Frankas vietoj euro ir aukso: ar tradicinis Šveicarijos neutralumas atlaikys euro zonos sumaištį?

Šveicarijos frankas jau seniai laikomas alternatyva auksui. Vis dėlto rugpjūčio 9 dieną, kai franko kursas pirmą kartą susilygino su euro, šalis neabejotinai tapo saugiausiu prieglobsčiu nuo neramumų bėgantiems investuotojams.

Per 15 mėnesių iki rugpjūčio frankas pabrango beveik 30 procentų. Toks valiutos stiprėjimas mažai susijęs su pačių šveicarų veiksmais, o veikiau yra tarptautinių analitikų rekomendacijų pasekmė. Bijodami, kad Europos pinigų sąjunga gali sugriūti, neatlaikiusi kai kurių narių įsiskolinimų naštos, bankininkai savo klientams patarė investuoti į stabilių šalių valiutas: Japonijos jeną, Švedijos ir Norvegijos kronas, Kanados ir Australijos dolerius bei Šveicarijos franką.

Didėjantys kapitalo srautai pabrangino franką, kas šveicarams atneša neabejotinos naudos: žemos palūkanų normos, pigesnės importuojamos prekės ir didesnė šveicarų investuotojų perkamoji galia užsienyje. Tačiau žala nusveria naudą, nes stipri valiuta kenkia eksportuotojams – jų pajamos eurais ar doleriais lieka tokios pat, o pelno marža susitraukia. Būtent taip ir nutiko Šveicarijoje. Be didžiųjų eksportuotojų bei turizmo pramonės, ypač sunkiai nukenčia smulkios ir vidutinės įmonės, nes jos negali perkelti savo gamybos į užsienį. Dar blogiau tai, kad šveicarai, užuot apsipirkę savo parduotuvėse, pabrangusius frankus vežasi į pigesnius prekybos centrus kaimyninėse valstybėse.

Prekybininkai jau pranešė apie šią vasarą patirtus milijardinius nuostolius. Darbdavių asociacijos prezidentas paragino ilginti darbo valandas nekeliant atlyginimų, o specialistai jau prognozuoja Šveicarijos ekonomikos augimo pabaigą.

Po kelių nesėkmingų bandymų įsikišti ir 30 mlrd. frankų (86 mlrd. litų) nuostolio, patirto nuo pernai sausio, Šveicarijos banko prezidentas Philippas Hildebrandas pagaliau treptelėjo koja. Jis pareiškė, kad reikia skubiai imtis priemonių prieš šalies ekonomikai iškilusias „rimtas grėsmes“, ir paskelbė, jog centrinis bankas nedelsdamas įves minimalų valiutos kursą – 1,2 Šveicarijos franko už eurą.

Ar franko pririšimas prie euro reiškia unikalios Šveicarijos monetarinės strategijos pabaigą? O gal tai tik dar vienas trumpalaikis stabdžio spūstelėjimas, panašus į tą, kurio šveicarai ėmėsi 1978-aisiais, kai laikinai susiejo savo valiutą su Vokietijos marke? Šveicarijos centrinio banko vadovams teks parodyti daug ištvermės. Tačiau kol kas panašu, kad planas suveikė – pastarosiomis savaitėmis valiutos kursas išties nusistovėjo ties 1,2 franko už eurą riba.

Vis dėlto tai mažai ką pakeitė Šveicarijos pasienio vietovėse. Net ir po centrinio banko įsikišimo Šveicarijos piliečiai išeina iš Vokietijos prekybos centrų nešini maišais, pilnais pigios kosmetikos ir mėsos, perka namus Ženevos ežero pakrantėse iš Prancūzijos pusės ir važiuoja atostogauti į Italiją. Ar tai reiškia, kad Šveicarija yra pylimas, sulaikantis iš euro zonos atsiritančius pavojus?

Šveicarų stiprybė kyla iš jų kaimynų silpnumo. Tai, kas vyksta Šveicarijoje, yra sąlygų ES atspindys, tik atvirkščias – kaip nuotraukos negatyvas.

