Ir jie nesuklydo.
Fukušimoje cunamis nutraukė elektros tiekimą ir sutrikdė aušinimo sistemos veiklą, dėl ko atominiai reaktoriai perkaito, sukėlę rimčiausią branduolinę katastrofą per ketvirtį amžiaus ir privertę 80 tūkst. gyventojų palikti namus.
O Onagavos jėgainė, priešingai, buvo saugiai išjungta, o jos sporto salė trims mėnesiams priglaudė benamiais tapusius žmones.
„Tuo metu nebuvo geresnės vietos nei branduolinė jėgainė“, – pasakoja 57 metų Hisashi Kimura, kurio namus, buvusius vos už kilometro nuo elektrinės, nušlavė cunamis.
Šiuo metu Onagava galėtų būti stipriausias koziris atominės energetikos lobistų rankose – įrodymas, kad branduoliniai įrenginiai gali atlaikyti stichines katastrofas ir išlaikyti visuomenės pasitikėjimą.
Onagavos elektrinės išskirtinumą garantavo keli veiksniai: modernesnis projektas, 14 metrų virš jūros lygio iškilusi vieta, su vietos bendruomene glaudžiai bendradarbiaujanti vadovybė ir žiupsnelis sėkmės.
Žemės drebėjimas nutraukė keturias iš penkių išorinių elektros tiekimo linijų, tačiau likusiosios pakako, kad per 10 valandų trys reaktoriai būtų atvėsinti ir išjungti.
Tačiau svarbiausia, Onagavos elektrinės nepasiekė cunamio banga, nes įžvalgus buvęs jėgainę administruojančios bendrovės „Tohoku Power Electric Co“ vadovas primygtinai reikalavo, kad ji būtų pastatyta ant gerokai aukštesnio krantinės pylimo, nei tuo metu reikalavo saugumo taisyklės.
Taigi elektrinė ne tik atlaikė 9 balų žemės drebėjimą bei jį lydėjusį cunamį, tačiau ją administruojanti bendrovė išvengė visuomenės pasipiktinimo bangos, kokią patyrė Fukušimos jėgainės savininkė „Tokyo Electric Power Co“.
Didžiąją elektros energijos Japonijoje dalį pagamina 10 regioninių bendrovių, iš kurių devynios valdo bent vieną branduolinį reaktorių.
Visuomenės pasitikėjimas
Žemės drebėjimų dažnai purtomoje šalyje diskusijos apie atominės energijos ateitį pastarąjį pusmetį koncentruojasi ties klausimu, kas buvo blogai – o klaidų išties padaryta nemažai – ir verčia branduolinės energetikos šalininkus stoti į gynybinę poziciją.
Branduolinio saugumo ekspertai iš Tokijo šiomis dienomis lankosi Onagavoje, kad išnagrinėtų šį sėkmingą atvejį ir galėtų patobulinti nacionalines atominės energetikos saugumo taisykles.
Kaip ir daugelis kitų Japonijos bendruomenių, Onagavos miestas su atomine jėgaine gyveno ne vieną dešimtmetį ir gavo nemažai naudos iš subsidijų, darbo vietų, naujų kelių ir kitos elektrinei aptarnauti sukurtos infrastruktūros.
Bet kitaip nei kituose miestuose – kur Fukušimos katastrofa radikaliai pakreipė viešąją nuomonę apie branduolinės energetikos saugumą ir pavojus ir neleido paleisti 44 iš 54 visoje šalyje po žemės drebėjimo išjungtų reaktorių – „Tohuku Electric“ išlaikė bendruomenės pasitikėjimą.
Tą didžia dalimi galima paaiškinti prisiminus, kas nutiko kovo 11-ąją ir ateinančiomis savaitėmis.
Kai miestą nuplovė cunamio banga, daugybė gyventojų prieglobsčio ieškojo ant kalno stovinčioje šventykloje, iš kur matė, kaip jų namus pasiglemžia vanduo. Nuolaužoms užvertus kelius, jiems vėliau pavyko mišku pasiekti 20 metrų virš jūros lygio esantį bendruomenės centrą.
Būtent čia juos, sužvarbusius nuo šalčio, kovo 12-osios rytą rado jėgainės pareigūnai. Jie pasiūlė vyresniems žmonėms ir šeimoms su vaikais prisiglausti elektrinės sporto salėje, kur buvo maisto, elektros ir vandens.
