Vaizdas – siurrealistinis. Tipinių pilkų blokinių namų rajono pakraštyje driekiasi nebaigtas tiesti kelias, o šalia – dviejų nebaigtų statyti daugiabučių griaučiai. Visa tai yra pamiškėje.
Ir čia netikėtai išnyra tipišką didmiesčio pakraščio peizažą visiškai ignoruojantis baltas pastatas su elegantiška antresole ir jaukia terasa po ja.
Pastatas iš vienas ant kito sukeltų krovininių konteinerių, apvilktas baltu tentu, naktį tarsi chameleonas keičia spalvą.
Jeigu būčiau šio rajono gyventojas, tiesiu taikymu šaučiau ten norėdamas išsiaiškinti, kas gi ten gyvena. Ir būčiau priimtas.
Nes šis pastatas, kurio nesupa jokia tvora (tokia idėja!), skirtas bendruomenei, kaip ir jos šeimininkas menininkas Andrius Ciplijauskas gyvenančiai pilkuose daugiabučiuose ir norinčiai turiningai ir kultūringai laiką praleisti čia, o ne Senamiesčio baruose už 8 kilometrų.
Originalūs sprendimai
Šis pastatas gal ir negautų premijos už architektūrą, tačiau pilkame miesto rajone jo architektūra išties ekscentriška.
Tiesą sakant, toks namas patrauktų akį ir tipiniame individualių namų kvartale.
„Patraukti žmonių dėmesį reikia išskirtinių dalykų. Dėl to šis pastatas kitoks”, – aiškino A.Ciplijauskas.
Pirmiausia į akis krinta tai, kad namas stovi tiesiog pievoje pamiškėje. Pro akis nepraslysta ir nedidelis konteineris, ant kurio užkelta antresolė.
Šiek tiek iš arčiau įžvelgi, kad pastatas ne įprastai nutinkuotas ir nudažytas, o aptrauktas baltu tentu. Po juo paslėptos konstrukcijos suteikia fasadui originalią faktūrą.
Galvojo apie ekologiją
Bet dar daugiau originalių dalykų, kuriuos sunku pastebėti. Antresolė taip pat sumontuota iš dviejų krovininių konteinerių, lygiagrečiai sujungtų tarpusavyje, tad šį statinį galima vadinti konteineriniu.
Jo sienos, grindys ir stogas apšiltinti presuotais šiaudų briketais, kurių nematyti.
Tačiau konteinerinio pastato šilumos varža – puiki. Jam prišildyti užtenka vienos malkomis kūrenamos krosnelės.
Į namą atvesta tik elektra, nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos, tačiau tai jo kūrėjams tapo ne problema, o iššūkiu.
Pirmame aukšte įrengtas tualetas – komposto dėžė. Šalia klozeto stovi puodelis, o iš sienos kyšo vamzdis su sklende. Iš vamzdžio byra pjuvenos. Atlikai reikalą – užpylei pjuvenomis.
Antrame aukšte spintoje slepiamos dvi talpyklos lietaus vandeniui surinkti. Juo galima nusiplauti rankas ar išplauti kavos puodelius. Tiesa, geriamojo vandens reikia atsinešti.
Namo stogas, nuo kurio surenkamas lietaus vanduo, irgi neįprastas – jis apželdintas.
Po baltu sienų tentu paslėpti valdomi šviestuvai. Dieną jų nematyti, o naktį jie gali sukurti originalią spalvingą pastato aurą.
„Norėjome įgyvendinti daug originalių idėjų, kad tai nebūtų paprastas statinys. Tai tarsi eksperimentinis ekologiškas namas, atliekantis kultūrinę, švietėjišką funkciją.
Jeigu kas nors norėtų šioje vietoje paeksperimentuoti, pavyzdžiui, įrengti vėjo ar saulės jėgainę, įgyvendinti kitas idėjas – laukiame”, – kvietė A.Ciplijauskas.
