Gidė Valentina prieš ekskursiją tikina, kad nėra žmogaus, kuris nenorėtų sugrįžti į Odesą, pasakoja apie beprotišką jos charizmą, čia gyvenančius laisvos dvasios žmones.
Prieš porą dešimtmečių pirmąkart pasisvečiavusi Odesoje iš tikrųjų ją dažnai prisimindavau. Tačiau šį kartą trijų dienų viešnagės pakako su kaupu.
Vargas dėl grivinų
Į Odesą iš Lietuvos nėra tiesioginių lėktuvo skrydžių – tenka rinktis Varšuvos oro uostą arba skristi iki Kijevo, o ten persėsti į kitą lėktuvą. Tuo tarpu Odesos oro uoste pareigūnams teko išsamiai papasakoti, ko atvykome, ką veiksime, kur gyvensime ir kaip pasiekėme Ukrainą.
Keturių žvaigždučių viešbutis „Black Sea” miesto centre pagal vakarietiškus standartus vertas gal tik poros.
Vonios kambaryje visąlaik tvyrojo dvokas, kambarinės kambarius tvarkė atmestinai, lovų išvis neklojo. Į visa tai galima numoti ranka. Tačiau kai išvydau per pagalvę ropojantį tarakoną, išsilakstė visi miegai.
Dviviečio kambario kaina – nuo 250 iki 400 litų per parą. Į šią sumą įskaičiuoti pusryčiai – gana gausūs ir sotūs.
Išvažiuojant iš viešbučio kambariai akylai patikrinami. Bičiulei teko sumokėti dvylika litų už du mažyčius „Coca-Cola” buteliukus, kurie neva dingo iš kambaryje esančio baro. Tikinimų, kad ji to gėrimo net akyse neregėjo, niekas nesiklausė.
Dar vienas akibrokštas laukė panorus išsikeisti vos 50 dolerių į grivinas šalia viešbučio esančiame prekybos centre. Čia pareikalavo paso, kurio kopiją iškart padarė apsaugininkas.
Kasininkė užpildė net du blankus – didžiulį kvitą su asmens duomenimis ir valiutos keitimo operacijos sertifikatą. Tik jį pateikusi galėčiau išsikeisti į dolerius likusias grivinas. Vėliau mieste rinkausi nedideles keityklas. Čia dokumentų neprireikė.
Keleivinis laivynas sunyko
Miesto senbuviai su liūdesiu prisimena sovietinius laikus, kai šiltojo sezono metu į Odesą traukdavo milijonai turistų.
Į prestižinį kurortą patekdavo tik nomenklatūros darbuotojai ir jų šeimų nariai, kurie ilsėdavosi maždaug 100 sanatorijų. Dabar liko 27. Jų vietoje iškilo prabangūs gyvenamieji namai.
Ištuštėjo ir keleivinių bei kruizinių laivų terminalas, į kurį veda garsieji Potiomkino laiptai.
Juodosios jūros keleivinis laivynas visiškai sunyko. Kažkada čia plaukiodavo penki šimtai laivų, dabar – vienas kitas. Tik viena keleivinė linija jungia Odesą ir Stambulą.
Sovietų Sąjungos subyrėjimas ir ekonominis sunkmetis iš Odesos išgujo ir kruizinius laivus.
Odesa galėtų svetingai priimti 4 mln. vandens turistų per metus. Tačiau šįmet čia švartavosi tik 78 kruiziniai laivai, atplukdę maždaug 100 tūkst. žmonių.
Pasak Odesos jūrų prekybos uosto tarptautinių ryšių ir vystymo skyriaus viršininko Michailo Šapošnikovo, kruizinė laivyba jokio pelno miestui kol kas neduoda.
Tačiau iki šiol tikimasi, kad ateityje šis verslas vėl klestės ir papildys odesiečių pinigines. Apskaičiuota, kad vienas kruizinio laivo keleivis Odesoje išleidžia 100–150 dolerių per dieną.
Lošėjams – karšti gėrimai
Pagrindinė Deribasovo gatvė tebevilioja daugybe brangiausių restoranų, prabangių parduotuvių, lauko kavinių, gatvės muzikantų, paminklų ir skulptūrų.
Išskirtinės architektūros pastatai iškilę XVIII–XIX amžiais, tačiau tik vienas kitas jų rekonstruotas. Šaligatviai ištrupėję, dešimtmečius netvarkyti. Švaru tik pačiame miesto centre.
Bet odesiečių meilė Deribasovo gatvei neblėsta. Saulėje šildosi ant suoliukų sėdintys pensininkai, aplinkiniuose parkuose vaikštinėja įsimylėjėliai, mamos su vaikais, dūksta paaugliai.
Skvere prie cerkvės, kaip ir prieš dvidešimt metų, nuo ryto renkasi vyrai – jie čia žaidžia domino, šachmatais. Čia sukiojasi ir penkiasdešimtmetė moteris, pardavinėjanti karštą arbatą ir kavą, įpilanti lošėjams ir stipresnių gėrimų. Tiesa, to ji nepripažįsta. Kaip ir patys žaidėjai, neigiantys, kad pralaimėjusieji moka iš anksto sutartą sumą.
Kiek gramų kilograme?