„Vienintelis mūsų rūpestis buvo radiacijos rizika. Pagalvojau – o, kad ji turėtų spalvą ir mes galėtume ją matyti“, – pasakoja H.Kimura, prisimindamas, kaip su 300 tautiečių sporto salėje per televizorių stebėjo šiurpius vos už 120 kilometrų esančių Fukušimos reaktorių sprogimus.
Vis dėlto kai „Tohoku Electric“ atstovai patikino, kad sporto salėje radiacijos nėra, žmonės jais patikėjo.
„Mūsų elektros bendrovės atsiųstas autobusas atvažiavo mūsų pasiimti kovo 13-ąją, – pasakoja 70 metų Tadashi Ohtomo, kuris iš pradžių prisiglaudė vietinės mokyklos sporto salėje ant kalvos netoli elektrinės. – Jie maloniai pasiūlė ir pasakė „prašau“, taigi mes pamanėme, kad būsime ten saugūs“.
Jo kaimynė, 66 metų namų šeimininkė Katsumi Watanabe, tęsia pasakojimą: „Jie nebūtų mūsų įsileidę, jei elektrinėje kažkas būtų buvę netvarkoje“.
Sprendimas priglausti namų netekusius gyventojus galėjo lengvai atsisukti prieš „Tohoku Electric“, jei elektrinėje būtų nutekėję radioaktyvių medžiagų arba žmonės būtų pasijutę nesaugiai.
„Atsakingas pareigūnas galėjo pagalvoti apie pavojų, kad gandai pagadins elektrinės reputaciją“, – sako vietinių žuvų augintojų susivienijimo vadovas, 62 metų Shoki Abe.
Vis dėlto jėgainės administratoriai surizikavo ir priglaudė žmones. Jie padarė ir dar daugiau – T.Ohtomo žmona Kazuko prisimena, kaip elektrinės administratoriai pasirūpino antklodėmis, apatiniais drabužiais ir pasamdė maistą atgabenusį malūnsparnį, kad nuskraidintų nėščią K.Watanabe dukterį į Sendajaus ligoninę, kur ji netrukus pagimdė.
Toks energetikų geranoriškumas gali atsipirkti su kaupu, kai ateis laikas priimti sprendimą, ar vėl paleisti išjungtus rektorius.
Sh.Abe sako suprantantis, kokį smūgį Fukušimos tipo katastrofa gali suduoti 5 mlrd. jenų (163 mln. litų) per metus atnešančiai Onagavos žuvininkystės pramonei, tačiau jis vis vien ragina įjungti elektrinę.
„Aš žmonėms aiškinu, kad „Tohoku Electric“ yra regiono ekonomikos sargas“, – sako jis, pastebėdamas, kad elektros energija yra būtina maisto sandėliams ir apdorojimo gamykloms. Vystyti alternatyvią vėjo ar saulės energetiką, jo manymu, būtų per brangu.
Elektrinės operatoriai dar turi nuspręsti, ar prieš siekdami leidimo įjungti reaktorius statys papildomą apsaugą nuo cunamių – 3 metrų aukščio sieną pylimo viršuje.
Daugelis vietinių gyventojų mielai palauktų šios papildomos saugumo priemonės, tačiau kai kurie – susirūpinę elektros trūkumo poveikiu vietos ekonomikai – sako, kad laukti nėra ko.
„Aš manau, kad geriau elektrinė tegul veikia, kol statys cunamio sieną, – sako T.Ohtomo. – Jei ir kada iškils pavojus, mes jį nugalėsim visomis savo jėgomis. Neverta jaudintis anksčiau laiko“.
Vis dėlto ir čia Fukušimos katastrofa pakeitė visuomenės nuotaikas – bent jau vienu atžvilgiu: branduolinių atliekų likimas po katastrofos atkreipė dėmesį į panaudoto branduolinio kuro laikymo problemą.
Yutaka Abe, atsakingas už branduolinės energetikos sektoriaus Onagavoje ryšius su visuomene, sako sulaukiantis gyventojų klausimų, kas nutiks panaudotam kurui.
„Į šį klausimą atsakymo aš nežinau, – sako 40 metų Y.Abe, kuris atsiritus cunamiui buvo miesto centre. – Valdžia iki šiol vengė kalbų apie atliekų saugyklą arba branduolinio kuro perdirbimą. Aš tikiuosi, kad jie nebeatidėlios sprendimo dėl šio klausimo“.