Kas būdinga šveicarams? „Šveicarai garsėja tuo, – sako Christophas Oschwaldas, – kad gerai saugo vertingus dalykus, tokius kaip pinigai, informacija ir auksas. Netgi popiežių“.

Ch.Oschwaldas, galintis pasigirti ne tik įspūdinga figūra, bet ir išgaląstu liežuviu, yra šveicarų SIAG savininkas. Ši bendrovė valdo du Berno aukštumų uolose iškastus bunkerius, kuriuos vadina Šveicarijos Fort Noksu. Tvirtinama, kad jie atlaikytų branduolinę ataką, žemės drebėjimą ir saulės audras. Visur aplink driekiasi atvirukus primenantis kraštovaizdis, kuriame galima matyti Cugo, Keturių kantonų ežerus ir Jungfrau masyvą. „Ši šalis per maža, kad keltų problemų, – sako Ch.Oschwaldas. – Bet ne per maža, kad išspręstų kitų žmonių problemas. Mes siūlome ateitį bet kam.“

Anot Ch.Oschwaldo, klientai iš euro zonos tai vertina: „ES politikai verčiau paliktų mūsų šalį ramybėje. Vietoje to geriau pasirūpintų, kad jų pačių projektas nežlugtų - šveicarai nenori, nebus ir neprivalo būti šios ES dalimi, 27 arklių vežimo, kurį dabar traukia tik vienas arklys Vokietija. Visi likę įsipainioję savo pakinktuose arba guli vežime.“

Galvoje jis, visų pirma, turi graikus, ispanus, italus ir portugalus.

Jis supranta žmones, kurie Šveicarijoje slepiasi nuo Vokietijos mokesčių inspektorių. O šveicarai, priduria jis, dar nepamiršo, kaip buvęs Vokietijos finansų ministras Peeras Steinbrückas kartą grasino jų šaliai „kavalerija“, jei nesušvelnins bankininkystės slaptumo įstatymų. „Mes esame kaip sraigės, – mano Ch.Oschwaldas. – Jei paliesi jų antenas, jos pasislėps, ir ilgam“.

Kas gi saugoma Šveicarijos Fort Nokso, pastatyto Gštato apylinkėse, urvuose bei koridoriuose? Ar tas pats, kas ir tikrajame Fort Nokse?

„Klausti manęs apie auksą yra tas pats, kas klausti Izraelio generolų apie atominę bombą“, – sako Ch.Oschwaldas, prisimindamas įprastą Izraelio lyderių slidumą, kai kalba pakrypsta apie branduolinę šalies ginkluotę.

Jis atidaro tris su puse tonos sveriančias duris uoloje, praeina pro infraraudonųjų spindulių užtvarą ir aprodo savo valdas. Šveicarijos kariuomenė sprogmenimis išsprogdino šiuos, rodos, begalinius koridorius Alpių olose. Šiandien prie lubų pritvirtinti kabelių pluoštai veda į ypač gerai saugomas sales, kur išrikiuotos juodos spintos, saugančios savo lobius. „Ką čia matote, yra dabarties valiuta – arba veikiau ateities“, – sako Ch.Oschwaldas.

Jis kalba apie informaciją – terabaitus duomenų iš viso pasaulio ir visų įmanomų sričių, sukauptas žinias, kurių negalima prarasti. „Po penkerių metų euras savo dabartine forma greičiausiai nebeegzistuos, – sako Ch.Oschwaldas, – bet kai kurie čia laikomi dalykai yra tūkstantį kartų vertingesni už pinigus.“

Kaip pavyzdį jis parodo į seifą A 1790, kur niekuo neišsiskiriančioje dėžėje laikomas vadinamasis „skaitmeninis genomas“. Tai savotiška laiko kapsulė, surinkta mokslininkų iš visos Europos ir sauganti informaciją, kuri ateities kartoms leis perskaityti informaciją, užkoduotą pasenusių formatų rinkmenose.

Žinoma, bunkeriu domisi ir investuotojai. Atrodo, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau norinčiųjų laikyti savo turtą už euro zonos ribų ir kuo toliau nuo bankų, nes net ir banko saugykla nėra tokia saugi bankroto atveju.

