Jau kelerius metus į Šv.Stepono gatvėje Vilniuje įsikūrusias „Absurdo idėjas“ žmonės neša šiukšles: sugedusius kompiuterius, butelius, senus nenaudojamus rakandus. Čia įsikūrusiose menininkės Jurgitos Jakubauskaitės dirbtuvėse nebereikalingi daiktai virsta interjero detalėmis, papuošalais, spintomis ar net sofomis.
Ant pastarųjų, pagamintų iš padėvėtų drabužių ir maišų, prisėdome pasikalbėti apie verslo prasme sėkmingą absurdą.
Per krizę su kasos aparatu
Individualią įmonę „Absurdo idėjos“ J.Jakubauskaitė atidarė beveik prieš dvejus metus. Pirmasis Jurgitos pirkinys buvo padėvėtas kasos aparatas, tačiau jis iškart sukėlė problemų – aparato išsinuomotose patalpose net nebuvo kur pastatyti. Stalą jam sumeistravo pati menininkė.
Iš pradžių moteris neturėjo ir kuo prekiauti, tad iš namų susirinko senas odos atraižas ir pradėjo gaminti rankines. Išpardavusi jas Jurgita uždirbtus pinigus investavo į dirbtuvių kūrimą.
Svajonė – absurdo fabrikėlis
Kol kas savo darbui menininkė naudoja įprastus įrankius – pjūklą, žirkles, paprastą siuvamąją mašiną, todėl gavusi didesnį užsakymą absurdo kūrėja turi dirbti ir dieną, ir naktį.
Jurgita planuoja ateityje atidaryti tikrą fabriką. Fabriką, kuriame būtų perdirbamos antrinės žaliavos. „Pavyzdžiui, iš prekybos centrų plastikinių maišelių, išlydžius juos specialiu presu, galima padaryti ką tik nori – auskarus, pieštukines“, – savo planais dalijasi kūrėja. Žinoma, svajonių fabrike turėtų stovėti daugiau automatizuotų įrenginių, jame dirbtų daugybė žmonių.
Kai esi savo paties viršininkas
Nors Jurgita ir nesigaili, kad išėjusi iš seno darbo pasirinko ne slankioti darbo biržos koridoriuose, o pradėjo savo verslą, tačiau sunkumų ji neišvengė. Verslo pradžiai ir patalpų nuomai menininkė skyrė kelis tūkstančius litų savo santaupų, o po mėnesio sužinojo, kad asmeninė jos sąskaita užblokuota.
Pasirodo, pagal tuometę tvarką visi verslininkai, net negaunantys jokių pajamų, kiekvieną mėnesį privalėjo mokėti po 300 Lt mokesčių. Pavėlavus sumokėti šią įmoką buvo areštuotos Jurgitos banko sąskaitos.
Vėliau verslininkė mokesčius mokėdavo tvarkingai, nors pati padorios algos ir neuždirbdavo. Po pusmečio šio mokesčio atsisakyta ir grįžta prie pajamų apmokestinimo, tačiau Jurgitai koją kišo ir nemokūs klientai, kurie duodavo didelius užsakymus, o vėliau neatsiskaitydavo.
Nepaisant visų šių sunkumų, absurdininkė niekada nesigailėjo įsteigusi nuosavą verslą ir džiaugiasi būdama savo pačios viršininkė. „Jeigu anksčiau patogiai jausdavausi sėdėdama ant sofos, kuri kainuoja 10 tūkst. litų, tai dabar patogiai jaučiuosi sėdėdama ant sofos už 10 Lt“, – teigia Jurgita, su kuria, kaip jau minėta, kalbamės prisėdusios ant sofų, pagamintų iš padėvėtų drabužių.
Paskatinimas už verslą iš nieko
Šiemet vykusiame jaunųjų verslininkų skatinimo projekto „Juvene“ konkurse Jurgita pateko į finalinį turą ir gavo paskatinamąjį prizą už „Verslą iš nieko“. Pati menininkė mano, kad verslą, jei tik turi rankas ir galvą, galima sukurti iš bet ko.
„Mano verslo sėkmė – geri draugai, kurie dosniai dalijasi savo šiukšlėmis“, – šmaikštauja profesionali šiukšlių perdirbėja. Verslas iš nieko po truputėlį pradeda atnešti pajamų, tačiau Jurgita visus uždirbtus pinigus investuoja į projekto plėtrą.
Stiklo taros supirktuvė – konkurentai?
Jurgita juokauja, kad kitoje gatvės pusėje įsikūrusi stiklo taros supirktuvė – konkurentai, nes jie žmonėms už atneštą tarą moka pinigus, o ši tik vaišinanti arbata. Tiesa, menininkė prisipažino, kad ant savo durų buvo užsikabinusi raštelį „Klausykla šiandien nedirba“, nes kolegos iš netoliese įsikūrusių biurų, pažįstami, draugai, esami ir buvę klientai taip priprato dirbtuvėse leisti laiką, kad visą dieną absurdininkei tekdavo paaukoti vien pokalbiams.
Šv.Stepono gatvelėje Jurgita pažįsta beveik visus. Atrodo, kad tarp čia įsikūrusių verslininkų verda tikrai kaimyniškas gyvenimas. Kol kalbamės apie sėkmingas verslo idėjas, į langą pradeda belsti juvelyras Arvydas Gurevičius. Nors laikrodis rodo dešimtą vakaro, vyras prašosi užeiti į dirbtuves, nes „nori šiek tiek pabendrauti“.
Į „Absurdo idėjas“ nuolat užsuka įvairiausių žmonių – išgerti arbatos, pažaisti iš butelių dangtelių pagamintomis šaškėmis, pačiupinėti auskarų ir kitų papuošalų, sumeistrautų iš senų kompiuterių mikroschemų.