- Premjeras ir finansų ministrė švaistosi atsistatydinimo pareiškimais, o liberalai tranko durimis. Taip praeitą savaitę vyko biudžeto svarstomas. Ar politikams įtampą kelia rinkimai, ar padėtis Lietuvoje iš tiesų tokia rimta? Regis, krizė Lietuvoje buvo pasibaigusi. Ar grįžtame į 2009-2010 metus?
- Tai požiūrio reikalas. Daug kas sako, kad pirmoji krizės banga tiesiog nebuvo pasibaigusi, buvo tik laikinas pagerėjimas prieš kažką rimtesnio. Iš tikrųjų, tai, kas vyksta Europoje, finansų sistemoje yra labai panašu į tai, kas buvo 2008 metais.
Lietuvai reikia galvoti, ką čia daryti artimiausiais metais. Ir biudžetas šiuo požiūriu yra kritiškai svarbus.
- Pastaruosius trejus metus šita Vyriausybė tik ir kalbėjo apie taupymą, taupymą, taupymą. Tai ką reiškia, ne visai taupė, jei dabar tokia įtampa?
- Matot, reikia ekonomiką gaivinti ne taupant, bet protingai leidžiant pinigus. Antras dalykas - yra labai dideli rezervai šešėlinėje ekonomikoje. Kaip niekur kitur Lietuva turi labai didžiulę šešėlinę ekonomiką. Žinoma, ten ir yra tie tikrieji resursai.
- Bet jie nepaimti?
- Tiesiog nėra noro paimti. Valstybė turėtų protingai skatinti ekonomiką per projektus, kurie turi ekonominę prasmę. Kiek šnekame apie šildymą, renovaciją, viskas stovi vietoje.
Antra vertus, valstybė suranda pinigų visiškai odioziniams dalykams, kaip „Rail Baltica“, Balsių mokykla, kur už beprotiškus pinigus prisiimti kažkokie įsipareigojimai. Šitiems dalykams valstybė kažkaip pinigų suranda.
- Tikrai labai paradoksaliai skamba: dabar diskusija vyksta dėl 600 mln. litų, kurie reikalingi pensijoms kompensuoti. Bet tuo pat metu vykdomi tie grandioziniai projektai, kurių reikalingumas ir pagrįstumas yra abejotini. Tai kaip suprasti, iš kur projektams atsiranda pinigų, o pensininkams, kurie dažnas balansuoja ant skurdo ribos, jų nėra, ir dėl to vos ne griūna koalicija.
- Šalyje nėra normalios kontrolės. Logika sako, jei turi reikalo su dideliais pinigais, turi būti daug akių, kurie žiūrėtų į už juos vykdomą projektą, ar viskas tvarkoje, ar nepermoka valstybė. Bet ką turime? Turime išdalinę savivaldos lygmeniui vykdyti kažkokius didelius projektus kai kada. Tam savivaldos lygmeny, švelniai tariant, smegenų nėra labai daug ir gaunasi taip, kaip gaunasi. Tiesiog šalis įsivelia centrinei valdžiai galbūt net net nežinant į tokius projektus.
Nepaisant to, kad yra krūvos institucijų, Valstybės kontrolė, Seimo komitetai, kurie turi tai žiūrėti. Bet jie žiūri tik kai šaukštai jau būna po pietų. Jau viskas padaryta, sutartys pasirašytos, įsipareigojimai prisiimti. Tada belieka palinguoti galvytėmis, nueiti į kelias laidas ir pašnekėti, ajajai, kaip blogai kaip blogai.
- Finansų ministrė Ingrida Šimonytė pasiūlė visoms ministerijoms po 2 proc. išlaidų nupjauti. Kilo didelis maištas laive, bet visgi susitarta. Taigi pinigų kažkur rasta ir ministerijoms, ir pensininkams.
- Prieš visus rinkimus būna maištai, didesni ar mažesni. Tai korupcija kai demokratijos sistema veikia taip, kad vietose rinkti Seimo nariai, stengiasi tą bendrą biudžeto paklodę patempti į savo pusę.
Ir kai visi tą daro, ta biudžeto paklodė tiesiog plyšinėja, bet politikui kritiškai svarbu išasfaltuoti centrinę miestelio gatvę. Jis tiesiog tai perkasi balsus. Tai yra korupcija, bet Lietuvoje tas taip nevadinama.
- Premjeras Andrius Kubilius atrodė labai pažangus politikas. Kabėjo ir apie kaštų ir apie naudos analizę, ir apie taupymą, atrodė, kad užsispyręs eina į priekį. Kas atsitiko, kodėl jis nekontroliuoja padėties ir nedaro tai, ką žadėjo padaryti?
- Dievas duoda arba ne suvokimą, kas yra prioritetas, kas ne.
- Ar A.Kubilius neturi to suvokimo?
- Manau, yra gana rimtų problemų su tuo. Nes, kai ekonomika skęsta, žiūrėti į 2030 metus, skirti dėmesiui kažkokiam ilgalaikiam strategavimui atrodo ne laiku ir ne vietoj.
Ar bandymas atvesti kelis investuotojus, kurie paprastai kuria darbo vietas žmonėms, kurie jas jau turi, tik geresnes. Pamirštant didžiąją dalį paprastų žmonių, kaimo vyrų, kurie dirbo statybų sektoriuje ir galėjo sėkmingai tą daryti masinio renovavimo projekte, beje, už „Gazprom“ pinigus, Projekto grąža būtų biudžetui iš karto 40 procentų.
Šitie dalykai lygiai tiek pat dėmesio skiriama kiek kitoms smulkmenoms. Tai yra bėda: nesuvokiama, ką reikia daryit. Jei tikrai žiemą žmonės turi pinigų tik šildymui ir truputį maistui, tai kaip mes gaivinsime šitą ekonomiką? Jei viską išleidžiame per langus ir atiduodame pinigus „Gazprom“, už kuriuos žmonės galėtų daugiau mėsytės, duonytės ar pienuko nusipirkti. Tai yra kritiniai klausimai šiai šaliai
- Ar kitais metais vėl veršimės diržus?
- Gali taip būti, neatmestina tokia galimybė. Iš tikrųjų mes nesame savo laimės šeimininkai ta prasme, kad esame maži, atviri, ir tos panikos bangos, tame tarpe ir per masinės informacijos priemonės, sklinda milžinišku greičiu.
- Gal ne be reikalo A.Kubilius, I.Šimonytė ir liberalai durimis trankosi?
- Galbūt ta įtampa ir atsispindi jų veiduose.