Pasak jos, per artimiausius 40 metų miestus veikiausiai užpildys aplinką nuo anglies dioksido valyti biologiškai užprogramuoti vadinamieji „gyvi“ pastatai.
R.Armstrong specializuojasi sintetinėje biologijoje. Šios naujos srities atstovai kuria dirbtinius objektus, kurie primena organizmus.
Cheminės medžiagos, su kuriomis R.Armstrong dirba laboratorijoje, yra užprogramuotos funkcionuoti taip, tarsi būtų organiniai mikroorganizmai, tačiau, kitaip nei pastarųjų atveju, chemikalams galima įdiegti natūraliems organizmams nebūdingas savybes. R.Armstrong šiuos chemikalus vadina proto ląstelėmis.
Specialistės teigimu, proto ląstelė gali būti sumaišoma su sienų dažais ir užprogramuojama gaminti kalkakmenį kaskart, kai yra paveikiama anglies dioksido. Taip pagaminami dažai, sugeriantys anglies dvideginį ir jo pagrindu kuriantys lukštą primenančią medžiagą.
Lygiai taip pat, kaip vandens ir deguonies paveikta geležis pasidengia rūdimis, proto ląstelės gali sukelti paprastas chemines reakcijas susijungusios su anglies dvideginio molekulėmis, pavyzdžiui, paversti anglies dioksidą kalcio karbonatu arba klintimis, taip užkirsdamos kelią link ozono sluoksnio kilti šiltnamio dujoms, sako R.Armstrong.
Be to, mokslininkai mano, kad reakcijos metu susidariusios klintys natūraliai užpildytų sienose atsirandančius įtrūkimus ir tokiu būdu prailgintų nudažytos struktūros gyvavimo laikotarpį. Tačiau ir tai – dar ne viskas, šypsosi R.Armstrong, pridurdama, jog klinčių sluoksnis ant pastato su laiku storėtų, palaipsniui suformuodamas savotišką izoliacinį sluoksnį, dėl kurio pastatas geriau sulaikytų šilumą žiemą ir išliktų vėsesnis vasarą.
Manoma, kad klinčių sluoksnį proto ląstelės galėtų formuoti bet kur, o procesas, priklausomai nuo anglies dioksido kiekio aplinkoje, užtruktų nuo maždaug metų iki dešimtmečio. R.Armstrong sako, jog netrukus proto ląstelių technologija gali netgi būti užprogramuota atlikti reprodukcijos funkciją – taip ji visiškai prilygtų gyvam organizmui.
Londono imperatoriškojo koledžo bioinžinerijos profesorius bei vienas Sintetinės biologijos ir inovacijų centro direktorių Dickas Kitney proto ląstelių technologijos atžvilgiu nusiteikęs ganėtinai skeptiškai ir tvirtina, kad, nors idėja skamba įspūdingai, jo perkėlimas į pramoninę produkciją nėra toks paprastas, kaip galėtų pasirodyti.
Pasak jo, viena yra įgyvendinti projektą laboratorijoje, visiškai kas kita – kai reikia bendradarbiauti su stambiausiais pramonės gamintojais tam, kad būtų galima išsiaiškinti, ar įmanoma masinė gamyba.
D.Kitney teigia, kad dar niekam nepavyko pakelti jokio sintetinės biologijos produkto į pramoninės produkcijos skalę. Ši sritis vertinama labai rimtai, ypač – Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Valstijose, tačiau pastebimesnių rezultatų veikiausiai bus sulaukta pakankamai negreitai, sako specialistas.
R.Armstrong pritaria, kad sintetinė biologija dar bent keletą metų veikiausiai klestės tik laboratoriniu lygmeniu. „Kalbame apie didmeninę cheminių medžiagų gamybą, tai – lėtas procesas“, – sako ji. Mokslininkė neabejoja, kad visa tai vyktų žymiai greičiau, jei kalba eitų apie vaistų gamybą.
Kita vertus, R.Armstrong pasiekimai pramonės sektorių domina vis labiau. Pasak jos, Jungtinėje Karalystėje jau esama naująja technologija aktyviai besidominčių tradicinių dažų gamintojų. Tiesa, šie, teigia ji, pageidauja išlikti nežinomi.
R.Armstrong pripažįsta, kad šiuo metu proto ląstelių technologija praturtinti dažai galėtų sugerti tik labai mažą tokiame dideliame mieste, kaip Londonas, išmetamo anglies dvideginio dalį – vyriausybės duomenimis, vien 2009-aisiais Londone buvo išskirta per 42 mln. tonų šių dujų.
Anot mokslininkės, šiuo metu kuriami dažai bus pakankamai primityvūs. R.Armstrong mano, kad prekyboje proto ląstelių technologija praturtinti dažai pasirodys ne anksčiau nei 2014-aisiais.
Paklausta, kokia galėtų būti tokių dažų kaina, specialistė sako, kad dar per anksti apie tai kalbėti. Vis dėlto viena stambiausių Australijos būsto statybos kompanijų, R.Armstrong teigimu, jau pateikė tokių dažų užsakymą. Šie dažai, geriausiu atveju, bus pagaminti po kelerių metų.
Tarptautinio pripažinimo sulaukęs britų architektas Richardas Hyamsas, 12 metų dirbęs architektūros legenda laikomam Normanui Fosteriui ir neseniai ėmęsis veikti savarankiškai, proto ląstelių technologiją vertina teigiamai. Kita vertus, jis akcentuoja, kad iki to laiko, kol ši technologija įsitvirtins praktikoje, turės praeiti nemažai laiko.
Pasak jo, kaip ir visuomet susidūrus su naujovėmis, baiminamasi žengti pirmąjį žingsnį, niekas nenori rizikuoti ir būti pirmas, investavęs į santykinai naują pramonę – ypač, kai reikia nemažai investicijų.
Be to, sako R.Hyamsas, labai lėtai veikia įstatymų leidyba. Įstatymų leidėjai visuomet verčiau imasi netikusių statybos praktikų reglamentavimo, nei skatina naujų idėjų įgyvendinimą.
Ir R.Armstrong, ir R.Hyamsas tvirtina, kad nepaliaujamai augant miestų užterštumui, neišvengiamai teks ieškoti alternatyvių sprendimų. Šiuo metu taip pat eksperimentuojama su bioliuminescencijos procesu, siekiant priversti pastatą anglies dioksidą paversti į šviesą. Ar galite įsivaizduoti miestą, apšviečiamą pastatų sienų?
R.Armstrong neabejoja – kad ir kaip viskas pakryptų ateityje, mūsų santykis su miestų megastruktūromis ir jų išmetamu anglies dioksidu veikiausiai keisis. Šiandien pastatai yra didelės mašinos, vartojančios mūsų išteklius ir transformuojančios juos į teršalus bei priverčiančios mus gyventi jų atliekose, pastebėjo specialistė.