Prancūzas Ericas Macia į Lietuvą pirmą kartą atvažiavo prieš šešerius metus. Tuomet jis teikė teisininko paslaugas. Dažniausiai kartą per mėnesį lankydamasis Lietuvoje jis pastebėjo, kad vakarais nelabai yra kur nueiti: „Viskas arba jaunimui, arba virtuvė veikia iki 8 ar 9 val. vakaro, arba sėdi vienas ir padavėjai nesivargina su tavimi nuoširdžiai bendrauti“.
Tą laikotarpį verslininkas prisimena kaip knygų skaitymo metą – užuot ėjęs į miestą, jis pasirinkdavo likti viešbutyje ir skaityti.
Įmonės direktorė – Lietuvoje sutikta draugė
Laikui bėgant E.Macia susipažino su Lietuvos žmonėmis. Vienas jų – dabartinė restorano direktorė Jelena Lapuc. Jiedu susitiko vienoje buhalterinėje įmonėje, o prieš metus ėmė rimtai svarstyti apie restoraną, ieškojo vietos, kur šis galėtų įsikurti.
„Kai kur nuomos kainos buvo beprotiškai didelės. O kai sužinodavo, kad nuomosis užsienietis, prašydavo dar daugiau“, - sakė E.Macia. Dabartinė vieta – nedidelės dviejų salių patalpos Pylimo ir Trakų gatvių sankryžoje – jiems atsieina apie pusketvirto tūkstančio litų per mėnesį.
Kitas sunkumas, su kuriuo susidūrė restorano įkūrėjai – paskola. „Bankai nesutinka nė kiek rizikuoti. Norėjome paimti 5 tūkst. eurų (per 17 tūkst. litų – aut. past.) paskolą. Bet turėjome vos ne tiek pat „užstatyti“, kad gautume pinigus“, - stebėjosi užsienietis, galiausiai išsivertęs su savo turėtais 15 tūkst. eurų – per 51 tūkst. litų. Taip Vilniaus centre, Trakų ir Pylimo gatvių sankryžoje prieš keturis mėnesius duris atvėrė prancūziškas restoranas „Aux Champs – Elysees“.
Unikalu, nes autentiška
Kaip sako įkūrėjas, čia viskas padaryta jo ir restorano direktorės rankomis. Sienų apdaila, staltiesės, ant sienų kabančios Prancūzijos nuotraukos, kai kurie televizijos ekrane rodomi vaizdo įrašai, gyvos gėlės vazelėse ant stalų – jų triūso vaisius. Net daržoves, kurios naudojamos patiekalams ruošti, Jelena ryte atsiveža iš savo prižiūrimo daržo.
„Tuo restoranas unikalus, išsiskiria iš kitų prancūziškų restoranų Vilniuje, jis – autentiškas. Jame nėra dirbtinų, pompastiškų detalių, su kuriomis paprastai siejama, bet iš tikrųjų nieko bendro neturi prancūziškų restoranų kultūra“, - pasakojo prancūzas, akcentuojantis, kad viską stengiasi daryti savo rankomis.
Pasigedo žmogiškos šilumos
Jis daug kartų kartojo pagrindinę restorano vertybę ir išskirtinumą – malonus, rūpestingas bendravimas su klientais. „Nenoriu priekaištauti, bet daugelio Vilniuje veikiančių restoranų ar kavinių yra šaltos – jose nesijauti priimtas kaip namie“, - kalbėjo E.Macia.
Vyro pasirinktas draugiškas, „prancūziškas“ būdas aptarnauti į restoraną užsukusius žmones, rodos, pasiteisino. Jau ketvirtą darbo mėnesį pajamos buvo didesnės nei išlaidos, rugsėjį restorano apyvarta pasiekė 30 tūkst. litų. Nuo pat birželio restorano savininkas fiksavo klientų ir pajamų augimą. Žinoma, dar liko investuoti pinigai, kurie turi atsipirkti. Taip pat prancūzui svarbu didinti darbuotojų atlyginimus, kurie dabar viršija tūkstantį litų kiekvienam.
