Šildymo našta prislėgs visų pečius

Aiškėja, kad išlaidų už šildymą našta tampa kone didžiausia tose Europos šalyse, kur dauguma būstų miestuose šildomi centralizuotai.

Kas dėl to kaltas? Dideli tarifai, maži atlyginimai, o labiausiai – kiauri pastatai, kuriems šildyti reikia kone dvigubai daugiau šilumos nei būstui Helsinkyje ar Stokholme.

Nors Suomijos, Švedijos ar Danijos miestuose centrinio šildymo tarifai didesni nei Lietuvoje, skandinavai gauna penkiskart didesnį atlyginimą, šilumos sunaudoja perpus mažiau, tad jiems nekyla sunkumų sumokėti sąskaitas.

Šiemet brangiau už šildymą mokės beveik visa Europa. Taline centrinis šildymas per metus pabrango 13 proc., Helsinkyje – beveik 20 proc. Vilniuje per metus jo kaina išaugo beveik trečdaliu, o visoje Lietuvoje – daugiau nei 10 proc. Kainos šuolį daugiausia lėmė pabrangusios gamtinės dujos.

Tačiau gyvendami vidutiniškai dukart didesniame būste nei lietuviai, suomiai, švedai ar danai sunaudoja tiek pat šilumos energijos. Tad galutinę sąskaitą šeima Skandinavijos šalyse gauna nedaug didesnę nei vidutinė lietuvio šeima.

Remiantis britų konsultacinės kompanijos „Oxera” atliktu tyrimu, Lietuvoje vidutinės centralizuoto šildymo išlaidos vienam gyventojui 2009 metais sudarė 9 proc. bendrojo vidaus produkto, kurį sukuria gyventojas.

Skandinavijos šalyse atitinkamos išlaidos siekia 2–4 proc. ir gyventojams nekelia rūpesčių.

Bendrovės „Vilniaus energija” duomenimis, praėjusį šildymo sezoną vidutinio 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymas kainavo apie 1800 litų per sezoną.

Tai daugiau nei vidutinis darbo užmokestis šalyje. SEB duomenimis, šalies gyventojų sąskaitos už šildymą sudaro 6 proc. visų šeimos metinių išlaidų.

„Lietuvoje šilumos kaina nedaug skiriasi nuo kitų šalių ir tikrai nėra stebuklingų priemonių sumažinti ją perpus.

Net jeigu tą kainą sumažintume vienu kitu centu, vis tiek sąskaitos gerokai nesumažėtų, nes šilumą naudojame neefektyviai”, – aiškino Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) prezidentas Valdas Lukoševičius.

LEKA duomenimis, Lietuvoje vienam kvadratiniam metrui būsto šildyti sunaudojama vidutiniškai 219 kilovatvalandžių energijos per mėnesį, Danijoje – 140 kWh, Suomijoje – 126 kWh, Švedijoje – tik 74 kWh.

„Vidutinis būstas Suomijoje, Švedijoje, Danijoje yra kone dvigubai didesnis nei Lietuvoje.

Nors Skandinavijos šalyse butai ir tarifai didesni, galiausiai už to būsto šildymą mokame beveik tiek pat, nes mums tam pačiam plotui šildyti reikia dvigubai daugiau šilumos.

Europietišką atlyginimą gaunančiam danui tai nėra našta, o lietuviams, kurių pajamos yra vienos mažesnių, – tikras košmaras”, – palygino V.Lukoševičius.

Centrinis šildymas vis labiau propaguojamas visoje Vakarų Europoje, nes jis laikomas efektyviausiu ir pigiausiu.

Centrinio šildymo katilinėse galima šilumą gaminti iš bet ko – deginti malkas, šiaudus, anglis, mazutą, šiukšles, dujas. Skandinavai jose degina visą šlamštą.

Pavyzdžiui, Kopenhagos centrinio šildymo sistemoje trečdalis visos šilumos gaunama deginant atliekas. Šalis tampa beveik nepriklausoma nuo išorinių energijos šaltinių ir neplečia sąvartynų.

Tai reiškia, kad didėjančios dujų kainos jiems turi kur kas mažesnės įtakos nei Lietuvos šilumos tiekėjams.

Daugumoje Skandinavijos šalių veikia efektyvios kogeneracinės elektrinės, kurios gamina elektrą, o garo generatoriuose panaudotą šilumą tiekia centralizuotai visam miestui.

„Europiečiai suka galvą, kaip įdiegti centrinio šildymo sistemas miestuose, kur jo nebuvo. Iš tiesų reikia didelių investicijų į infrastruktūrą.

Lietuvoje centrinio šildymo sistemos nesugriovėme, kaip tai padarė kai kurios posovietinės šalys, tačiau nemokame šia sistema efektyviai naudotis, nes kiekviena interesų grupė paklodę tempia į savo pusę.

Termofikacinės elektrinės dirba neefektyviai, nes negamina tiek elektros, kiek galėtų, – niekas jos nesuperka. Vietinio kuro – biomasės nesudeginame tiek, kiek galėtume, nors medienos atliekų miškuose užtektų visam šildymo sezonui.

Atliekų deginimo gamyklų nėra, esame prisirišę prie vieno energijos šaltinio – dujų”, – aiškino LEKA vadovas.

Skandinavijos šalyse centrinio šildymo privalumas – ne tik mažesnė kaina. Šių šalių gyventojai pamišę dėl oro taršos ir energijos taupymo, o toks pastatų šildymo būdas mažina anglies dvideginio kiekį.

Be to, centrinį šildymą įdiegę miestai ir toliau galvoja, kaip sutaupyti dar daugiau energijos ne tik žiemą, bet ir vasarą. Ta pati centrinio šildymo sistema naudojama ir pastatams vėsinti. Tai reiškia, kad biurų darbuotojams rečiau reikės įjungti elektrą ryjančius oro kondicionierius.

