Mokymų ir konsultacijų bendrovės direktorius V.Žemaitis: „Didžiausias verslo priešas – idėjų žudymas“ (papildyta 10 val. 57 min.)

- Koks Lietuvos verslo santykis su kūrybingumu? Ar darbdaviai, deklaruodami, jog kūrybiškumas yra vertybė, iš tikrųjų moka elgtis su kūrybingais žmonėmis?

- Konsultuojame verslo ir kitokias įmones pačiomis įvairiausiomis temomis. Viena iš jų – susijusios su inovacija ir kūrybiškumu. Mūsų statistika rodo, kad užsakymų mokymams, kuriuose ugdomas kūrybiškumas, nėra daug. Tokiomis temomis mokymus dažniausiai organizuoja tarptautinės kompanijos, užsienio kapitalo įmonės, didelės korporacijos.

Neretai, kai kalbiesi su verslo kompanijų atstovais, savybę kaip kūrybiškumas visi sveikina ir nori, kad kiekvienas darbuotojas būtų kūrybiškas ir ateitų su savo mintimis, idėjomis, naujais pasiūlymais. Tačiau, kai klausiame, ar jie sutiktų investuoti į kūrybingumą, tada dažniausiai tai nėra prioritetas.

Retai kuri kompanija sąmoningai skatina kūrybingumą, kad darbo aplinkoje jisai reikštųsi. Dažniausiai kompanijų vadovai priimta tai, kaip duotybę, kad darbuotojas turi būti kūrybingas. Bet kūrybingumą, kaip ir bet kurią kitą savybę, reikia ugdyti. Jis retai kada pats savaime būna stiprus, didelis ir daro įtaką visai organizacijai.

- Ar gali būti, kad įmonės nemato, kaip kūrybingumas uždirba pinigus ir todėl neinvestuoja į šią darbuotojų savybę?

- Galimas daiktas. Kūrybiškumas pats savaime yra potencija sukurti naują idėją. Bet jei žiūrėsim į ciklą nuo idėjos gimimo iki jos įgyvendinimo, yra gana ilgas kelias. Dažniausiai kūrybiškumą ar kūrybiškumą versle darbdaviai supranta kaip puikios verslo idėjos atnešimą verslo plano formatu, kai yra idėja, įvertintos visos rizikos, paskaičiuoti resursai ir numatytas tos naujos idėjos įgyvendinimo efektas – kokią vertę ji sukurs įmonei.

Dažniausiai vienam darbuotojui tai yra misija neįmanoma. Organizacijose turėtume sukurti tokią terpę, kurioje tas visas procesas nuo idėjos gimimo iki įgyvendinimo galėtų vykti organizaciniame lygmenyje. Nes lyg ir verslas nori naujų idėjų, bet ne visada sukuria sąlygas idėjoms virsti realybe. Dažnai idėja būna nužudoma - slopinama, atmetama - pačioje pirmoje stadijoje, kai ji net nėra subrandinta. Idėjų žudymas yra didžiausias priešas versle.

- Pirmiausia organizacija turi pasisakyti, jai reikia idėjų, ar ne. Dažnai vadovai nepasako savo darbuotojams, kuriose srityse idėjos reikalingos. Tarkime, yra bankas, kuris galvoja, kaip pagerinti klientų aptarnavimą salonuose, kaip sutrumpinti ilgas eiles, kurios nusidriekia kiekvieną dieną. Čia būtų konkreti žinutė, kuriai problemai spręsti reikia darbuotojų minčių. Daugeliu atvejų, žmonės nežino, kurioje srityje idėjų reikia.

Kitas dalykas, kad žmonės, kurie idėjas renka, jie turi būti nusiteikę procesui: pirminė mintis, kuri ateis iš vieno ar kito žmogaus, turės nukeliauti ilgą kelią, kol ji taps inovaciją ir atneš apčiuopiamą rezultatą. Klaida tikėtis, kad idėja iš karto duos kokį nors efektą, nes pirmiausia ji turi būti patobulinta, įvertinta, kiek ji reali, paskaičiuoti resursai ir jos įgyvendinimas bei efektas – kokią naudą ji duos.

Idėjų žudymas-slopinimas yra susijęs ir su kompanijos kultūra. Yra kompanijų, kurios skatina kūrybiškumą, kitos – slopina. Ten, kur geras darbas yra būti tiksliam, laikytis procedūrų ir pareigybinių instrukcijų, kūrybingi žmonės neturi ką veikti.

Vadovas tokioje įmonėje yra nemotyvuotas priimti naujas idėjas ir jas gvildenti. Paprasčiau yra pasakyti: „Pas mus yra tokia procedūra, darbo su klientais standartais ir nieko naujo nereikia“. Vadovo asmeninė motyvacija priimti naujas idėjas – dar vienas veiksnys. Jei patogu daryti nusistovėjusius dalykus, kūrybiškumui vietos lieka mažiau.

Geriausia yra, kai idėjų siūlymas yra įtrauktos į tikslus, tarkime, vadovas suformuluoja užduotį skyriui per konkretų laikotarpį sugeneruoti idėją ar kelias konkrečiai problemai spręsti.

- Taip. Vadovas, kuris pats yra kūrybingas, lengviau priims kitų mintis ir idėjas negu tas, kuriam paprasčiau gyvenime veikti pagal patikrintas schemas: „Taip visą laiką dariau, tai buvo veiksminga, todėl ir šiandien darysiu taip pat“.

- Artūras Zuokas. Jis yra kūrybingos asmenybės pavyzdys. Daugeliu atveju tai, ką jis daro, neįeina į miesto mero pareigas, į tai, ką esame įpratę matyti. Viena vertus, jei vertinsime iš tradicinio valstybės klerko pozicijų, jo idėjos atrodo labai keistos. Kita vertus, kodėl mes nematome naujų galimybių? Gal ta sala Graikijoje viso pasaulio žvilgsnius nukreiptų į Lietuvą? Viešinimas irgi kainuoja.

