Viskas prasidėjo nuo keisto triukšmo – tarsi kas važinėtų mažais kietais ratukais.
Iš pradžių Danielis nekreipė į tai dėmesio, tačiau ilgainiui buvo triukšmaujama vis dažniau – ne tik gatvėje po langais, bet ir laiptinėje.
Po kurio laiko nuo lentelės prie durų dingo pavardės: jas pakeitė skaičiai.
Prie lifto vis dažniau pasirodydavo nepažįstami žmonės. Kieme Danielis vis pastebėdavo vežimėlį su nešvariais rankšluosčiais.
Pamažu jis suprato, kad jo gyvenamasis namas slapta virto nelegaliu viešbučiu. Danielis piktinosi, skundėsi ir net rado bendraminčių, kurie kyla į kovą su vis opesne Berlyno problema – miestą okupuoja triukšmadariai. Ir dar svetimi.
Namas virto viešbučiu
Dabar Danielis jau žino, kad triukšmą kelia lagaminai, traukiami koridoriumi.
Nepažįstamieji prie lifto retkarčiais paklausia, kur yra vienas ar kitas apartamentas, lyg Danielis būtų viešbučio tarnautojas.
Bet Danielis Daganas – žurnalistas iš Izraelio, kuris prieš dešimt metų atvažiavo dirbti į Berlyną ir apsigyveno pilkame name Vilhelmo gatvėje.
Gera vieta: vos pora minučių pėsčiomis iki Brandenburgo vartų, vos pora žingsnių iki Potsdamo aikštės. Turistai mėgsta tokius apartamentus.
„Ar matote užuolaidas? Ant visų langų tokios pat”, – užvertęs galvą žurnalistas apžvelgia namo fasadą.
Šiame name – 21 butas. Žurnalistas spėja, jog bent 10 jų – nuomojami turistams.
Danielis neslepia, kad nelegalus viešbutis jam ne prie širdies. Jis nori pažinoti savo kaimynus, trokšta, kad jie gyventų normalų gyvenimą, o ne nuolat ką nors švęstų.
Vyras piktinasi, kad jie šiukšlina koridoriuose, – juk turistai netrukus išvažiuos, o tuomet jau gaudyk vėją laukuose!
Svetimšaliai užkariauja Berlyną
Danielio namas – ne vienintelis, virtęs nelegaliu viešbučiu. Savivaldybės darbuotojai vien Vilhelmo gatvėje suskaičiavo 257 apartamentus, skirtus turistams.
Visi jie nelegalūs, bet niekam tai nerūpi. Niekam? D.Daganas ir kaimynai nusprendė patys imtis iniciatyvos. Jie susibūrė į vadinamąją piliečių grupę ir bando ginti Berlyną.
Vokietijos sostinėje tai nėra lengva. Mat berlyniečiams Berlynas – namai, kuriuose turėtų būti ramu ir saugu. Turistams Berlynas – metropolis, kuris niekada nemiega: čia daug judėjimo, galima pasiautėti.
Berlyne per metus apsistoja 20 milijonų turistų. Tokia statistika. Netrukus jų turėtų būti 30 milijonų. Tokie planai.
Berlynas lyg magnetas traukia atvykėlius. O pats miestas auga tarsi laukinis vijoklis – be jokių planų, sienų, net ir įstatymai, rodos, galioja ne visiems.
Vietiniai baiminasi, kad netrukus Berlynas irgi gali tapti ateivių miestu. Scena, kurioje madas demonstruoja tarptautinė publika. Tačiau kaip jame jausis berlyniečiai?
Verslo niša – pigi nakvynė
Oliveris Winteris – „ateivių” pusėje. 36 metų jaunatviškos išvaizdos verslininkas jau 11 metų sukasi viešbučių versle.
Berlynietis įkūrė studentų viešbučių grupę „A & O”.
Geltonas dėžes primenančiuose pastatuose stovi pigios metalinės lovos, ant kurių gali šokinėti net labiausiai pasiutę moksleiviai nebijodami, kad jos sulūš. O lovų – net 3 tūkstančiai!
Vien naujausiame viešbutyje Berlyno Moabito rajone, nuo kurio iki Berlyno geležinkelio stoties vos 10 minučių kelio pėsčiomis, – 820 lovų.
