Iš mūsų laukų – ant prancūzų stalo

Pasaulyje Dižono („Dijon”) garstyčiomis garsėjantys prancūzai Lietuvą atrado prieš šešerius metus.

Ir kol kas nenusivylė. Bemaž visos Lietuvos ūkininkų užaugintos rudosios garstyčios Prancūzijoje virsta aštriais pagardais.

Ūkininkai, 2005-aisiais rudąsias garstyčias sėję vos keliose dešimtyse hektarų žemės, šiemet jų pasėlių plotus išplėtė iki 3,5 tūkstančio hektarų.

Širvintų rajone ūkininkaujantis Algirdas Meško – eksperimentuoti nebijantis ūkininkas. Jis pirmasis Lietuvoje 2005 metais rudosiomis garstyčiomis užsėjo apie 20 hektarų.

Šiemet jo vadovaujama bendrovė „Kiaukliai” garstyčių derlių nuėmė nuo 450 hektarų. Jų prikulta per 700 tonų.

Į Prancūziją išdžiovintos ir išvalytos garstyčių sėklos turėtų būti išgabentos maždaug po trijų mėnesių.

Čia auginamų garstyčių kokybę kasmet tikrina nepriklausomi ekspertai.

Pernai „Kiauklių” bendrovėje tai darė Vokietijos įmonės pasamdytas ekspertas iš Latvijos. Šiemet garstyčių siunta tirti išvežta į laboratoriją Vokietijoje.

„Garstyčių kokybė tikrinama pagal keletą parametrų. Svarbu, kad normos neviršytų mikotoksinų kiekis. Vertinama ir tai, ar jose nėra kitų augalų priemaišų, ypač rapsų”, – kalbėjo A.Meško.

Kadangi garstyčios – vasarinis augalas, „Kiauklių” ūkis kitų vasarinių augalų (vasarinių rapsų) net nebesėja.

Sutartį su garstyčias superkančia įmone ūkininkas sakė sudaręs pernai gruodį. Pasak A.Meško, šiuo metu garstyčios superkamos po 1500–2000 litų už toną.

2008-aisiais jų tonos kaina buvo apie 2500–2800 litų, tačiau pernai žemyn nučiuožė rapsų kainos, pavymui – ir garstyčių.

Tiesa, sekasi toli gražu ne visiems augintojams.

„Pernai buvau sudaręs išankstinę sutartį su prancūzais. Bet jie taip numušė kainas, kad vos ne už ačiū būtų tekę atiduoti.

Jie žino, kad Lietuvoje niekas daugiau garstyčių nesuperka, todėl randa būdų, kaip nemokėti tiek, kiek sutarta”, – ūkininkas iš Kretingos rajono Donatas Zabitis nelinkęs liaupsinti supirkėjų iš užsienio.

Rudąsias garstyčias jis sakė auginąs seniai – nuo 2004-ųjų. Šiemet jomis buvo užsėjęs apie 200 hektarų.

Viską, ką nukūlė, D.Zabitis planuoja perdirbti – išspausti aliejų. Tą patį jis padarė ir pernai, nutaręs nebeparduoti garstyčių užsieniečiams.

„Vienąkart keliai su prancūzais susikirto, ir daugiau to nenorėčiau. Jie sugundė gera supirkimo kaina.

O kai nuėmus derlių atliko garstyčių tyrimus, net nepaaiškinę, kas blogai, sumažino kainą vos ne iki lito už kilogramą. Ir tai su sąlyga, kad nupirks tik supakuotas ir nuvežtas į supirkimo vietą”, – kalbėjo D.Zabitis.

Jo nuomone, ūkininkai turėtų būti budresni ir nesidžiaugti išankstinėmis sutartimis, jei jos nėra patvirtintos parašu.

„Auginti garstyčias vertėtų nebent tuomet, jei užsakovai sumokėtų avansą, nes tai – prekė, kurios niekam kitam neįmanoma parduoti”, – sakė ūkininkas.

Lietuvoje nėra didelio garstyčių poreikio. Tai – prieskoninis augalas, kurio daug nereikia.

Konservų fabrikai Lietuvoje, gaminantys garstyčių padažas, šiek tiek nuperka žaliavos – garstyčių miltelių.

„Tiekiu jų tik vienai įmonei. Kiek žinau, dalis jų yra perdirbama, kitkas – parduodama”, – užsiminė D.Zabitis.

Garstyčių aliejus – aukštos kokybės produktas, bet jį realizuoti nėra paprasta. Anot D.Zabičio, šio aliejaus savikaina didelė – jo litras kainuoja mažiausiai apie 10 litų.

