Dar vasaros pradžioje Angolos „Banco BIC“ išreiškė norą įsigyti Portugalijos nacionalizuotą „Banco Português de Negócios” už valstybės pageidaujamą 180 mln. eurų sumą, netrukus po to viena Angolos kompanijų įsigijo stambiausią Portugalijos baldų gamybos įmonę.
Liepos mėnesį, netrukus po susitikimo su Portugalijos užsienio reikalų ministru, Angolos vidaus reikalų ministras Carlosas Feijo užsiminė apie dar keletą numatomų stambių sandėrių, kaip spėjama, susijusių su energetikos sektoriumi, mat jau pavasarį buvo pusbalsiu šnekama apie dviejų valstybės kontroliuojamų Portugalijos energijos tiekimo kompanijų – „EDP-Energias de Portugal“ ir „REN-Redes Energéticas Nacionais“ privatizavimą.
Pirmosiomis rugsėjo dienomis buvęs Brazilijos prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva atvirai ragino Brazilijos kompanijas investuoti į buvusią metropoliją, kaip vienas perspektyviausių sričių investicijoms įvardydamas Portugalijos oro transporto ir laivybos sektorius. Dar vasarą stambiausia Brazilijos cemento gamybos kompanija perėmė portugalų „Cimentos de Portugal“ kontrolę.
Šiandien Portugalija laikosi tik dėl Tarptautinio valiutos fondo ir Europos Sąjungos paramos ir, naujausiais duomenimis, stipriausių planetos ekonomikų sąraše teužima 38-ąją vietą. Palyginimui: Brazilija yra septintoji pajėgiausia pasaulio ekonomika, Angola – viena daugiausiai naftos eksportuojanti valstybė Afrikoje bei viena sparčiausiai augančių ekonomikų pasaulyje. Pastarosios valstybės kąsnis po kąsnio praryja vis didesnę buvusios metropolijos dalį.
JAV „BCP Securities“ Konektikuto padalinio analitikas besivystančių ekonomikų specialistas Walteris Molano sako, jog pastarojo laikotarpio Brazilijos ir Angolos pažangos mastas yra tiesiog sunkiai suvokiamas.
Pasak jo, abi šios šalys visuomet buvo turtingos gamtinių išteklių, tačiau šiandien tai – nepriklausomos valstybės su stipriomis valiutomis, pakankamai turtingos, kad galėtų investuoti į buvusią metropoliją.
Pernai bendra Angolos eksportuotų prekių ir paslaugų vertė siekė daugiau nei 50 mlrd. JAV dolerių, didžiąją dalį šios Afrikos valstybės eksporto sudarė nafta. Angolos sostinė Luanda yra sparčiai augantis miestas, kuriame viešbučio kambarių paklausa pranoksta pasiūlą, o taksi vairuotojas, priiminėdamas užsienio verslininkų užsakymus, neretai uždirba daugiau nei tūkstantį dolerių per dieną.
Kol Brazilija ir Angola vystėsi, Portugalija švaistė finansinius išteklius. Šių metų gegužę TVF ir euro zonos lyderiai suteikė Portugalijai 78 mlrd. eurų paskolą, kurios dalį (mažiausiai 5 mlrd.) valstybė įpareigota padengti privatizuodama valstybinius objektus.
Floridos Tarptautinio universiteto Majamyje Verslo fakulteto profesoriaus Jerry Haaro teigimu, toks „žvejojimas dugne“ ekonominio nuosmukio laikotarpiu yra įprastas dalykas, tačiau nauja tai, jog į pastarąjį procesą įsitraukia vis daugiau besivystančių ekonomikų.
Specialistas akcentavo, jog investicijų rinkoje svarbus vaidmuo atitenka kalbiniam ir kultūriniam bendrumui: būtent dėl to, pasak jo, tikėtina, jog artimiausiu metu norą investicijomis į buvusią metropoliją susidomės ir, pavyzdžiui, Kolumbija arba Peru.