Logika paprasta: Berlynas yra Vokietijos sostinė, o visų šalies mokyklų moksleiviai laiko pareiga pamatyti šį miestą. Svarbu – rasti kur prigulti naktį.
O.Winteris prisimena, jog kadaise kelionių organizatoriai maldaute maldavo pastatyti bent porą papildomų lovų jo viešbutyje. Yra paklausa, bus ir pasiūla. Jei reikia tik lovos, būtent ją ir gausite. Ir nieko daugiau. Tiesiog pigi nakvynė.
Vėliau papildomų lovų prireikė ir turistams, oro kompanijos „EasyJet” lėktuvais plūste užplūdusiems Berlyną.
„A & O” viešbučiai ėmė dygti kaip grybai po lietaus ne tik Vokietijoje, bet ir kaimyninės Čekijos sostinėje Prahoje.
Viešbučių kaimynams nesaldu
Karstenas Mierke ir Marion Mayer gyvena šalia tokio „lovų” viešbučio.
Prie jo kasdien sustoja autobusai, naktimis pro langus spygauja merginos, o apgirtę vaikinai laipioja stogvamzdžiais.
Turistai šlitinėja gatvėmis, šlapinasi aplinkiniuose krūmuose ir daužo butelius ant šaligatvio.
M.Mayer ir K.Mierke namas – penkių aukštų.
Kiekviename aukšte – po studentišką butą, bet jų gyventojai netriukšmauja, kas rytą skuba į universitetą ar darbą. Naktimis jie nori išsimiegoti.
Jie antrą valandą nakties rašo vadinamuosius triukšmo protokolus – kad turėtų ką parodyti policijai, jeigu ji vis dėlto reaguos į telefono skambutį ir teiksis atvažiuoti raminti turistų.
O.Winteris gyventojų prašymu permontavo langus – jie nebeatsidaro, galima tik praverti. Šūksniai per kiemą liovėsi.
O kas nutildys triukšmaujančius gatvėse? O.Winteris pataria kaimynams priprasti prie turistų – juk miestui reikia pinigų.
Bėga nuo triukšmo ir smarvės
Šios nuomonės laikosi ne visi. Neseniai Žaliųjų partijos aktyvistai Kroicbergo rajone pakvietė į diskusiją tema „Gelbėkit, turistai ateina!”
Vis dėlto ironiška tai, jog diskusija vyko Kroicbergo rajone esančiame bare „Mysliwska”, kuriame nušiurę baldai, nusilupusios sienos ir susiraitęs linoleumas ant grindų.
Kroicbergo naktys ir anksčiau buvo siautulingos.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje „kietų” barų sąrašą papildė technoklubai, tokie kaip „Tresor”, „Berghain”, vėliau – „Kater Holzig”.
Tai seni fabrikai, apipaišyti grafičiais ir apstatyti meno kūriniais iš metalo. Sočiai pavalgai, o tada eini šokti.
Dabar išėjus iš kultiniu tapusio „Mysliwska”, patenki į globalizuotą vakarėlių pasaulį. Naujajame Berlyne pridygo restoranų, barų ir užkandinių. Visi siūlo tą patį: kebabus, picas, mėsainius. Kai kur lyg ir kinų maistą, bet iš tiesų beveidį internacionalą. Svarbu, kad pigu.
Globalizuotas vakarėlių pasaulis atviras visą naktį.
Kiekviename šių barų galima rasti stiklinį šaldytuvą, kuriame yra mažiausiai 25 rūšys alaus. Nusipirkai ir gali gurkšnoti tiesiog gatvėje.
Nesudužusius butelius paryčiais susirenka pagyvenę vyrai – parduos.
Globalizuoto vakarėlių pasaulio riba – Oberbaumo tiltas. Išgėrę septintą butelį alaus, vyrai ant jo dažniausiai sustoja nusilengvinti. Toje vietoje Šprė upė smirdi taip, kad negali praeiti pro šalį nesulaikęs kvėpavimo.
Tokiomis naktimis gimsta naujasis Berlynas. Jis jau užėmė didžiąją dalį Frydrichshaino rajono ir Oranienbergo gatvę, jungiančią Kroicbergą su Vidurio rajonu.
Joks save gerbiantis Berlyno senbuvis neis švęsti į Simono Dacho gatvę. Tad pigų alų mėgstantys turistai čia švenčia vieni.