Naujų idėjų, kitokio požiūrio žudikas yra aplinka, bendra kultūra. Tokiems žmonėms kaip A.Zuokas pas mus sunku. Juos laiko baltomis varnomis, jie nuolat atsitrenkia į abejingumo sieną ir turi nuolat ieškoti motyvacijos.

Viena iš sąlygų kūrybiškumui – tai gebėjimas perlipti per vidinius blokus. Dauguma žmonių iš tiesų yra kūrybingi, bet slopina savo kūrybingumą. Vienas iš tų blokų – klaidos baimė. Bijau, kad jei suklysiu, mane pasmerks, todėl geriau visai nieko nedarysiu. Kitas blokas – baimė dėl reputacijos. Jei pasirodysiu kitoks nei kiti, sugrius žmonių vaizdiniai apie mane. Taip pat kartais suveikia mintis, kad vieną kartą bandėme, nudegėme, daugiau taip nebedarykime – antrą kartą lipti ant grėblio gali tik kvailas žmogus. Tokių blokų yra labai daug. Susidūrę su vidiniu pasipriešinimu, labai greitai palaidojame idėją.

- Kaip leisti sau ir kitiems būti kūrybingiems?

- Pirma – turėti labai aiškias sritis, kuriose mums reikia naujų idėjų. Įvardinti jas garsiai. Antra – suteikti sau ir kitiems tinkamą aplinką. Kūrybiškumui reikia, kad žmonės atsipalaiduotų, būtų ramybės būsenoje. Stresas ir didelis darbo krūvis – priešingybė kūrybiškumui. Reikėtų paieškoti netradicinės aplinkos. Taip pat reikia laiko. Negalime sakyti: „Noriu iš tavęs idėjų, bet tu dirbk 120 proc. savo darbą ir naktį miegodamas galbūt pagalvok apie šitą situaciją ir atnešk man idėjų“. Taip nebūna.

Taip pat kūrybingumą paskatina, kai pastebime ir įvertiname kūrybingo žmogaus pastangas. Verslo įmonės sugalvoja įvairiausių būdų įvertinti – rengia apdovanojimus, skiria kūrybingiausiam biuro darbuotojui raudoną kėdę, sega ženkliukus, kurių skaičius byloja apie pasiūlytų gerų idėjų skaičių ir panašiai.

- Jei aplinka stabdo mūsų kūrybingumą, priešinasi siūlomoms idėjoms, ką galime daryti, kaip įtikinti kitus savo idėjos vertingumu, genealumu?

- Dažniausiai, kai vadovai ar kiti sprendžiantys asmenys sako mano idėjai „ne“, jie nėra nusiteikę prieš mane, bet ne visai supranta ar nepritaria pačiai idėjai. O mes sutapatiname mūsų išsakytą mintį su požiūriu į mus. Jei nepriimu asmeniškai, dedu visas pastangas, kad parodyčiau savo idėjos privalumus, bet nenuvertinu savęs ir nepriimu kritikos tarsi aš būčiau kritikuojamas. Galbūt jis bijo ir jaučia grėsmę, kad jam reikės tą idėją įgyvendinti, galbūt jis iki galo netiki idėjos rezultatu, priežasčių gali būti daug.

Vienas iš populiariausių būdų, kaip sėkmingai pristatyti savo idėją, angliškai vadinamas „picture minus, picture plus“ (liet. neigiamo-teigiamo paveikslėlio technika).

Kai mes ateiname su idėja, pirmas žingsnis – parodyti kontekstą, problemas. Pavyzdžiui, jau kurį laiką pastebite, kad jūsų darbe klientai skundžiasi didelėmis eilėmis, jie yra pikti nepatenkinti ir nespasitenkinimą išlieja ant darbuotojų, kurie juos aptarnauja. Čia kontekstas.

Antruoju žingsnius parodote galimas arba esamas neigiamas pasekmes, kurios yra ar nutiks, jei nieko nekeisite. Tie nepatenkinti žmonės, kuriuos matote eilėse, yra jūsų klientai. Jei situacija nesikeis, jie gali pasirinkti įmonės konkurentus – neteksite klirntų. Be to, dėl nemalonių darbo sąlygų, nuolatinių skundų gali kristi darbuotojų motyvacija, bus sudėtinga išlaikyti žmones tokiame darbe.

Šie pirmi du žingsniai yra kaip neigiamas paveikslėlis. Jei nenupasakosite konteksto, jūsų vadovas, kuris dažniausiai rūpinasi daugeliu kitų dalykų, nesupras, kodėl jūsų idėja reikalinga.

Trečias žingsnis – pasakyti, kad matote išeitį problemai spręsti. Trumpai nusakykite pagrindinę mintį.

Dalis vadovų mėgsta apsidrausti: galbūt yra daugiau sprendimo būdų nei tas vienas, kurį siūlote. Todėl ketvirtas žingsnis – parodyti visas kitas įmanomas alternatyvas, kurias apgalvojote. Tokiu būdu parodote, kad nepasirinkote pirmo į galvą šovusio sprendimo, bet apsvarstėte daugybę ir išrinkote geriausią, įvardinate jūsų idėjos privalumus kitų idėjų atžvilgiu.

Galiausiai – penktas žingsnis – parodyti, kokį teigiamą efektą duos idėjos įgyvendinimas. Mūsų aptariamu atveju, galima sakyti, kad sumažės klientų eilės, taip pat sprendimas sustiprins darbuotojų ir klientų bendradarbiavimą, darbuotojų pasitenkinimą darbu ir panašiai.