Šveicarijos kaip finansų centro reputacija pastaruoju metu susvyravo. Atsakydama į JAV ir ES spaudimą šalis sušvelnino savo bankininkystės slaptumo įstatymus. Vos prieš keletą savaičių Bernas nusileido daliai JAV Teisingumo departamento ultimatumo reikalavimų dėl bankų klientų neapmokestintų pinigų traktavimo. Be to, neapgalvotos tokių Šveicarijos bankų kaip UBS ir „Crédit Suisse“ spekuliacijos pakirto investuotojų pasitikėjimą.

Tačiau šveicarai nebūtų šveicarai, jei nerastų išeities. Šveicarijos Fort Nokso atveju, bendrovė nusipirko dalį kariuomenės bunkerio kalnuose, o kitą dalį išsinuomojo. Po kalnu nutiesti komunikacijos kabeliai, sales su serveriais aušina ledyno vandenys, o bendrovės partneriai gali savo privačiais lėktuvais nusileisti buvusiame Šveicarijos oro pajėgų nusileidimo take.

„Jei bet kur pasaulyje staiga sunaikinami dideli kliento duomenų kiekiai, mes čia laikome jų kopiją ir privalome turėti galimybę nedelsiant nuskraidinti serverį į vietą“, – sako Ch.Oschwaldas. Šalies kariuomenė ir muitinė bendradarbiauja su bendrove, kaip yra įprasta Šveicarijos valdymo modelyje, pagal kurį valstybė turi tarnauti piliečiams, o ne atvirkščiai.

„Kodėl mūsų bendrovė įsirengė Cugo kantone, kurį vokiečiai vadina mokesčių prieglobsčiu? – retoriškai klausia Ch.Oschwaldas. – Nes mokesčių rinkėjai čia su mumis elgiasi taip, kaip ir turėtų – kaip su klientais. Tai reiškia, kad mes mokame kuklius mokesčius ir gauname geriausias paslaugas.“

Daugeliui vokiečių atrodo taip pat. Nuo Vokietijos miesto Konstanco katedros bokšto matyti krantas kitoje Konstanco ežero pusėje. “Formulės 1” pasaulio čempionas Sebastianas Vettelis ten važiuoja atsipalaiduoti savo 1,4 hektaro valdose, plytinčiose Šveicarijoje iškart už sienos. Netoliese gyvena ir buvęs “Tour de France” dviračių lenktynių čempionas Janas Ullrichas.

Šveicarijoje registruota 250 tūkst. Vokiečių. Užsieniečiai, daugiausia vokiečiai, sudaro 50,6 proc. Kraiclingeno miesto gyventojų.

2008-ųjų pabaigoje Šveicarijai prisijungus prie Šengeno erdvės įsivyravo judėjimo laisvė. Vokietis iš Konstanco, kirtęs sieną ir patraukęs „Schweizerland“ viešbučio Kroiclingene link, įžengia į šalį, kurios salos ES jūroje statusas dabar egzistuoja tik popieriuje.

Kita vertus, pasienio ruože tarp Konstanco ir Kroiclingeno vis dar esama žymių, kokia didelė takoskyra kažkada skyrė du pasaulius. Pavyzdžiui, eksponuojamos senosios „žydų tvoros“ liekanos – spygliuota viela apsaugota užtvara, turėjusi neleisti pabėgėliams iš nacistinės Vokietijos patekti į neutralią Šveicariją. Georgas Elseris, nesėkmingai A.Hitlerį nužudyti bandęs stalius, buvo pagautas ir suimtas prie pat šios užtvaros. Dabar apie jo nepavykusį bandymą primena biustas su žodžiais „Aš norėjau užkirsti kelią karui“. G.Elseris žuvo Dachau koncentracijos stovykloje 1945 metais.

Šiomis dienomis kaimynų Konstance ir Kroiclingene santykiai remiasi šaltu apskaičiavimu ir materializmu. Pirmieji vokiečiai sieną kerta anksti ryte, keliaudami į darbą MOWAG gamykloje Kroiclingene, kur surenka šarvuotus transporterius, o algą gauna tvirtais frankais. MOWAG šarvuočiai naudojami Saudo Arabijoje ir Afganistane.

