Pavadinęs Dakotą „naująja Šiaurės Jūra“, „Bank of America“ atstovas Franciscas Blanchas sakė, jog praėjusiais metais Jungtinės Valstijos labiausiai prisidėjo prie pasaulinių naftos atsargų – amerikiečių išgaunamos naftos kiekis siekė vidutiniškai 395 tūkst. barelių per dieną. Specialisto teigimu, netolimoje ateityje JAV pradėjus eksploatuoti naujus telkinius, išgaunamos naftos kiekis „dramatiškai augs“ ir iki dešimtmečio vidurio gali pasiekti daugiau nei 5,5 mln. barelių per dieną – dešimt kartų daugiau nei 2009-aisiais.
Jau dabar Jungtinės Valstijos pajėgios patenkinti 72 proc. šalies naftos poreikio – maždaug 50 proc. daugiau nei prieš dešimtį metų. F.Blancho teigimu, pastarieji pokyčiai yra nepaprastai svarbūs valstybės geopolitinei situacijai, energetiniam saugumui, karinėms sutartims bei ekonominiam aktyvumui. Jungtinių Valstijų pasitikėjimas Artimaisiais Rytais tebemenksta, Europa tampa vis labiau priklausoma ir didėja tikimybė, kad ji bus priversta kreiptis paramos į oligopolinius veikėjus, konstatavo F.Blanchas, pridurdamas, jog tuo pat metu intensyvėja JAV bendradarbiavimas su Kinija.
Boston Consulting Group (BCG) šį mėnesį išplatintame pranešime, pavadintame „Ir vėl pagaminta Amerikoje“, nurodoma, jog pastarąjį dešimtmetį vidutiniškai 16 proc. siekianti darbo užmokesčio infliacija Kinijoje turėjo teigiamos įtakos JAV – Kinijos bendradarbiavimui: Kinija jau nebėra Ameriką aprūpinanti pigios darbo jėgos valstybė.
Vienas iš tvirčiausių sąlyčio taškų – kompiuteriai, elektros prietaisai, automobilių ir variklių dalys, plastikas ir guma, apdirbtas metalas ir net baldai. BCG atstovo Haroldo Sirkino teigimu, stulbinamai daug Kinijai per pastaruosius dešimt metų perleisto darbo netrukus grįš į Jungtines Valstijas. Anot jo, atotrūkis tarp produktyvumą atitinkančio darbo užmokesčio pagal JAV standartus 2015-aisiais sumažės 43 proc. – beveik dvigubai daugiau nei 2005-aisiais, be to, vis brangiau atsieina transportavimas, nuolat susiduriama su patikimumo ir piratinių technologijų problemomis, taigi, veikti Jungtinėse Valstijose darosi pelningiau.
Grįžtančiųjų į JAV skaičius auga. Su falsifikavimo problemomis susidūrusi „Farouk Systems“ neseniai paskelbė grąžinanti plaukų džiovintuvų surinkimo padalinį į Teksasą, „ET Water Systems“ irigacijos prietaisų gamyklą perkėlė į Kaliforniją, „Master Lock“ pranešė grįžtanti į Milvokį, „NCR“ – į Džordžiją, „NetLabs“ – į Floridą. „Boston Consulting“ paskaičiavimais, iki dešimtmečio vidurio į Jungtines Valstijas turėtų sugrįžti iki 800 tūkst. pramonės darbų; dėl multiplikavimosi efekto šis skaičius išaugtų iki 3,2 mln. H.Sirkino teigimu, to pakaktų visiškai neutralizuoti ilgojo nuosmukio padarinius.
Praėjusią savaitę Filadelfijos federalinė pareigūnė Sandra Pianalto teigė JAV pramonę esant nepaprastai konkurencingą dabartinio dolerio kurso kontekste. Nežinia, ar planuotai, tačiau nuliniais tempais bei pinigų spausdinimo vajumi federalinė valdžia problemas nukreipė Kinijai. Federalinės valdžios veiksmai Pekinui paliko vos keletą pasirinkimų: perkainoti juanį, prekybiškai prisirišti prie dolerio arba perimti JAV monetarinę politiką, kas būtų ne itin protinga piką pasiekusiai beperkaistančiai ekonomikai. Bet kuriuo atveju Kinija būtų netekusi darbo užmokesčio jai laiduojamo pranašumo. Komunistų partija pasirinko infliaciją.