„Žmonėms atrodo, kad tai brangu. Tad vieni jo nusiperka iš smalsumo, kiti – kad tikrai patiko”, – kalbėjo D.Zabitis. Jo ūkis nėra ekologinis, todėl tiesioginių išmokų už jas gauna tiek, kiek ir už kitus žemės ūkio naudmenis.

„Palyginti su javais, garstyčias man auginti būtų lyg ir nuostolinga, nes už javus mokamos tiesioginės išmokos yra didesnės.

Tačiau garstyčios – vienintelis augalas, kurio nekliudo laukiniai gyvūnai. Žvėrys anksčiau nuniokodavo laukus.

Jei tik, būdavo, javais užsėju, tai iš derliaus nieko gero ir nelieka. O štai į garstyčias jie neina”, – pasakojo D.Zabitis.

Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, vien per pastaruosius trejus metus rudųjų garstyčių pasėlių plotai Lietuvoje padidėjo 40 kartų. 2009-aisiais šie aromatiniai augalai derėjo 87 hektaruose, šiemet – maždaug 3500 hektarų.

Įtakos tam neišvengiamai turėjo ir tai, kad nuo šių metų už ekologiškai auginamų rudųjų garstyčių hektarą papildomai mokama 1688,4 lito tiesioginių išmokų.

Ūkininkai šiek tiek augina ir baltųjų garstyčių, tačiau taip žaibiškai jomis apsėtų plotų nedidina. Pernai jomis užsėję apie 1178 hektarus, šiemet tenkinosi 1438 hektarais.

Pastarosios priskiriamos prie varpinių augalų, už ekologiškai auginamų baltųjų garstyčių hektarą papildomai mokama 742,35 lito išmoka.

Kokiuose plotuose šiemet Lietuvoje derėjo juodosios garstyčios, tikslių duomenų nėra, nes ūkininkai jas deklaruoja kaip aromatinius augalus, kaip ir čiobrelius, mėtas, kalendras ir kt.

Tokiais augalais šiemet buvo užsėta daugiau kaip 23 tūkst. hektarų. O 2009-aisiais jų būta vos per 640 hektarų.

Bendrovės „Garstėja” vadovė

„Lietuvoje auginamos ir baltosios, ir rudosios, ir juodosios garstyčios. Iš viso – apie 14 tūkst. hektarų.

Ūkininkams nuo 2008-ųjų tiekiame tik rudųjų garstyčių sėklas. Iš jų užderėjęs derlius parduodamas kelioms Prancūzijoje esančioms pagardų gamybos įmonėms.

Pernai iš Lietuvos į Prancūziją buvo eksportuota apie 600 tonų rudųjų garstyčių. Šiemet jų tikimasi parduoti gerokai daugiau, nes rudosiomis garstyčiomis užsėta kur kas daugiau plotų nei pernai.

Rudosios garstyčios šiemet buvo auginamos didesniuose plotuose, nei numatyta mūsų sutartyse su ūkininkais. Todėl tikėtina, kad yra ne vienas žemdirbys, kuris garstyčių derlių realizuoja pats.

Garstyčių kokybė vertinama atsižvelgiant į daugybę parametrų, nes tai maistui skirta prekė, tad ji turi būti kokybiška.”

Rudosios garstyčios (Brassica juncea L.) naudojamos medicinoje įvairiausiems tepalams ir pleistrams gaminti. Jais gydoma hipertonija, neuralgija, raumenų skausmai.

Rudosios garstyčios naudojamos mėsos ir žuvies patiekalų skoniui sustiprinti, taip pat gaminant majonezą, įvairius padažus, užpilus.

Maltomis garstyčių sėklomis aromatizuojami prieskonių mišiniai ir rūkyti gaminiai. Iš rudųjų garstyčių spaudžiamas aukštos kokybės aliejus: jų sėklose yra iki 49 proc. riebalų.

Daugiausia rudųjų garstyčių, kurias naudoja Prancūzijos pagardų gamintojai, buvo užauginama Kanadoje (apie 90 proc.). Šiek tiek jų auginama ir pačioje Prancūzijoje – Burgundijos regione, aplink Dižoną.

Pastaruoju metu mažinami garstyčių plotai Kanadoje, nes jos lengvai kryžminasi su genetiškai modifikuotais rapsais. Todėl pagardų gamintojai Europoje ieško jų augintojų Rytų Europoje.

Teigiama, kad iš visų Rytų Europos šalių, kuriose bandoma auginti garstyčias, Lietuvos klimatas joms yra palankiausias. Per metus Prancūzijoje iš garstyčių pagaminama apie 26 tūkst. tonų pagardų.