Šiek tiek labiau įsidienojus priešinga kryptimi ima judėti šveicarai, traukiantys į Konstanco parduotuves, kur odos kremų ir jautienos kainos kartais tesiekia trečdalį šveicariškųjų. Vokiečiai pirkėjai stovėdami eilėje stoiškai stebi, kaip jų kaimynai medžioklės jauduliu degančiomis akimis vežimais perka kosmetiką ir kitas vartojimo prekes.

Ar kas nors kaltas, kad pasaulinė finansų krizė padarė tokį stiprų poveikį šiam mažam pasauliui Konstanco ežero pakrantėse? Vidutinė alga pagal rugpjūčio valiutų kursą Šveicarijos pusėje buvo maždaug 70 proc. didesnė nei Vokietijos pusėje. Be to, Vokietijos pusėje kainos beveik perpus mažesnės. „Mūsų mieste prekybininkai kenčia, o eiliniai piliečiai pelnosi, – sako Kroiclingeno meras Andreas Netzle. – Konstance viskas atvirkščiai.“

Valiutos krizė jau atvėrė jam ir daugeliui kitų gyventojų akis, sako A.Netzle. Ji parodė, kokie godūs gali būti žmonės ir kiek mažai jie užjaučia nukentėjusius nuo finansų krizės.

Su tuo sutinka ir eiliniai praeiviai. „Šveicarija – palaimintųjų sala? Nejuokinkit, – sako vienas pagyvenęs vyras. – Greičiau mes esame archipelagas. Bet kai tik atūžia audra, mes susirenkame draugėn – aukščiausiame taške“.

Vis dėlto kai kurie dalykai Kroiclingene pasikeitė, kai šveicarai, šiaip jau negarsėjantys jautrumu kainoms, ėmė lyginti kainas namie ir užsienyje. Didmenininkai pakoregavo savo kainas, o pardavėjai sumažino savo pelno lūkesčius. Spaudimą pajuto dosniai subsidijuojami daržovių augintojai. Tartum ilgai buvusios uždarytos durys staiga atsivėrė ir įleido į Šveicarijos sistemą šviežio oro.

„Iki šiol aš Šveicarijoje pardavinėjau tas pačias salotas dvigubai brangiau nei namie“, – sako ūkininkas Raineris Schächtle. Jis gyvena Konstance, kur turi krautuvėlę. Tačiau jo laukai ir šiltnamiai yra Šveicarijoje. Jei šveicarai nustos pirkti jo salotas, jis bankrutuos. Dėl šveicariškų atlyginimų lygio vien samdyti darbininką jam kas mėnesį kainuoja maždaug 3,15 tūkst. frankų (9 tūkst. litų). Vokiškomis kainomis neįmanoma išsilaikyti.

Grėsmė Šveicarijos tvirtovei jaučiama ir už 296 kilometrų nuo Kroiclingeno, kitame šalies krašte. Pasienyje su Prancūzija įsikūrusiame Šansi miestelyje Robertas Crameris džiaugsmingai pareiškia: „Aš remiu Šveicarijos narystę ES“. R.Crameris yra Kantonų tarybos, aukštesniųjų Šveicarijos parlamento rūmų, narys. Jis pirmasis žaliųjų partijos atstovas, patekęs į tarybą, ir nepailstantis kosmopolitinės Šveicarijos šauklys.

Pasinaudodamas Ženevos kantono, kuris įsiterpia į Prancūzijos teritoriją kaip plėšraus paukščio snapas, pavyzdžiu, R.Crameris paaiškina tai, ką daugelis jo tautiečių nelabai mėgsta girdėti: šveicarai save apgaudinėja, jei mano, kad gali užsitverti su visais savo turtais idililėje arti gamtos. „Šveicarijos dvasia yra ūkininkų dvasia, – sako R.Crameris. – Bet Šveicarijos turtus sukrovė miestiečiai.“

Ženeva, bankininkų, laikrodininkų ir tarptautinių organizacijų miestas, yra puiki R.Cramerio teiginių iliustracija. Ženeva yra klestintis metropolis, tačiau ji plyšta per siūles. Čia yra daug daugiau darbo vietų nei gyvenamojo ploto. Kasdien į kantoną iš Prancūzijos važinėja 85 tūkst. žmonių.

