„O ką man reikėjo daryti? Žinote, man jau beveik 80 metų, ar aš galiu žiemą kęsti 15 laipsnių temperatūrą? Pardaviau sodą ir apšiltinau butą. Dabar per šalčius kambaryje dvidešimt laipsnių”, – rėžė pensininkė Irena G., įsikūrusi Vievyje, Naujosios gatvės 17-ajame name.
Kaip ši renovacija atrodo? Senas trijų aukštų baltas blokinis daugiabutis nuo to netapo gražesnis. Iš lauko pusės tik Irenos buto siena apšiltinta 10 centimetrų polistireno sluoksniu ir nudažyta smėlio spalva.
Tame pačiame name apšiltinti dar du viršutiniai aukštai. Po jais esantis pirmas aukštas – ne. Namas atrodo lyg mozaika ir tai galėtų būti žaismingas architektūrinis sprendimas, jeigu neužmaskuotų didelių problemų.
Sąskaitos nesumažėjo
Bet sienas apšiltinusių namo gyventojų sąskaitos už šildymą nesumažėjo. O 77-erių pensininkei Irenai G. jos ir neaktualios – ji gauna kompensaciją už šildymą. Svarbu gyventi šilčiau ir komfortiškiau, kad nepelytų buto sienos ir viduje butų padori temperatūra.
Privalumai lyg ant delno. Vievio gyventojos bute žiemą iki apšiltinant sienas temperatūra siekdavo vos 15 laipsnių.
Dabar kambaryje jauku ir šilta – 20 laipsnių.
Bet kodėl šiais privalumais nepasinaudoti visam namui, taupyti šilumą ir dar gauti valstybės paramą? Maža to, kompensacijas gaunantiems gyventojams tai nekainuotų nė cento.
„Kai nutarėme apšiltinti savo butą, ėjome pas kaimynus ir klausėme, ar jie nenorėtų prisidėti.
Pirmo aukšto po mumis gyventojas būtų sutikęs, tačiau antrame aukšte niekas negyvena, o jo šeimininkai galvoja butą parduoti ir nenori investuoti.
Palikti tarpą tarp pirmo ir mūsų trečio aukštų – nei šis, nei tas, tad likome vieni.
Kiti laiptinės gyventojai arba gauna kompensaciją už šildymą, arba neturi pinigų, arba patys čia negyvena ir jiems tai nerūpi”, – paaiškino 26-erių Aistė Porozovienė, savo šeimos būsto sienas apšiltinusi prieš šią žiemą. Investicija nesiekė 9000 litų.
Kaimynai – abejingi
Name, kuriame gyvena A.Porozovienė, yra dvi laiptinės, iš viso – 12 butų.
Įsteigti bendriją ir nuspręsti renovuoti namą užtektų susitarti septyniems žmonėms. Bet, pasirodo, tai neįmanoma.
„Mūsų laiptinėje renovacijai pritartų dar du žmonės, kitoje laiptinėje irgi du. Tai ir viskas”, – paaiškino Vievio gyventoja.
Geras pavyzdys užkrečiamas. Prieš praėjusią žiemą Irena G. buvo viena pirmųjų, apšiltinusių tik savo buto sienas. Prieš šią žiemą tokių žingsnių ėmėsi net kelių daugiabučių namų gyventojai.
Vaizdas toks – vienur apšiltintos trijų aukštų namo išorinės dviejų viršutinių butų sienos ir vieno buto antrame aukšte siena.
Kitur – apšiltintas beveik visas trijų aukštų namas, išskyrus vieną butą pirmame aukšte.
Vienas dviejų aukštų namas apšiltintas per pusę. Beje, nors namai balti, apšiltintos sienos dažytos smėlio spalva, gal kad išsiskirtų?
Sienas apsišiltinę gyventojai tvirtina norėję tiesiog gyventi geriau ir nusprendė nebekreipti dėmesio į abejingus kaimynus, kurie ir yra pagrindinis renovacijos stabdys.
Tokių kaimynų – dauguma.
Renovacija – per brangi
„Gerai tiems, kurie gyvena antrame aukšte, jų butuose žiemą gal ir būna 18 laipsnių. O mano bute – vos 14–15, turėdavau nuolat įjungti šildytuvą. Paklausiau draugės, ar ji nežino, kas galėtų man remontą padaryti. Jos žentas sutiko.
Man tai kainavo kelis tūkstančius litų, bet tikrai pajutau naudą – bute žiemą šilčiau 5 laipsniais”, – aiškino pensininkė Irena G.
Nors moteriai nereikia mokėti už šildymą, ji tikino, kad kaimyninio 53 kv. m ploto buto savininkai šalčiausiais žiemos mėnesiais už šildymą mokėjo apie 500 litų. Šiluma šiemet Vievyje kainuos kiek daugiau nei 26 centus už kilovatvalandę.
Paklausta, ar ne geriau būtų buvę sutarti su kaimynais, renovuoti visą namą ir dar gauti valstybės paramą, moteris tiesiai išrėžė, ką galvoja apie valdininkus: „Aš domėjausi būsto atnaujinimo programa. Tai galėtų būti geras projektas.
Tačiau valstybės parama buvo sumažinta, be to, tokia renovacija su visa parama butui būtų kainavusi dvigubai brangiau.
Žinau, kiek kainuoja atlikti tokį remontą, vadinasi, pusė sumos keliauja valdininkams išlaikyti. Kam švaistyti pinigus?”
Su niekuo nederino
„Šiame name gyvename penkerius metus. Žiemą namie būdavo nejauku – neįšildavo iki 18 laipsnių, o per kampus net vėjas pūsdavo. Gyventi su vaikais tokiame bute nelabai gerai, todėl ryžomės susitvarkyti.
