„Visa avalynės pramonė sugriauta, o tie likučiai kapstosi, kas kaip sugeba išgyventi. Tokia dabar padėtis“, –
neslepia Alfonsas Miškinis, avalynę gaminančios Kauno AB „Tauras“ direktorius.
Jis su nostalgija prisimena ankstesnę avalynės pramonę Lietuvoje, kad ir prieš du dešimtmečius Vilniuje
veikusį „Viktorijos“ batų fabriką, kuris per dieną pagamindavo 12–13 tūkst. batų porų.
Regina Arcišauskaitė, Šiaulių UAB „Sabalin“ vadovė, svarsto, kad Lietuvoje sava avalynė nėra populiari
galbūt ir dėl netinkamos rinkodaros ar įsitikinimo, kad lietuviai nemoka batų gaminti, šį įsitikinimą ji
vadina stereotipu, rašo „Verslo žinios“.
Tačiau bendrovė sėkmingai prekiauja užsienio rinkose, kone visą produkciją veža į Vokietiją, Didžiąją
Britaniją ir Skandinavijos šalis.
„Lituanica“ šiuo metu taip pat eksportuoja apie 75 proc. pagamintos avalynės, daugiausia į Didžiąją Britaniją,
Vokietiją, Latviją ir Estiją.
„Lituanica“ vadovas Kęstutis Deltuva pasidžiaugia, kad šiemet ir Lietuvoje pardavimai didėja,
o bendra gamyba šių metų pirmą pusmetį, palyginti su 2010 m. pradžia, paaugo 40 procentų. Tačiau vadovas neslepia,
kad bendrovei itin trūksta lėšų, todėl įmonė ieško investuotojo.
„Užsakymų yra daug, o pinigų trūksta tiems užsakymams vykdyti. Visai logiška, kad mes ieškome investuotojo.
Šiuo metu vyksta konkretus darbas su vienu investiciniu fondu“, – sako vadovas.
Likę smulkesni gamintojai tenkinasi namų rinka, tačiau parduoti jiems pavyksta tik atradus savo nišą.
Kas gamina darbo avalynę, kas orientuojasi į specifinių poreikių turinčius klientus.
Linas Lasiauskas, Lietuvos aprangos ir tekstilės asociacijos vadovas, pažymi, kad stiprų smūgį Lietuvos
avalynės pramonei sudavė prekybos tekstilės ir aprangos gaminiais liberalizavimas 2005 metais. Pasak jo, stipresnė
gamyba išliko Lenkijoje, Čekijoje, tačiau bendras pasaulio žemėlapis pasiskirstė į dvi dalis – vidutiniame
segmente vyrauja Tolimieji Rytai, aukštesnį segmentą valdo Italija.