Gamintojus klupdo noras taupyti

Mėsos – 65 proc. Toks įrašas virto vyniotinio ženklinimo etiketėje šiek tiek sutrikdo. Bet nėra ko norėti. Juk tai – pirmos rūšies gaminys.

Daugeliui žmonių perskaityti tai, kas smulkiu šriftu surašyta ženklinimo etiketėse, gana sudėtinga. Todėl pirmiausia derėtų žvilgtelėti į gaminio rūšį, nes kuo ji aukštesnė, tuo produktas kokybiškesnis.

Mažytis mūsų atliktas eksperimentas paliudijo: aukščiausios rūšies virtų dešrelių sudėtis nėra vienoda. Bet svarbiausia sudėtinė dalis jose vis dėlto yra mėsa, dažniausiai – kiauliena.

Tuo tarpu pirmos ir antros rūšies dešrelėse svarbiausia sudedamoji dalis – mechaniškai nuo kaulų atskirta mėsa arba paukštiena. Jos maistinė vertė gerokai mažesnė.

Produktų ženklinimo etiketės paliudijo ir tai, kad gamintojai į bet kokios rūšies dešreles deda aromato ir skonio stipriklio.

Kartais jį pažymi trumpiniu E621, kartais parašo ir cheminį jo pavadinimą – mononatrio glutamatas.

Virtų dešrelių rūšiai įtakos turi ir tai, kokios maisto žaliavos gamybos metu naudojamos norint suformuoti tinkamą konsistenciją.

Aukščiausios rūšies produktuose tai būna kiaulių odelės, žemesnės rūšies – sojų baltymai, bulvių krakmolas ir kitos žaliavos.

Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) valstybinės maisto produktų inspektorės Viktorijos Septilkienės, mėsos perdirbimo įmonės, gamindamos produktus, turi laikytis Lietuvos standarto „Mėsos gaminiai” (LTS 1919) reikalavimų.

„Jie ne tik įpareigoja gamintojus laikytis mėsos produktams nustatytų kokybės rodiklių, bet ir numato papildomų ženklinimo rekvizitų, kad vartotojas apie juos gautų daugiau informacijos”, – paaiškino V.Septilkienė.

Jos teigimu, standarto reikalavimai ne tik įpareigoja gamintojus pagerinti mėsos produktų kokybę. Matydami išsamią informaciją vartotojai gali išsirinkti norimos kokybės gaminį.

Taip pat užtikrinama, kad vartotojai, mokėdami brangiau už aukštesnės kokybės mėsos produktus, neabejotinai juos įsigis kokybiškesnius.

Pagal minėtą standartą, mėsos gaminiai yra suskirstomi į rūšis pagal gamybai naudojamų žaliavų kokybę.

Standartas „Mėsos gaminiai”, atsižvelgiant į rūšį, nustato produktų kokybės rodiklius: mažiausią leidžiamą mėsos baltymų kiekį, didžiausią leidžiamą riebalų ir drėgmės kiekį.

Jis riboja mėsos pakaitalų ir krakmolo kiekį bei numato papildomus ženklinimo rekvizitus, kurie vartotojams suteikia daugiau informacijos.

„Tos pačios grupės gaminių, lyginant aukščiausią, pirmą ir antrą jų rūšis, kokybė skiriasi. Kuo aukštesnė rūšis, tuo didesnė gaminių mitybinė vertė”, – paaiškino V.Septilkienė.

„Ne vienas vartotojas pasakojo, kad buvo nusipirkęs mėsos faršo, manydamas, kad „smulkinta mėsa” ir „faršas” – sinonimai. Todėl labai nustebdavo, kai kotletai būdavo per sūrūs ar per kieti”, – pasakojo V.Septilkienė.

Vadinamasis mėsos faršas nėra tik smulkinta mėsa. Ji būna sumaišyta su kitais maisto produktais: sojų baltymais, vandeniu, morkų skaidulomis, krakmolu, druska.

Į faršą gali būti dedama prieskonių – pipirų ar prieskoninių aromatinių medžiagų, rūgštingumą reguliuojančių maisto priedų E300 arba E330.

Šie skaičiai reiškia, jog mėsos pusgaminyje yra askorbo rūgšties (vitamino C) arba citrinos rūgšties. Ji stabdo gedimo procesą ir pailgina produktų tinkamumo naudoti laiką.

Išsirinkti šviežią mėsą irgi nėra paprasta. Perkant ją atšaldytą reikėtų pasikliauti juslinėmis savybėmis. Jei yra galimybė, derėtų pauostyti. Šviežios mėsos kvapas yra malonus.

