Akcininkai dar vaikosi išgaravusių įmonių

Šįmet, išsilaikiusi beveik 20 metų, išnyko bendrovė „Hermis investicija”. Sprendimas likviduoti įmonę buvo priimtas prieš ketverius metus, o šiemet gegužę ji išregistruota ir iš Registrų centro.

Vilnietis Jonas Ruzgus tebeturi 40 įmonės „Hermis investicija” akcijų, kurias už investicinius čekius įsigijo 1992-aisiais.

1993 metais perskaičiavus vertę viena akcija buvo prilyginta 10 litų.

„Anksčiau šių akcijų aš nebandžiau parduoti – ne tiek daug jų turėjau, kad sukčiau galvą.

Be to, biržoje šiomis akcijomis nebuvo prekiaujama. Tačiau dabar jaučiuosi apgautas”, – kalbėjo J.Ruzgus.

Pastaraisiais mėnesiais jis ne kartą bandė susisiekti su likviduojamos įmonės atstovais. Tačiau kaskart tekdavo tenkintis atsakymu: „Šiuo metu parduodame įmonės turtą. Paskambinkite maždaug po mėnesio. Atsiskaitysime.”

Pavasarį J.Ruzgus susirgo. Atsigulęs į ligoninę, prarado ryšį ir su įmone „Hermis investicija”.

O grįžus namo susisiekti su įmonės atstovais daugiau nepavyko.

„Būdamas smulkusis akcininkas negavau jokio pranešimo apie tai, kad įmonė šiemet gegužę buvo išregistruota.

Tai sužinojau tik Juridinių asmenų registre.

Matyt, buvau ne pirmas ir tikrai ne vienintelis, kuriam rūpi įmonės „Hermis investicija” likimas. Atrodo, kad ji dingo kaip į vandenį, mus, smulkiuosius akcininkus, palikusi visiškoje nežinioje”, – sakė J.Ruzgus.

Registrų centro duomenimis, „Hermis investicija” iš rinkos pasitraukė įprastu būdu – įvykdžiusi visus likviduojamos įmonės įsipareigojimus.

2007-aisiais įmonė porą kartų viename dienraščių skelbė apie šaukiamą visuotinį akcininkų susirinkimą.

Tačiau ir vieną, ir kitą kartą į juos atėjo vos keletas akcininkų, valdančių apie 8 proc. akcijų. Realiai sprendimą likviduoti bendrovę 2007-ųjų birželį priėmė vos trys akcininkai.

O kur ieškoti pranykusios įmonės, niekas iš valdžios institucijų apgautiems jos savininkams patarti nebegali.

Prieš dvidešimt metų vykęs valstybės turto privatizavimas už investicinius čekius iki šiol kelia nuoskaudą ir tokių įmonių akcininkams, kurios išliko rinkoje, bet jų akcijomis biržose neprekiaujama.

„Už čekius įsigijau įvairių bendrovių akcijų: tuomečių Grigiškių popieriaus, „Dvarčionių keramikos” fabrikų, turiu ir „Teo LT”.

Tuo metu, kai buvo privatizuojamas valstybės turtas, dirbau fabrike Vilniuje. Į jį buvo atvykę konsultantai iš Vertybinių popierių komisijos.

Jie paskatino pirkti akcijų. Ir patarė, kokių įmonių geriausia įsigyti”, – pasakojo šiuo metu Panevėžyje gyvenanti V.Z.

Ne vienos įmonės akcijomis, kurių yra įsigijusi ši moteris, prekiaujama Vilniaus vertybinių popierių biržoje.

„Stebiu, kas joje vyksta. Tas akcijas vis dar laikau juodai dienai”, – kalbėjo V.Z. Kartą, užklupus rūpesčiams, sunkumus jai padėjo įveikti pinigai, gauti už parduotas buvusio Grigiškių popieriaus fabriko (dabar – AB „Grigiškės”) akcijas.

Tačiau ne visi panevėžietės pirkiniai už investicinius čekius buvo sėkmingi.

Anot pašnekovės, ji prarado viską, ką buvo investavusi į investicinius fondus.

Nieko vertos liko jos artimųjų įsigytos buvusio „Panevėžio stiklo” (dabar – „Warta Glass Panevėžys”) akcijos.

„Protingiausia čekių investicija buvo į savo būstą”, – praėjus porai dešimtmečių aiškino Investuotojų asociacijos valdybos narys Vytautas Plunksnis.

