Septynerius metus gyvenau Prancūzijoje, kur baigiau aukštąjį mokslą. Dabar jau treji metai, kai grįžau į Lietuvą mėginti iš naujo save realizuoti tėvynėje. Per tą laiką įkūriau kavinę-klubą-galeriją, kurioje rengiau įvairius kultūrinius renginius, parodų atidarymus, užsiėmimus, rašiau projektus, kūriau festivalius ir t.t. Tačiau investavęs šimtus tūkstančių litų priėjau išvadą, kad neįmanoma sukurti kažko net ir labai didelėmis pastangomis.
Į mane su pavydu žiūri kaimynai, ieško priekaištų ten, kur jiems nėra pagrindo, valdžia atrodo tik ir taikosi įkasti, surasti baudų ir panašiai. Ką ir besakyti, gyvenant Vakaruose įpranti, kad miestas, valstybė ir tarnautojai bei įvairios programos yra skirtos padėti žmonėms, kad jie tik kurtų veiklą, kurtų darbo vietas ir dinamizmą.
Dabar Lietuvoje tokių dalykų nepajutau. Šiuo metu dar nenoriu pasiduoti. Dar esu linkęs kurti ir sukurti, investuoti savo žinojimą, sugebėjimus, pinigus ir energiją. Bet jau žinau, kad paaukoti treji metai atėmė tiek daug jėgų, kad geriausiu atveju skirsiu dar vienerius metus galynėtis su valstybės biurokratine sistema ir požiūriu į žmogų (kuriantį, veiklų, nesitaikantį į kyšius, pataikavimą ir panašiai).
Taigi iš tos mano pradėtos veiklos išmokau tam tikrų verslo taisyklių (mano aukštųjų mokyklų diplomai yra ne verslo srities), ištyriau rinką, žmonių pirkimo galią, srautus, įsukau įvaizdį ir norėčiau sukurti kažką, kas išliktų ilgai ir būtų tvaru. O kartu tai reikštų, kad man nereikės valstybės išlaikymo (kaip iki šiol nereikėjo), bet dar ir sukursiu iki dešimt ar daugiau darbo vietų, remsiu įvairius jaunimo projektus, skatinsiu žmonių visavertiškumą, apmokysiu įvairių programų ir t.t.
Šiuo metu pateikiau miestui suderinti naują projektą su pasiūlymu sutvarkyti aplinką, integruoti daugelį jaunų, kuriančių žmonių idėjų ir išplėsti veiklą bei padaryti tai, dėl ko miestas pritrauktų daugiau turistų, būtų sukurtas papildomas patrauklus rajono ir vietos įvaizdis, atsirastų saugi kultūrinė zona.
Tačiau kaip jūs manote, kaip yra sutinkamos naujos idėjos ir pasiūlymai?
Ogi kaip galimybė pamokyti, pasipelnyti ir nurodyti, kaip būtų „teisingiau“ padaryti. Nes tas klerkas, kuris gyvena tarp dangoraižių, virš miesto menkų žmogelių turi labai daug išminties. Ir jis, žinoma, sugeba žmogui, pakramčiusiam riešutėlių ne vienoje aukštojo mokslo mokykloje su aukščiausiais įvertinimais, nupaišyti vaizdą tokį, kurio reikia miestui.
Nesvarbu, kad mano išsilavinimas susijęs su urbanistika, dizainu, estetika, tačiau jis, gyvenantis aukštai, žino gerai, ką aš turėčiau sukurti, pasiūlyti, suderinti ir kiek investuoti į miestą ir jo poreikius. O jei ne, galima suprasti, kad tikriausiai bus labai sunku įgyvendinti tai, ką siūlau.
Štai kaip galima norėti, stengtis ir ateiti su gerais norais į savo šalį, kurioje norėtum investuoti save, įprasminti savo žinias, sugrįžti iš emigracijos, bet suprask, tūlas žmogau, kad jei nepastatysi keleto vaikų darželių, nenutiesi kelio atkarpos iki kažkieno vilos, neapželdinsi kokio parkelio ir nesumokėsi tiek ir tiek mokesčių į iždą dar net nepradėjęs sukti įmonės veiklos - tai tu toks Lietuvai nereikalingas.
Pagyvensim - pamatysim. Istorija dar kol kas neparašyta iki galo. Ir ji gali baigtis gerai. Turiu vilties, nežiūrint to, kad kyšių nesiruošiu nešti, pataikauti nenoriu ir žemintis taip pat nelinkęs. Kartais žmogaus noras išlikti oriu ir garbingu jį puošia taip pat, kaip ir gražūs darbai.
Tikėkimės, kad Lietuvoje dar reikia ir reikės mūsų darbų ir sugebėjimų.
Nuoširdžiai, emigrantas, šiuo metu vėl pusmečiui išvažiavęs iš Lietuvos, kad uždirbtų dalį pinigų, kuriuos norėtų investuoti Lietuvoje.