Užtat gausiai ir audringai. Taip audringai, kad jų siautulio vietiniai nebegali pakęsti.
Tad ką jiems daryti? Dauguma iškelia baltą vėliavą ir bėga iš čia.
Kyla butų nuomos kaina
Kur bėgti? Arčiausiai – Noikelnas. Tiesa, triukšmas jau atsirito ir iki šio rajono. Ir ne tik triukšmas, mat dabar Noikelno šiaurinė dalis – bene madingiausias Berlyno rajonas.
Berlyno menininkai jau kurį laiką kuriasi Noikelne, kur dar galima surasti pigiai išsinuomoti butą aukštomis lubomis.
Tik ar ilgai taip bus? Paskelbus apie nuomojamą butą, kaipmat išsirikiuoja eilė norinčių jį apžiūrėti.
Tuo tarpu daugelio namų laiptinėse jau kabo lapeliai, skelbiantys apie bendrijų gyventojų susirinkimą. Pagrindinė tema – kylančios nuomos kainos.
Noikelne kova jau prasidėjo. Ne visiems patinka kylančios kainos, gatvės, virstančios pigų alų gurkšnojančių turistų maršrutais, augantys oro uostai, tartum grybai po lietaus dygstantys nauji klubai.
Senbuviams mieliau ramybė ir mažos butų nuomos kainos.
Tačiau prieš vėją nepapūsi. Nekenti triukšmo, neturi pinigų susimokėti už nuomą? Viso gero.
Pankove, kur anksčiau gyveno VDR aukštuomenė, dar ramu. Tyla prieš audrą? To tikisi norvegas Einaras Skjervenas.
45 metų nekilnojamojo turto vadybininkas, išgirdęs apie pigius butus Berlyne, prieš penkerius metus įkūrė nekilnojamojo turto bendrovę ir nupirko 1400 butų.
Jis investavo ne tiktai turtingų skandinavų, bet ir Norvegijos bažnyčios pinigus.
Dabar visi tikisi, kad butų nuomos kainos kils.
E.Skjervenas pats aktyviai prisideda prie šio proceso.
Vos tik kuris nors nuomininkas išsikelia iš buto, jis jį šiek tiek atnaujina ir prašo 10–25 procentais didesnės nuomos. Nuomininkai moka nesiderėdami, mat gyventojų Berlyne tik daugėja.
Skurdžiams beliks pakraščiai?
Miestas pastebimai keičiasi.
Aukštesnės socialinės grupės gyventojai keičia žemesnės socialinės grupės gyventojus.
Sociologai tokį procesą vadina gentrifikacija.
Vokietijos sostinėje turizmas ir gentrifikacija glaudžiai susiję.
Pirmiausia įsikuria geri barai ir įrengiama kita infrastruktūra. Ji traukia žmones, mėgstančius bohemišką gyvenimą. Net jei tai nemažai kainuoja.
Tie, kurie negali sau leisti taip gyventi – išsikrausto. Sociologų duomenimis, po gentrifikacijos Prenclauerio Bergo rajone beliko vos 20 procentų senbuvių.
Anot sociologo Andrejaus Holmo, gentrifikacija – nei geras, nei blogas reiškinys. Ji tiesiog gena skurstančius gyventojus į miesto pakraščius.
Tie, kurie bent kartą lankėsi šiaurinėje Heero gatvėje Špandau rajone, žino, ką kalba.
Pilki betoniniai daugiabučiai mažais langeliais, prie kurių ant suolelių sėdi pagyvenusios moteriškės. Dauguma kalba rusiškai. Netoliese – maisto produktų parduotuvė, prie kurios jau ankstyvą popietę rikiuojasi girtuokliai.
Per pastaruosius metus į Špandau iš madingais tapusių rajonų atsikėlė gyventi daugiau kaip 800 žmonių.
O ką apie tai sako miesto valdžia? Daugumai politikų patinka renovuoti butai, specializuotos maisto produktų parduotuvės ir šeimos, kurios gali sau leisti tokį gyvenimą.
„Mes sukišome milijonus į tuos apleistus rajonus – kodėl turėčiau ilgėtis senų laikų?” – atvirauja Pankovo rajono tarybos narys Jensas Holgeris Kirchneris.