Pastatą galės išsivežti
Namo architektūros sprendinius padiktavo ir biurokratinės aplinkybės. Kultūros centro kūrėjai sklypą gavo veltui – pagal panaudos sutartį dvejiems metams. Tikėtina, kad sutartis bus pratęsta, tačiau statinį gali tekti ir nusikelti.
„Iš pradžių svarstėme statyti įprastesnį karkasinį namą, tačiau apskaičiavome, kad perkelti tokį į kitą vietą jį išrinkus kainuotų du trečdalius kainos.
Namas iš konteinerių yra labai lengvai išrenkamas – net nereikia ardyti vidaus įrangos ir lygiai taip pat paprastai gali būti vėl sumontuojamas.
Apdengti fasadą tentu taip pat paprasčiau nei jį vėl iš naujo tinkuoti, dažyti”, – įsitikinęs originalaus pastato architektas Simonas Liūga, šį projektą kūręs veltui, nes jam patiko idėja.
Pastato kūrėjai nenorėjo atskleisti, kiek kainavo statinys: „O kiek jūs įvertintumėte 1500 darbo valandų, paskirtų šiam objektui sukurti?”
Pats statinys iškilo greitai – tam užteko maždaug trijų mėnesių.
Tačiau kone metus užtruko, kol valdininkai ryžosi suteikti žemės sklypą, išduoti statybos leidimą.
„Matyt, valdininkai tiki, kad Lietuvoje yra daug naftos.
Atvažiuoja į nušiurusią pievą, koja žemę krapšto, mat niekaip nesupranta, kam čia žmonėms šito sklypo galėjo prireikti – gal naftos telkinį atrado”, – apie biurokratų požiūrį šmaikštavo A.Ciplijauskas.
Keičia žmonių požiūrį
A.Ciplijauskas pripažįsta, kad šis pastatas vietos gyventojams dar neįprastas. Tačiau ir jam pačiam tenka pratintis prie kitokio požiūrio į viešus objektus.
„Neatėjo joks dėdė ir nepasakė: Andriau, tu esi šaunus vaikinas, turi gerą idėją – daryk. Viską finansavau iš savo kišenės.
Dabar šis pastatas yra tarsi mano nuosavybė, bet kartu ir viešas – čia gali ateiti visi, kurie nori turiningai praleisti laiką. Tokiems jis ir skirtas.
Man irgi reikėjo persilaužti, kad nežiūrėčiau į tai kaip į nuosavą daiktą”, – paaiškino A.Ciplijauskas.
Jis pripažino, kad ir gyventojai dar gana keistai žiūri į originalų kultūros centrą – jiems sunku patikėti, kad tai ne kokio turtuolio nuosavas būstas.
„Yra vienas esminis skirtumas – kur jūs matėte turtuolį, kuris savo namo neaptvertų aklina tvora?” – šyptelėjo menininkas.
Palaiko morališkai
Albinas Šniras
Vilniaus Pilaitės rajono seniūnas
„Ne kartą esu pajutęs, kaip subliūkšta iniciatyva susidūrus su trukdžiais savivaldybėje ar kitose institucijose.
Tokių keistuolių kaip Andrius Lietuvoje tikrai yra, bet jie dažniausiai yra „užgesinami” net nepradėję jokios veiklos. Dirbu seniūnijoje, žinau savivaldybės biurokratų požiūrį – dėl tokių dalykų jie patys nė piršto nepajudins.
Kai Andrius atėjo pas mane su idėja, pasakiau jam – daryk, jei turi kantrybės. Padėsiu kuo galėsiu, su kuo reikės pašnekėsiu, tik pinigų nesitikėk. Po truputį ir suderinome šį projektą.
Seniūnijos iš viso negauna pinigų. Net kai statybininkai sumoka savivaldybei infrastruktūros mokestį, jis nelieka mūsų rajone, o keliauja kur nors kitur.
Savivaldybė vis tvarko miesto centrą, o apie gyvenamuosius rajonus pamiršta. Pilaitėje trūksta bibliotekų, knygynų, kitų kultūros objektų. Būtent tokiems rajonams reikėtų skirti daugiau dėmesio.”