Elektrėnuose susiradome darbininką, išsinuomojome pastolius. Darbai truko apie mėnesį. Nors šildymo sezonas dar tik prasidėjo, namuose 22 laipsniai šilumos. Žiūrėsime, kaip bus.
Tuo pat metu darbai buvo atlikti kaimyniniame name. Kai kas sienas apšiltino jau prieš metus”, – aiškino A.Porozovienė.
Butų renovuotomis sienomis gyventojai iniciatyvos ėmėsi patys ir veiksmų nederino nei su namą administruojančia bendrove, nei su valdžios institucijomis.
„O ką man reikėjo daryti?
Su niekuo nederinau, nieko neklausiau. O ar kas nors su manimi derina, klausia, ar mano butas šiltas? Buvo kilęs šioks toks nerimas, kad statybų inspektoriai pamatys ir prikibs.
Bet ką aš blogo padariau? Kaip tik gerą darbą – šio namo sienos buvo avarinės būklės, o dabar jos bent jau apsaugotos nuo drėgmės ir šalčio.
Jų niekas nesirengė tvarkyti, nors mokame komunalinius mokesčius ir net kaupiame lėšas namo remontui. Jeigu reikia, sumokėsime ir daugiau, tegu tiktai sutvarko”, – paaiškino Irena G.
Žiūri pro pirštus
„Žinome, kad gyventojai daro tokias rekonstrukcijas. Jie su mumis nieko nederina. Jeigu pradėtume derinti, reikėtų projektų, statybų leidimų – įsisuktų biurokratija ir žmonėms gal praeitų noras ką nors daryti.
Taigi žiūrime į tai, kas vyksta, demokratiškai – jeigu žmonės nori, tegu gyvena šilčiau, tiesiog tam netrukdome.
Vieni apsišiltins, kiti pasižiūrės ir irgi pasidarys – taip po truputį namai bus sutvarkyti”, – tvirtino bendrovės „Gelvita”, administruojančios ir eksploatuojančios daugiabučius namus Vievyje, direktorius Timofejus Rusakovas.
Jis patvirtino, kad šių daugiabučių būklė iš tiesų kritinė. Kai namuose buvo įrengti nauji šilumos punktai su atskira apskaita, „Gelvitos” vadovas pripažino buvęs šokiruotas pamatęs, kiek namuose suvartojama šilumos.
„Skaitikliai sukosi kaip pašėlę. Iš pradžių net sutrikome – gal ką nors netinkamai padarėme, gal įranga brokuota, kvietėme ekspertus – jie patvirtino, kad viskas gerai.
Iš termovizinių namų nuotraukų matyti, kad jų būklė iš tiesų baisi – siūlės tiesiog kiauros”, – aiškino T.Rusakovas.
Tačiau „Gelvita” negali organizuoti daugiabučių namų renovavimo, nes sprendimą dėl dalyvavimo būsto atnaujinimo programoje gali priimti tik bendriją įkūrę ar jungtinės veiklos sutartį pasirašę gyventojai. Čia namų, kurių gyventojai ėmėsi ką nors keisti, vos vienas kitas.
T.Rusakovas pastebėjo, kad tuose namuose, kur apšiltinta bent dalis butų, sumažėjo bendros šilumos sąnaudos.
Tai reiškia, kad ir tie kaimynai, kurie sienų neapšiltino, pajuto šiokią tokią naudą.
Trūksta atsakomybės
Algirdas Čepas
Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros direktorius
„Esu matęs šiuos projektus ir techniškai žiūrint taip daryti negalima. Visiška savivalė, jokių projektų – kas ką nori, tas tą daro.
Galbūt tų butų gyventojai ir pajus naudą, bet dėl šalčio tiltų į jų būstus skverbsis šaltis iš kaimyninių butų ir kartu kaimynams bus šilčiau, o sąskaitos už šildymą nesumažės.
Iš tiesų tokio dydžio namai yra energetiškai nuostolingiausi, o juos visiškai atnaujinus gaunamas didžiausias efektas. Kaip rodo mūsų patirtis, išlaidos šildymui tokiame name gali sumažėti keturis kartus.
Tačiau tokį elgesį pavadinčiau visišku socialiniu abejingumu ir egoizmu: man gerai, o kaimynai nerūpi. Tas egoizmas yra abipusis – ir tų, kurie apšiltino tik savo sienas, ir tų, kurie nesutiko prisidėti prie kaimynų. Nemanau, kad tokia idėja išplis kur nors daugiau.
Vienas Būsto atnaujinimo programos prioritetų – bendruomenės ugdymas. Todėl remiami tik tie namai, kurių gyventojai įsteigia bendriją ar pasirašo jungtinės veiklos sutartį ir patys priima sprendimą.
Tai – vakarietiška demokratijos mokykla. Jeigu mūsų visuomenė serga ir nenori gydytis, nieko nepadarysi. Turbūt tokia mūsų socialinė sąmonė.
Reikia pripažinti, kad Būsto atnaujinimo programa nevyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi, nes neigiamos naujienos apie ją vis dar ima viršų ir yra daug piktdžiugiškų žmonių, kuriems įdomios tik kaimynų nesėkmės.
Manau, kad reikia pasiekti lūžio tašką. Kai Lietuvoje vienu metu bus renovuota 400–500 namų, atsibus ir kiti.
O šiuo metu renovaciją stabdo ir reali šalies bei gyventojų ekonominė būklė. Didelis nedarbas, daug emigravusių protingų žmonių, nemažai šeimų gyvena ties skurdo riba.
Pagal naują programą paraiškas dalyvauti Būsto atnaujinimo programoje šiuo metu esame gavę iš maždaug 150 bendrijų.”