„Žinau, kad nebūsiu milijonierius, bet jei nugyvensiu dieną darydamas gera, sutiksiu gerų žmonių – to pakaks“, - sakė pašnekovas. Jo restorane dirba 5 darbuotojai.
Sriuba – pagal senelės receptą
Žvilgtelėjus į meniu, galima rasti ne vieną tikrai prancūzišką patiekalą – restorano virėja amato mokėsi Prancūzijoje. Kainos – vidutinės. Dienos sriuba – 5 litai (susitikimo dieną restoranas siūlė „prancūzišką močiutės sriubą“ - trintą bulvienę su šoninės ir apkepto svogūno gabalėliais; tokią sriubą savininkui gamindavo jo senelė), antras dienos patiekalas (iš mėsos ar jūros gėrybių) – 10 litų. Pagrindiniame meniu įvairūs kepsniai nuo 21 iki 29 litų, salotos – 10-16 litų už porciją, desertu galima pasimėgauti už 6-7 litus. Arbatos puodelis kainuoja 3 litus, kavos – 4. Pusė litro alaus – 5,5 lito.
Prieš atvykdamas į Lietuvą E.Macia gimtinėje išbandė ne vieną veiklos sritį. Pirmiausia jis apie dešimt metų dirbo žurnalistu, vėliau tapo politiku – jį išrinko į regiono parlamentą, vėliau paskyrė Monpeljė miesto antruoju mero pavaduotoju.
Vėliau vyro karjera pasuko švietimo keliu – jis tapo teisės dėstytoju, dar po kiek laiko – teisininku. Dėl šios profesijos prancūzas atsidūrė Lietuvoje ir dabar jau gali vadintis verslininku. Tiesa, pats kol kas iš verslo negauna nė lito. Pripažįsta: ir darbuotojams dalis atlyginimo vėluoja – pradžioje trūksta pinigų.
„Krizinis“ laikas neišgąsdino
Paklaustas, su kokiais sunkumais susidūrė, imdamasis veiklos, E.Macia pasiūlė susitikti dar kartą – tiek daug visko galėtų papasakoti. Labiausiai jį stebina, kaip ilgai reikia laukti, kad gautum leidimą, tarkim, prekiauti alkoholiu arba iškabinti restorano iškabą.
Visgi Lietuvos prancūzas artimiausiu metu palikti neketina. Jis sako, jog garantijos, ar verslas ir toliau augs, nėra, tačiau tokia realybė – mėgini, rizikuoji, jei padarai klaidų, iš jų mokaisi ir eini pirmyn.
Jo neišgasdino ir „krizinis“ laikas. „Krizė yra kai kuriuose verslo sektoriuose, bet toli gražu ne visuose. Mes krizės nejaučiame“, - sakė prancūzas.
Pirmoji pažintis – dviračių žygyje
Kitas lrytas.lt pašnekovas – vokietis Frankas Wurftas. Pirmoji jo pažintis su Lietuva įvyko 1994 metais 1800 kilmoterų dviračių žygyje iš Vokietijos į Taliną. Pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje, sutikęs žmones, jis pasiryžo, o vėliau ir parašė savo magistro darbą apie mūsų šalies problemas. Darbas buvo apie pilietinę visuomenę ir žaliųjų judėjimą Lietuvoje.
Baigęs mokslus ir toliau ieškodamas, ką veikti gyvenime, vokietis 1999 m. atvyko į Lietuvą dėstyti vokiečių kalbos, dirbo Kauno technologijos universitete, vėliau Klaipėdos universitete. Vaikinui stipendiją šiai kelionei dvejiems metams skyrė Roberto Bosho fondas.
Lietuvoje sutiko būsimą žmoną
Būdamas Lietuvoje, sutiko ir pamilo dabartinę savo žmoną, taip pat vokietę Yvonne. Gyvendamas Vilniuje ėmėsi mažų vertimo projektų, organizuodavo keliones dviračiais.