Daugelis žmonių, dirbančių šiame moderniame Eldorade, negali mokėti 3 tūkst. eurų (10 tūkst. litų) per mėnesį už trijų kambarių butą – vienintelė išeitis yra apsigyventi kitapus sienos, Prancūzijoje, kur nuomos kainos triskart mažesnės.

Ironiška, bet pusę Ženevos kantono teritorijos vis dar dengia dirbamos žemės ir miškai. Senbuviai gyventojai atsisako leisti statybas žaliojoje zonoje ir verčia jų mieste dirbančius darbininkus apsistoti Anmase, kuris tapo savotišku Ženevos priemiesčiu Prancūzijos teritorijoje.

Kiekvieną rytą maždaug 8 tūkst. darbininkų ir biurų darbuotojų – pusė visos Anmaso darbo jėgos – traukia iš pilkų daugiabučių miesto į Ženevą. Mainais Anmasas iš Ženevos gauna apie 8 mln. eurų (28 mln. litų) per metus. Bet jų neužtenka išspręsti visoms bėdoms šiame pasienio miestelyje, kur būsto ir gyvenimo kainos dėl sieną kasdien kertančių darbininkų pajamų neproporcingai išaugo.

„Vieni iš mūsų senelių namų yra pustuščiai, nes nerandame pakankamai slaugytojų ir darbuotojų“, – skundžiasi Anmaso meras Christianas Dupessey. Kvalifikuoti darbuotojai masiškai emigruoja. „Čia mokyklos mokytojas uždirba 2,3 tūkst. eurų (7,9 tūkst. litų), kas yra gerokai mažiau nei kasininko alga Ženevoje. Vien savivaldybėje šiuo metu yra 70 laisvų darbo vietų“.

Kartu su šveicarų politiku R.Crameriu ir panašiai galvojančiais žmonėmis Anmaso meras stengiasi skatinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą: „Klaidinga manyti, kad tau geriau seksis, jei galvosi vien apie save.“ Ženevos kantono ligoninė būtų priversta užverti duris, jei ten dirbantys prancūzai nuspręstų streikuoti.

Ženevos metropolyje kova dėl kąsnio pastaruoju metu tapo aršesnė, o tonas – šiurkštesnis. 2009-aisiais Šveicarijos liaudies partija ėmė gąsdinti „padugnėmis iš Anmaso“, kurie netrukus į Ženevą galės važinėti tarpmiestiniu traukiniu. Nuo to laiko šveicarų tradicijos saugotojai atrado dar vieną atstovą – Ericą Staufferį, vadovaujantį populistiniam Ženevos piliečių judėjimui (MCG), trečiai pagal dydį politinei partijai kantone. E.Staufferis paskelbė, kad „Ženeva tapo nusikaltimų zona“, kur „banditų iš Prancūzijos gaujos“ siautėja niekieno netrukdomos.

„Nepamiršk, kas čia parašyta: Užsieniečio tapatybės kortelė“, – tokius žodžius iš Šveicarijos muitininko neseniai išgirdo prancūzas Tomy, dirbantis Ženevos laikrodininkų kvartale. Pastaruoju metu pagieža svetimšaliams vis labiau juntama, bet jis to nepriima asmeniškai. Be to, priduria nusišypsodamas, mainais jis gauna neblogą atlygį. Ketvirtą dešimtį įpusėjęs informatikas Tomy yra iš Anesi - Prancūzijos Savojos, bet nusprendė, kad daugiau užsidirbs Ženevoje, kur jis poliruoja metalą, iš kurio tokios bendrovės kaip „Rolex“ ir „Patek Philippe“ gamina laikrodžius.

Prabangių laikrodžių gaminimo sektoriuje algos visada buvo atitinkamos: 6,5 tūkst. frankų (18,6 tūkst. litų) per mėnesį poliruotojams, 12 tūkst. frankų (34 tūkst. litų) – vadinamiesiems „sertisseurs“, brangakmenius inkrustuojantiems meistrams.Kuo stipresnis Šveicarijos frankas, tuo geriau iš euro zonos važinėjantiems darbininkams. „Šiuo metu Prancūzijoje turiu keturis butus, jachtą ir laimingą šeimą“, – šypsosi Tomy. Po darbo jo laukia ilga kelionė namo.