Dauguma 1991–1995 metais už investicinius čekius privatizuotų įmonių dingo tokių grupių kaip EBSW koncernas gyvavimo laikotarpiu.

Kitos žlugo per Rusijos finansų krizę.

Pasisekė nebent tiems, kuriems pavyko nusipirkti įmonių, sugebėjusių atlaikyti visus išbandymus – ir savininkų pasikeitimą, ir krizes, akcijų.

Tačiau tuo metu tik labai nedaug žmonių investavo, pavyzdžiui, į „Švyturio” alaus daryklą, kurios akcijas 1999 metais brangiai supirko Danijos bendrovė „Carlsberg”.

Vykstant pirmajam valstybės turto privatizavimo etapui mažai kas galėjo tikėtis, kad, tarkim, Kauno konditerijos fabriką įsigis „Kraft Foods”.

Taip pat sunku buvo viltis, kad ši įmonė, 1993 metais sulaukusi šeimininkų iš užsienio, ilgainiui taps didžiausia Baltijos šalyse konditerijos bendrove.

„Vis dėlto daugybė žmonių tebeturi akcijų, kurios iš esmės niekam nereikalingos”, – tokiems savininkams jokių vilčių nesuteikė V.Plunksnis.

Pavyzdžiui, tas pats „Panevėžio stiklo” fabrikas turėjo didelių sunkumų.

Jis buvo restruktūrizuotas, valstybė nurašė dalį skolų. O šiuo metu didieji „Warta Glass Panevėžys” savininkai, turintys kontrolinį akcijų paketą, neketina jo didinti.

Anot V.Plunksnio, prieš keletą metų dar būta vilties, kad, pasikeitus kontrolinio akcijų paketo savininkui, naujasis pasiūlys supirkti akcijas ir iš smulkiųjų akcininkų.

Tačiau šiuo metu tokios prievolės nebėra.

„Savininkai galėtų patys parodyti gerą valią ir savanoriškai nupirkti akcijas iš smulkiųjų akcininkų.

Tačiau tokiais atvejais siūloma kaina yra labai nedidelė: už mažą akcijų paketą niekas nelinkęs brangiai mokėti”, – aiškino V.Plunksnis.

Paklausa – pernelyg menka

Jolanta Latvienė,

Investicinio banko „Evli” privataus turto valdymo vadovė Baltijos šalyse

„Lietuvos įmonės savo akcijas pardavinėja Vilniaus vertybinių popierių biržoje „NASDAQ OMX”. Birža įsteigta tam, kad asmenys, turintys akcijų ir norintys jas parduoti, nesunkiai rastų norinčių jas pirkti. Ir atvirkščiai – kad ieškantieji greičiau rastų pirkinį.

Todėl suprantama, kad tas akcijas, kuriomis biržoje neprekiaujama, parduoti sunkiau, nes joms nėra antrinės rinkos. Kadangi jų paklausa – menka, tokių akcijų kaina taip pat būna nedidelė.

Jas iš smulkiųjų akcininkų galėtų nupirkti pati įmonė ar jos savininkas. Tačiau žmonės, valdantys didelį turtą, nepaklausioms akcijoms skiria ypač mažą savo turto dalį.

Kita vertus, jei įmonė yra ne uždaroji akcinė, bet akcinė bendrovė ir jos pagrindinis akcininkas turi 95 proc. akcijų, mažieji akcininkai gali pasinaudoti privalomojo išpirkimo galimybe: priversti pagrindinį akcininką iš smulkiųjų supirkti akcijas už sąžiningą kainą.”

Pirmasis valstybės turto privatizavimas vyko 1991–1995 m. Už investicinius čekius buvo privatizuoti 5724 ūkio subjektai.

Investiciniai čekiai Lietuvos piliečiams turėjo sudaryti galimybes įsigyti privatizuojamo turto. Jiems teko 10,5 mlrd. litų vertės valstybės vienkartinių išmokų (investicinių čekių) ir kitų tikslinių kompensacijų.

Daugiausia investicinių čekių (už 6,8 mlrd. litų, arba 64 proc.) buvo panaudota valstybiniam turtui įsigyti, 19 proc. skirta butams išpirkti, 9 proc. – žemės ūkio įmonėms privatizuoti ir žemės sklypams išpirkti.

Pasibaigus pirmajam privatizavimo etapui, 1995-ųjų pabaigoje, buvo privatizuota 86 proc. visų valstybinių įmonių. Nepanaudota liko 7 proc. investicinių čekių ir kitų tikslinių išmokų.