Lietuvos sostinėje jis sutiko bendraminčių su kuriais įkūrė bendrovę „Baltic cycle“, įmonė siūlė Baltijos šalyse keliauti dviračiais ir teikė visą reikiamą informaciją apie nuomojamus dviračius, maršrutus.
Laikui bėgant dviračių mylėtojai užregistravo dar vieną prekės ženklą - „Velo-city“. Nuo 2009 metų atidarė keturis dviračių nuomos punktus Vilniuje. Tai nelabai pasiteisino, liko vienas – priešais šv.Onos bažnyčią Vilniaus centre. Šį rudenį dviračių nuoma persikėlė – įmonė išsinuomavo patalpas buvusiuose Geležinkeliečių kultūros rūmuose, kurie dabar vadinasi aktyvaus laisvalaikio centras „Kablys“.
Startui reikėjo 50 tūkst. litų
„Verslo pradžiai iš viso reikėjo apie 50 tūkst. litų dviračius nusipirkti, nuomotojų atlyginimams, patalpų nuomai, informaciniams leidiniams, internetinei svetainei. Vėliau dar investavome ir nusipirkome mikroautobusą, specialiai dviračiams vežti pritaikytą priekabą“, - pasakojo F.Wurftas.
Paklaustas, ar sekasi, vokietis atsakė: „2009 metais verslas buvo pelningas, 2010-aisiais ėjo į minusą. Kaip šiemet - reikės pažiūrėti, tikiuosi teigiamo rezultato.“
Pradėdamas veiklą Lietuvoje, F.Wurftas nesitikėjo milijoninės apyvartos, tenorėjo išlaikyti save ir šeimą.
Ne įspėjimai, bet baudos
Lietuvoje verslaudamas, jis pastebėjo vieną rimtą ydą – insitutucijos, kurios prižiūri verslą, nenori užsiimti informacijos sklaida, bet skubiai baudžia už pažeidimus.
„Pateikiau įmonės balansą. Gavau įspėjimą, kad kažko trūksta, mane pakvietė į komisiją, kuri gali skirti baudą. Kitas atvejis: kai dviratį su informacija ir nuomos reklama pasistatėme Pilies gatvėje, mus iš karto nubaudė, be jokių įspėjimų. Galėtų ateiti ir pasakyti, kad negalima ir mes patrauksime. O jie ateina ir pasako „Negalima, 600 litų“, - pasakojo užsienietis. Lietuvą jis palygino su Graikija, kur, anot pašnekovo, daug kas keičiama formaliai, bet ne iš esmės.
Jis pažįsta ne vieną svetimšalį, kuriam taip ir nepavyko įsitvirtinti, sėkmingai vystyti verslo.
„Atvažiavusiam iš kitur visiškai nėra aišku, kaip kas veikia. Daug neaiškumų ir niekas negali tau paaiškinti, nebent samdai įmones buhalterijai ir verslo įkūrimui“, - tvirtino pašnekovas.
Paklaustas, ar Vokietijoje verslo kūrimo procesai paprastesni, jis nedvejodamas atsakė: „Ten lengviau, tik gal nuobodžiau. Jei Vokietijoje pasiūlytų ką nors įdomaus, gal ir sutikčiau grįžti“.
Humoras padeda
Visgi vokietis nesigaili, kad apsistojo Lietuvoje. Į Vokietiją jis su žmona grįžta Kalėdoms ar šiaip tėvus aplankyti. Vyras pripažįsta, kad jis patiria „lituanizaciją“, juokauja, kad vis daugiau skundžiasi, kas esą būdinga mūsų krašto žmonėms.
„Truputį nuvilia lietuvių įprotis skųstis ir iš esmės nieko nekeisti. Bet viltis miršta paskutinė, humoras padeda išgyventi Lietuvoje“, - tvirtino dviračių nuoma užsiimantis svetimšalis. Nepasitenkinimą, kurį kartais jaučia, vyras vertina teigiamai – tai padeda judėti į priekį, juk Lietuvoje situaciją keisti lengviau nei gimtojoje Vokietijoje.