„Mėsa, turinti pašalinį kvapą, netinka žmonių maistui”, – paaiškino V.Septilkienė.

Kitas atrankos kriterijus – elastingumas. Spustelėjus šviežią mėsą duobutė joje greitai išsilygina. Senesnė, pradėjusi gesti mėsa praranda elastingumą.

Perkant sušaldytą mėsą, anot V.Septilkienės, taip pat reikėtų įvertinti jos spalvą (ar ji yra natūrali) ir konsistenciją (ar mėsa – kieta).

„Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar šaldytuvo termometras rodo tinkamą mėsos laikymo temperatūrą: ne aukštesnę kaip 18 laipsnių šalčio. Paukštiena turi būti laikoma esant ne aukštesnei kaip 12 laipsnių šalčio temperatūrai”, – sakė specialistė.

Ji nepataria pirkti produktų iš perpildytų, pilnų sniego arba šerkšno šaldymo įrenginių. Tai ženklas, kad produktai juose šaldomi netvarkingai: atšildomi ir vėl sušaldomi.

Greičiau genda ir tie gaminiai, kurių pakuotė pažeista arba joje matyti sniego apnašų.

„Vis dėlto patiekalai, kurie ruošiami iš atšaldytos mėsos, maistingesni ir skanesni nei pagaminti iš sušaldytos, nes šviežia atšaldyta mėsa yra biologiškai vertingiausia”, – sakė V.Septilkienė.

Be to, net ir labai gerai sušaldytų produktų nederėtų ilgai laikyti, nes ilgainiui smarkiai sumažėja jų mitybinė vertė.

Aukščiausia rūšis

Gaminami iš grynos mėsos. Juos gaminant nenaudojami jokie mėsos pakaitalai, maisto užpildai ar mechaniškai atskirta mėsa.

Virtoje dešroje riebalų negali būti daugiau nei 22 proc. Drėgmė – ne didesnė kaip 69 proc. Mėsos baltymų be kolageno negali būti mažiau kaip 8 proc.

I rūšis

Ribojami mėsos pakaitalai, užpildai, krakmolas. Neleidžiama naudoti sojų miltų. Gali būti gaminami iš mechaniškai atskirtos mėsos.

Virtoje dešroje riebalų – ne daugiau kaip 22 proc., drėgmė – iki 72 proc. Mėsos baltymų – ne mažiau nei 6 proc.

II rūšis

Gaminiuose neribojamas nei riebalų, nei krakmolo kiekis, tačiau jie turi būti nurodyti ženklinimo etiketėje.

Drėgmė gali siekti 75 proc. Mažiausias mėsos baltymų be kolageno kiekis gali būti tik 5 proc. Gali būti iki 2 proc. sojų baltymų.

VMVT atrenka mėsos gaminių mėginius kokybei tirti ir mėsos perdirbimo įmonėse, ir prekybos tinkluose, ir turgavietėse. Mėginiai tiriami Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijoje.

Pasitaiko, kad aukščiausios rūšies mėsos gaminiuose nustatomas didesnis nei leistinas drėgmės, riebalų kiekis, mažiau nei minimalus kiekis baltymų. Randama krakmolo, nors jo neturėtų būti.

Neretai gaminių kokybė suprastėja dėl to, kad įmonės nesilaiko gamybos technologinio proceso reikalavimų: į rinką patenkančiuose gaminiuose lieka per daug drėgmės.

Neretai gamintojai, norėdami atpiginti aukščiausios rūšies mėsos gaminius, naudoja netinkamos kokybės (pavyzdžiui, turinčias daug riebalų) žaliavas, nors tai neleistina.

Šiemet nuo sausio 1 d. iki rugsėjo 15 d. VMVT daugiausia – 113 – pasitvirtinusių vartotojų skundų gavo dėl viešojo maitinimo įstaigose pagamintų patiekalų.

Pasitvirtino ir 95 skundai dėl prastos mėsos ir jos gaminių kokybės.

Palyginti su 2010 metų tuo pačiu laikotarpiu, šiemet padėtis geresnė. Pernai per 9,5 mėnesio dėl nekokybiškos mėsos ir jos gaminių buvo gauti 126 skundai.

VMVT, analizuodama tik skundus dėl šviežių mėsos gaminių, pastebėjo, kad dažniausiai vartotojai skundėsi netinkama šviežios paukštienos kokybe: pasitvirtino 22 atvejai.

Dažniausiai vartotojai skundžiasi mėsos kokybe: pakitusių ar nebūdingų juslinių savybių turinčia mėsa.