Kuo tokia padėtis gresia šveicarams, geriausiai mato Jeanas Marie Fuchsas. Jis vadovauja aukščiausioje vietoje Europoje veikiančiam restoranui – 3,8 kilometro virš jūros lygio, prie pat Mažojo Materhorno viršukalnės.

Atvėręs duris J.M.Fuchsas gali pažvelgti į Materhorną, Monblaną ir Monte Rozą. O pasukęs galvą į savo restoraną jis išvysta azijietiškus veidus. Tai ramūs, tvarkingi svečiai, kurie džiaugsmingai skanauja spagečius arba šveicariškus bulvinius blynus rösti, ir mielai perka plastmasines karves ar šveicarų armijos peiliukus gretimoje suvenyrų krautuvėlėje.

Sparčiausiai gausėjantys turistų būriai į Šveicariją atvyksta iš Indijos, nors nuo jų mažai atsilieka kinai. Pernai viešbučiuose apsistojo 33 proc. daugiau indų nei prieš metus. Šie svečiai buvo ypač svarbūs gana vangiais 2011-aisiais, kai brangus frankas atbaidė daugumą vokiečių ir britų turistų.

Turistai, norintys papietauti Jeano Marie Fuchso restorane, turi nusipirkti bilietą Cermate už 98 frankus (280 litų). Jie pakyla funikulieriumi į kalną ir iki restorano eina betonuotu taku, iškirstu Mažojo Materhorno šlaite. Šveicarijos turizmo pareigūnai svarsto galimybę pastatyti piramidę, kuri dirbtinai „paaugintų“ viršukalnę iki 4 kilometrų. „Akivaizdu, kad svečiai nori čia pakilti, į aukščiausią tašką“, – sako J.M.Fuchsas.

Cermato kurorto gyventojams kalnai yra jų pragyvenimo šaltinis. Turizmas yra nepamainomas pajamų šaltinis ir visai Šveicarijai, kuri gali pasigirti vos 2,8 proc. nedarbo lygiu ir tik 36 proc. BVP siekiančia valstybės skola – tai viena iš pavyzdinių Europos ekonomikų.

Bet kas būna, kai azijiečiai išvyksta, o svečiai iš euro zonos nebeatvyksta? Kai tokie svečiai kaip Teddy Limas – automobilių prekeivis iš Džakartos, atvykęs pailsėti į Alpes su žmona, trim vaikais ir motina – nuspręs atostogų važiuoti į Australiją, užuot paklojęs 20 tūkst. dolerių už savaitę Šveicarijoje?

Net Šveicarijos nacionalinis bankas neturi atsakymo į tokius klausimus. Net ir po bandymo pririšti franką prie euro – monetarinės avantiūros, kurios pasekmės dar neaiškios. Niekas nežino, ar naujai pastatyta užtvanka atlaikys, o gal spekuliuotojai valiutomis tik dar atkakliau pirks frankus. Jei centrinis bankas, gindamasis nuo jų puolimo, spausdins vis daugiau pinigų, infliacijos nepavyks išvengti.

Daugeliui verslininkų jau ir 1,2 franko už eurą kursas atrodo per mažas. Laikrodžių gamintojo „Hublot“ generalinis direktorius Jeanas Claude'as Biver jau pareiškė, kad jų produkcija vėl taps pelninga tik tada, kai euras kainuos per 1,3 franko. Bet ar nacionalinės valiutos likimas apskritai yra šveicarų rankose? Ar jie vis dar tokie patys nepriklausomi, kokie buvo – tiek politiškai, tiek ekonomiškai?

Jei paaiškės, kad euro zonai vis dėlto nepavyks išvengti bankroto, o frankas išliks, pasitvirtins Alberto Einsteino žodžiai. Kartą jis pasakė, kad žino kur reikėtų eiti, jei ateitų pasaulio pabaiga: „Į Šveicariją. Nes ten viskas vyksta šiek tiek vėliau.“