Angelas Delgadillo negali pamiršti šios datos. „1978 metų rugsėjo 22-ąją lygiai 2 valandą po pietų mūsų mažas kaimas pradėjo merdėti”, – sako 84-erių vyriškis.
Neaukšto ūgio kirpėjas iš Seligmano (Arizonos valstija, JAV) dreba iš susijaudinimo, kai pradeda pasakoti savo gimtosios vietos istoriją.
Jo klausa – ne pati geriausia, jis vaikšto susikūprinęs, bet atmintis – nuostabi.
Kelias staiga ištuštėjo
A.Delgadillo balse pasigirsta nusivylimas ir įniršis. Šie jausmai jį buvo užvaldę tuomet, kai vieną dieną Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė pradėjo eksploatuoti dalį automagistralės „Interstate 40”, o pagrindinis miestelio pajamų šaltinis – 66-asis greitkelis iškart ištuštėjo.
„Stovėjau prie savo kirpyklos lango, bet pro šalį niekas nebevažiavo”, – prisimena A.Delgadillo.
Kadaise 66-asis JAV greitkelis driekėsi daugiau nei 4 tūkstančius kilometrų – nuo Čikagos iki Los Andželo.
Šeštajame ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais vingiuotas kelias buvo svarbiausia Jungtinių Valstijų Rytų ir Vakarų pakrančių sausumos arterija, todėl netrukus buvo pavadintas Kelių motina (angl. k. „Mother Road”).
Tačiau Amerikos prezidentas Dwightas D.Eisenhoweris, kurį labai žavėjo vokiečių greitkeliai, davė nurodymą „Route 66” pakeisti daugiajuosčių greitkelių tinklu.
Dėl tokio sprendimo daugelis nedidelių vietovių, tokių kaip Seligmanas, atsidūrė gyvenimo užribyje.
Kovojo ištisą dešimtmetį
Su tokiu gimtosios vietovės likimo posūkiu A.Delgadillo nenorėjo taikstytis. Jis kartu su saujele bendraminčių priešinosi gimtojo miestelio žlugimui.
Beveik dešimtmetį Angelas kovojo už tai, kad 66-ajam greitkeliui būtų suteiktas istorinio paveldo statusas – pastatytas savotiškas paminklas, kurį pripažintų ir saugotų Arizonos valstija.
A.Delgadillo nenurimo ir grūmėsi su biurokratiniais vėjo malūnais, kol 1987-aisiais iš tikrųjų pasiekė pergalę.
„Politikai mus paliko likimo valiai, bet mes, gyvenantys prie 66-ojo greitkelio, nepasidavėme. Čia – Amerika ir šioje šalyje viskas įmanoma!” – išdidžiai sako A.Delgadillo.
Į miestą plūsta turistai
Seligmanas nemirė. Šiame nedideliame miestelyje, kuriame gyvena mažiau nei 500 žmonių, dabar gyvenimas virte verda. Kas minutę nedidelėje pagrindinėje gatvėje sustoja keliautojų autobusai ir motociklų grupės.
Seligmanas – įžymybė. Nors čia, išskyrus porą senų parduotuvių ir automobilių, nelabai yra į ką žiūrėti.
Tačiau iš viso pasaulio plūstantys turistai ieško pirmykščių JAV, juos atgena pokario nostalgija ir tai, kas susiję su Elviu Presley.
Kerpa tik retkarčiais
Į A.Delgadillo turistai žvelgia kaip į savotišką 66-ojo greitkelio simbolį. Jo nedidelė kirpykla tapo parduotuve, kurioje prigrūsta visokių suvenyrų su „Route 66” ženklais.
Kavos puodeliai, golfo kamuoliukai, metaliniai ženklai, sportiniai marškinėliai – A.Delgadillo ir jo šeima gana padoriai uždirba iš legendinio greitkelio palikimo. Be to, jie dar turi užkandinę, kuri lankytojų skaičiumi ir pajamomis taip pat negali skųstis.
Tik retkarčiais senasis Angelas užsuka į parduotuvę, kad kam nors nukirptų plaukus ar patrumpintų barzdą. Jei jis tai daro, tai tik spragsint dešimtims fotoaparatų.
Motociklų nuoma klesti
Ne tik Seligmano, bet ir kitų prie 66-ojo greitkelio prisiglaudusių vietovių gyvenimas pasikeitė, kai apleistas kelias ėmė traukti turistus.
Pavyzdžiui, Viljamsas, esantis pakeliui į Didįjį kanjoną, arba Flagstafo miestelis. Pastarajame įsikūręs Jimas Enenkelis pažįsta beveik kiekvieną seno šlovingo greitkelio metrą.
Nieko nuostabaus: jis – Flagstafo motociklų nuomos bendrovės „Eaglerider” vadovas. Ši įmonė aprūpina turistus tinkamais „Harley”, kuriais šie leidžiasi į nepamirštamą kelionę 66-uoju greitkeliu.
Verslas sekasi gerai. „Daugelis svajoja motociklu pralėkti „Route 66”, – sako J.Enenkelis.
Juolab kad Arizonos valstijoje važiuojantiems dvirate susisiekimo priemone neprivalu būti su šalmu.
Kartais J.Enenkelio klientai neįvertina Amerikos atstumų, tad kelionės tikslą pasiekia tuščiu baku. Tuomet „Eaglerider” vadovas pats sėda ant savojo „Harley” ir atgabena degalų.
Įkūrė alaus daryklą
Šlovingoji 66-oji magistralė traukia ne tik turistus iš Japonijos, Vokietijos ar Kanados.
Tose pačiose JAV ir net Arizonos valstijoje vis daugiau žmonių pajunta staiga prabudusią meilę senajam keliui.
Geriausi pavyzdžiai – Michaelas Marquessas ir Ursas Rineras.
Spalį jie atidarė savo nedidelę privačią alaus daryklą „Mother Road”.
Ir ne bet kur, o vienoje iš pirmiausia nutiestų greitkelio dalių – Flagstafo viduryje.
Alaus pavadinimai, kaip antai „Roadside”, „Twin Arrows”, „Gold Road”, – pagarbos ženklas prie senojo greitkelio įsikūrusioms vietovėms.
Žinoma, alaus etikečių dizainas – irgi retro stiliaus.
Pamainos kol kas nematyti
Tačiau kad greitkelio šlovė neišblėstų, reikia ir naujų idėjų.
Daugelį prie „Route 66” įsikūrusių motelių, užeigų, smulkių prekių parduotuvėlių būtina remontuoti, juolab kad jos savo nostalgijos dividendus seniai išnaudojusios.
Seligmano miestelio senbuvis A.Delgadillo savo nereikalingoje kirpykloje vis dar saugo seno šlovingo Jungtinių Valstijų greitkelio mitą. Apie poilsį jis dar negalvoja.
Tuo tarpu jo kaimynas Frankas Kocevaras, savo istorinėje smulkių prekių parduotuvėje turistams siūlantis įvairių niekučių ir paties skrudintos kavos, mąsto ir apie 66-ojo greitkelio ateitį.
„Mums būtinai reikia bent šiek tiek šviežio kraujo. Juk niekas amžinai negyvena”, – sako F.Kocevaras.
Tačiau tinkamo A.Delgadillo įpėdinio Seligmanas iki šiol nerado. Galbūt jo išvis neįmanoma niekuo pakeisti. („Manager-Magazin”, LR)