Įprasta, kad tos pačios energetikos įmonės gyventojams tiekia ne tik šilumą, bet ir elektrą, dujas, vandenį.

„Skandinavijoje centrinio šildymo sistemos turi ne vieną, bet kelias skirtingas energijos gamybos linijas, kurios naudoja skirtingą kurą.

Jiems nereikia nuogąstauti, kad Rusija užsuks dujų čiaupą. Jie gali deginti atliekas, biomasę, pagaliau energiją gaminti vėjo turbinomis”, – aiškino V.Lukoševičius.

Specialistų teigimu, net ir pertvarkius šildymo sistemą, kad ji dirbtų efektyviau, nėra pagrindo tikėtis, jog šildymo kaina gerokai sumažės, nes reikės investuoti į brangius įrenginius.

Bendrovės „Oxera” tyrimas atskleidė dar vieną dalyką. Lietuvoje ir Latvijoje geriausia alternatyva centriniam šildymui – dujos. Centrinis šildymas mūsų šalyje kainuoja tik 17 proc. pigiau nei šildytis dujomis.

Suomiai vietoj centrinio šildymo galėtų rinktis net 40 proc. brangiau kainuojančią elektrą, norvegai už elektrinį šildymą išleistų 25 proc. daugiau, o danai, naudodami dujas, mokėtų net 70 proc. brangiau nei už centrinį šildymą.

Tai reiškia, kad šiose šalyse centrinio šildymo sistemos yra tokios efektyvios, jog rinktis kitą energijos rūšį būtų neprotinga.

O Lietuvos patirtis rodo, kad dujomis šildytis gali būti netgi pigiau nei centriniu šildymu.

Pigiausia alternatyva, tiesa, miestiečiams beveik neprieinama, – malkos.

Tai yra šiuo metu pigiausias ir dažniausiai būstui šildyti naudojamas kuras Lietuvoje. Malkomis namus šildo apie pusę šalies gyventojų.

Sunku įsivaizduoti didmiestį, kur iš kiekvieno daugiabučio kamino rūktų dūmai.

Statistikos duomenimis, centrinis šildymas Lietuvoje įrengtas maždaug 40 proc. būstų.

Geoterminiai ar oro šilumos siurbliai, dujiniai katilai iki šiol sudaro nežymią būsto šildymo įrangos dalį Lietuvoje.

Pirmiausia dėl to, kad šilumos siurblių kainos siekia kelias dešimtis tūkstančių litų. Nors paskui šildyti būstą kainuoja kur kas pigiau, pirmoji investicija daugeliui yra neįkandama.

„Malkomis kūrenamų katilų parduodame tris kartus daugiau nei kitų. Tai aiškiai rodo, ką renkasi lietuviai.

Manau, kad oro šilumos siurbliai galėtų būti populiaresni, tačiau ne vienas gyventojas teigė girdėjęs, jog valstybė ketina dalį išlaidų šiai įrangai kompensuoti”, – aiškino bendrovės „Vilpra” pardavimo vadovo pavaduotojas Gediminas Zutelis.

Šildytis dujomis, specialistų teigimu, nėra taip paprasta, todėl neturėtų stebinti, kad dujomis šildoma ne daugiau nei 5 procentai būstų.

Ne visos gyvenvietės dujofikuotos, o jeigu dujos yra, reikia įvado į namą, techninio projekto, specialios patalpos katilinei.

Galiausiai įvertinus papildomas išlaidas investicijos į dujinį šildymą smarkiai išauga ir gali neatsipirkti.

Šildytis elektra ryžtasi retas gyventojas, nes tuomet sąskaitos už šildymą atimtų žadą.

Visi šie šildymo būdai, daugiausia skirti individualiems namams, turi vieną neabejotiną pranašumą – jie yra visiškai automatizuoti: įjungei prasidėjus šildymo sezonui, nustatei norimą temperatūrą kambariuose ir daugiau jokių rūpesčių.

Šiuo požiūriu malkos yra geriausia išeitis taupiems lietuviams.

Tačiau ne tiems, kurie nori gyventi patogiai. Vien dėl taupumo teks pusę metų dirbti pečkuriu ir kūrenti porą kartų per dieną.

Jokios galimybės žiemą kur nors išvažiuoti ir palikti namus, nes nebus kam pakurti katilo, o namai įšals.

Taip pat reikia pasirūpinti malkomis ir skirti nemažai vietos joms laikyti. Reikia nepamiršti ir kamino išvalyti.

„Vilpros” specialistai apskaičiavo, kad šildyti vidutinį 150 kv. m ploto namą per sezoną malkomis kainuoja beveik 1800 litų.

Šildymo išlaidos su šilumos siurbliu siektų nuo maždaug 2300 iki 3500 litų – tai priklauso nuo įrenginio.

Ne itin populiarios ir pjuvenų granulės, nes jos yra dvigubai brangesnės nei malkos. Tad per metus išlaidos granulėms siekia 3300 litų.

Šildytis dujomis kainuotų apie 5000 litų per metus, o elektra – net 8700 litų.

Nerimas sukaustė kone pusę Lietuvos gyventojų – skelbiama šildymo sezono pradžia. Kad ir kiek politikai ir net prezidentė laužytų ietis dėl šildymo kainų, jos vis stiebiasi į viršų. Šildymo išlaidų našta, užgulanti lietuvių pečius, yra kone didžiausia Europoje. Tačiau gyventojai dėl to gali kaltinti tik save.

Vilnius 28,14 ct/kWh

Ryga 20,04 ct/kWh

Talinas 24,74 ct/kWh