Užsienio valiutos efektas yra nepaprastai subtilus, paprastai jis pastebimas negreitai, mat senos atsargos eikvojamos iš lėto, o naujos investicijos nukreipiamos kitur. Kita vertus, liūdna Europos padėtis yra akivaizdžiausias pernelyg stiprios valiutos tiesioginėse užsienio investicijose pavyzdys. Investicijos Europoje per trejus metus nuo 2007-ųjų iki 2010-ųjų smuko 63 proc., Italijoje – net 77 proc. Jungtinėse Valstijose per tą patį laikotarpį investicijos išaugo 5 procentais.
„Volswagen“ paskelbė apie planus investuoti į „Passat“ gamyklą Jungtinėse Valstijose per 4 mlrd. JAV dolerių, penkis kartus didesnę sumą investuos korėjiečių „Samsung“. Amerikiečių kompanijos „Intel“, „GM“ ir „Caterpillar“, užuot investavusios užsienyje, renkasi JAV. Dėl euro krizės Europa tegali kaltinti pati save: užsigeidęs nuosavos valiutos, Senasis žemynas vargiai suvokė, kokią atsakomybę drauge su ja teks prisiimti.
Kinija bei kitos augančiais rezervais disponuojančios ekonomikos didžiąją dalį savo atsargų laikė Europos piniginio vieneto (EMU) obligacijų pavidalu, tokiu būdu siekdamos sumažinti dolerio pajėgumą. Rezultatas – euras, per stiprus net pusei EMU. Situaciją dar pablogino Europos centrinis bankas (ECB), kuris, blogėjant padėčiai Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Prancūzijoje, išsiliejo ant Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Japonijos. Tokia politika buvo pasirinkta tikslingai, tačiau vargiai apgalvotos jos pasekmės.
Dolerio vertė tendencingai smuko nuo 2001-ųjų: per pastaruosius dešimt metų ji krito 37 procentų. Pastaroji situacija primena padėtį devintojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau jau 1991-aisiais JAV fiksuotas einamosios sąskaitos perteklius. „Lombard Street Research“ specialistai Charlesas Dumasas ir Diana Choyleva neseniai pasirodžiusioje knygoje „The American Phoenix“ tvirtina, jog situacija veikiausiai pasikartos.
Lyderio pozicijos susigrąžinimas JAV yra sąlygiškai vertintinas fenomenas. Anksčiau minėta situacija nebūtinai lems efektyvų Jungtinių Valstijų ekonomikos atsistatymą: visuotinė depresija užtruks, nes didžioji dalis Vakarų valstybių bus priverstos griežtinti fiskalinę politiką ir skolų atsikratys be galo lėtai, o Kinijos kredito burbulas bliūkš.
Kita vertus, Amerika tebeturi pakankamai kozirių – ir ne vien šešiolikoje iš dvidešimties geriausių pasaulio universitetų. JAV išlieka bene vienintelė pajėgi planetos ekonomika, kurioje vaisingumo tempas pranoksta 2 proc., tai – didis Amerikos pranašumas, palyginti su Japonijai, Kinijai, Korėjai, Vokietijai, Italijai ir Rusijai gresiančiu demografiniu žlugimu.
Europos EMU muilo opera parodė, kodėl svarbu tai, jog amerikiečiai yra ne fiktyvi, o tikra tauta, vienijama bendros kalbos bei daugiau nei dviejų šimtmečių bendros istorijos, turinti institucijas, kurios galiausiai pasirodo esančios efektyvios, tikrą centrinį banką, prireikus pajėgų pastatyti ant kojų griūvančią sistemą. Būtent dėl anksčiau išvardytų priežasčių visiškai tikėtina, jog XXI amžius, visai kaip XX, bus dominuojamas Amerikos.