Gidė Valentina primygtinai siūlė užsukti į didžiulę centrinę turgavietę, kuri tik Odesoje vadinama „Privoz”, o ne įprastai – „Bazar”. Čia esą žmonės ateina nusipirkti ne tik daržovių ar vaisių, bet ir sužinoti naujienų. O jei neužsukai į „Privoz”, tarsi ir nebuvai Odesoje.
Mums tai buvo labai paprasta – viešbutis „Black Sea” stovi visai šalia turgavietės. Iš jos teritorijos naktimis sklindanti muzika šiek tiek trukdė užmigti.
Turgus gyvas visą parą, bet sutemus čia nejauku. Pavargę ir pikti žmonės gulasi pailsėti ant bulvių ar agurkų maišų arba tiesiog ant ištrupėjusio asfalto.
Kainos mažesnės nei Lietuvoje, bet nusipirkti Odesos regione išaugintų vynuogių nepavyko. Vairuotojas Semionas paaiškino, kad jų plantacijos šalyje visiškai sunyko, vynuoges žmonės augina tik savo reikmėms.
Žuvys, šviežios mėsos gabalai turguje kai kur išdėlioti tiesiog ant grindinio, tik paklojus klijuotę. Aplinkui slampinėja šunys ir katės.
Turguje prekiaujanti Ana aiškino, kad savo išaugintus pomidorus galėtų parduoti pigiau, bet kainas nustato turgavietę privatizavę kaukaziečiai.
Vietos gyventojai dažnai juokaudami paklausia pardavėjų: kiek gramų yra jūsų kilograme? Ir visai nenustemba išgirdę tiesų atsakymą – 850.
Nėra ko džiaugtis
Žmonės piktoki ne tik turguje, bet ir kai kuriose parduotuvėse, kavinėse. Kartais pasijunti taip, tarsi be reikalo trikdytum jiems ramybę ir gaišintum laiką.
Kai bare bičiulis panoro išgerti alaus, padavėja dingo užkaboriuose, o grįžusi ramiausiai pasakė, kad teks palaukti, nes nebėra bokalų.
Konditerijos parduotuvėje pardavėja išplėtė akis ir vos susilaikė neišplūdusi, kai paprašiau skirtingų rūšių saldainius supilti į atskirus maišelius.
Priežasčių džiaugtis gyvenimu Odesos gyventojams nėra daug. Vidutinė pensija – 100 dolerių (250 litų), vidutinis mėnesio atlyginimas – 200 dolerių (500 litų). Teigiama, kad 80 procentų odesiečių algą gauna vokeliuose.
Beveik pusę pensijos suryja komunaliniai mokesčiai.
Dabartinis miesto meras Aleksejus Kostusevas, pakeitęs dešimtmetį Odesą valdžiusį savo pirmtaką, mokesčius šiek tiek sumažino ir iškart pelnė miesto gyventojų palankumą.
Kainos parduotuvėse ir kavinėse – panašios kaip Lietuvoje. Tik cigaretės pigesnės tris, alkoholiniai gėrimai – maždaug du kartus.
Naujuose restoranuose Juodosios jūros pakrantėje, kurių kiemuose stovi prabangūs automobiliai, karštieji patiekalai kainuoja 35–80 litų, o didelis bokalas alaus – 15 litų. Tačiau net ir Deribasovo gatvėje galima rasti jaukių barų ir išgerti alaus už penkis litus.
Vienintelis paminklas kyšiui
Iki Antrojo pasaulinio karo Odesa buvo trečias miestas pasaulyje po Niujorko ir Varšuvos, kur gyveno daugiausia žydų. Odesoje jie sudarė trečdalį gyventojų. Dabar jų liko tik trys procentai – apie 30 tūkstančių žmonių.
Tačiau senojo miesto dvasią stengiamasi išsaugoti. Savo pasakojimus šmaikščiais anekdotais nuolat nuspalvina ne tik gidai, bet ir dabartinių įmonių vadovai, į postus įžengę tiesiai iš sovietinės nomenklatūros.
Odesiečiai didžiuojasi savo miestu. Jie primins, kad būtinai turi apžiūrėti puikius Operos ir baleto teatro rūmus, pagal italų architektų projektą pastatytus XIX amžiaus pabaigoje, 192 pakopų Potiomkino laiptus, kuriuos savo žmonai kažkada suklojo grafas Voroncovas, trijų tūkstančių kilometrų ilgio požeminius Odesos labirintus.
Tikras odesietis pabrėš, kad Odesa – humoro sostinė. Humoras dabar padeda ne tik gyventi, bet ir išlikti. Jis pasidomės, ar pasėdėjai ant suoliuko šalia garsiojo estrados artisto Leonido Utiosovo, ar įsiamžinai prie vienos iš dvylikos kėdžių, ar apžiūrėjai įžymųjį apelsiną – bene vienintelį paminklą pasaulyje kyšiui.
Pasakojama, kad aštuonioliktajame amžiuje po Rusijos imperatorės Jekaterinos II mirties į sostą atėjo ypatinga išmintimi nepasižymėjęs jos sūnus Pavelas. Motina negailėjo pinigų Odesai, o valdant Pavelui miestas ėmė merdėti.
Tuomet vietos pirkliai pasinaudojo Pavelo silpnybe – esą jis labai mėgęs apelsinus. Jie carui nugabeno didžiulę siuntą apelsinų. Kyšis padėjo – finansavimas buvo atnaujintas ir miestas vėl ėmė klestėti.