„Jei atėjęs taisyti čiaupo santechnikas pultų dažyti tavo buto sienų, kviestum policiją.
Bet kai į mūsų namą atėjo visa statybininkų brigada ir pradėjo statyti pastolius, aš policijai neskambinau, nes tai buvo aktualu visiems namo gyventojams”, – taip žinomas dailininkas Saulius Kruopis bandė paaiškinti, kaip atsidūrė teisme, kur bendrovė „Senamiesčio ūkis” reikalauja sumokėti daugiau nei 4 tūkst. litų.
Bendras ieškinys visiems namo gyventojams – daugiau nei 45 tūkst. litų. „Senamiesčio ūkis” tikina, kad už tiek jų pasamdyta bendrovė „Elvora” prieš trejus metus padarė gero griūvančiam namui. Gyventojai nesutinka.
Nežinojo remonto kainos
Iš teismo į teismą keliaujančioje byloje S.Kruopis ir jo kaimynai bando įrodyti, kad prašė sutvirtinti avarinės būklės namo pamatus ir suveržti besiskečiančias sienas, o ne dailinti balkonus ir dėlioti iškritusias plytas.
Jie iš anksto nežinojo namo remonto kainos ir nematė rekonstrukcijos projekto, todėl mano, kad sąskaita neteisėta.
Teismai sutinka, kad gyventojams nebuvo pranešta apie būsimo remonto apimtį, bet jų logika paprasta: remontas padarytas – prašome mokėti.
Sudorojo kaip bejėges aveles
Šiandien dailininkas labiausiai gailisi, kad laiku neiškvietė policijos ir neišvarė savavaliaujančios bendrovės „Elvora” darbininkų.
Prieš trejus metus jis kartu su kitais 13 namo butų ir patalpų savininkų kreipėsi į namo administratorę bendrovę „Senamiesčio ūkis” dėl avarinės namo būklės. Daugiau kaip prieš šimtą metų statyto namo būklė ėmė blogėti, kai greta buvo iškasti pamatai kitam pastatui.
S.Kruopis atsimena pakilią nuotaiką, kai visi kartu nutarė gelbėti savo namą ir pasirašė susitarimą, kad pradės kaupti lėšas namo konstrukcijų remontui ir kiekvieną mėnesį mokės po 1 litą už būsto kvadratinį metrą.
„Nebe sovietų laikai. Patys turime savimi pasirūpinti”, – agitavo kaimynus pats dailininkas.
Netrukus senų namų gelbėjimo vilkai juos sudorojo kaip bejėges aveles.
„Baisiausia – visas mūsų idealizmas sutryptas. Pamatė, kad galima mumis pasinaudoti, ir apiplėšė”, – dejuoja S.Kruopis.
Jau treji metai jis ir kiti šio namo gyventojai bando teismams įrodyti, kad yra aukos ir ne juos reikia teisti.
Apie padėtį žinojo
S.Kruopis tikina, kad „Elvoros” vadovas – vienas garsiausių Lietuvos konstruktorių Jakovas Mendelevičius – jau prieš 15 metų puikiausiai žinojo šio namo būklę.
Tuomet dėl trupančių plytų jam teko privačiai kviestis šią kvalifikuotą bendrovę.
Atvykęs J.Mendelevičius paaiškino, jog namo sienas būtina suveržti sraigtais, kad nebeslinktų į šalis.
„Aš jūsų vietoje taip daryčiau”, – patarinėjo specialistas.
Tačiau kai „Senamiesčio ūkis” pasamdė „Elvorą” gelbėti namo, statybininkai pradėjo darbus nuo balkonų remonto. Po to šen bei ten padailino sienas ir iš lauko pusės užlygino kai kuriuos plyšius, net nepasirūpinę nuvalyti skiedinio likučių.
Labiausiai S.Kruopį stulbino pastoliai, tris kartus surinkti ir vėl išrinkti. Už jų nuomą namo gyventojams buvo pateikta 6 tūkst. litų sąskaita. Reikėjo mokėti ir už automobilinio bokštelio nuomą, nors jis dirbdavo po kelias valandas per dieną.
„Lengva ką nors samdyti, kai moki ne iš savo kišenės”, – dūsauja dabar tuos darbus prisiminęs S.Kruopis.
Palopė tik dėl akių?
„Tai buvo tikrai negražu. Vos pradėjome rinkti pinigus – vieną rytą staiga laiptinė pilna žmonių su pastoliais. Klausiu, kas vyksta, o jau namas „aprengtas”, – prisimena S.Kruopis.
S.Kruopis įsitikinęs, kad „Elvora” juos apgavo. Per du mėnesius kažką padažė, kažką suklijavo, iš gatvės pusės užtaisė įskilusią sieną ir tikina, kad kapitališkai remontavo namą.
Nė pas vieną namo gyventoją statybininkai į vidų nėjo, jokių injekcijų iš vidaus į sienų plyšius nedarė. Gražiausiai atrodo iš kiemo pusės suklijuotos plytos ant griūvančio užapvalinto kampo.
Tai buvo formalus palopymas dėl akių. Patys darbininkai sakė: „Laikys daugiausia porą metų.”
Jokio projekto iš anksto nebuvo padaryta ir nė vienam namo gyventojui nepranešta, nei kas, nei ką darys, nei už kiek.
„Nesuprantu, ką 10 darbininkų ir 2 vadovai čia darė. Net nesupratau, kad čia vyksta tas namo konstrukcijų remontas, kurio mes iš tiesų norėjome”, – prisimena S.Kruopis.
Jėga išvijo statybininkus
Per patį darbų įkarštį namo gyventoja Benedikta Rudytė per didžiausią triukšmą išsireikalavo iš „Senamiesčio ūkio” namo remonto sąmatos. Joje švietė skaičiai – 65 tūkst. litų. Pradėjusi gilintis net prisėdo: už balkonų sutvarkymą – 18 tūkst. 114 litų.
Kai apie šiuos skaičius pranešė telefonu kaimynams, šie ne juokais įpyko ir išėjo aiškintis santykių su statybininkais.
„Gaila, kad tuomet neiškvietėme policijos”, – dūsauja dabar S.Kruopis.
Savo pergalę prieš statybininkus namo gyventojai šventė neilgai. Po kelių mėnesių S.Kruopis gavo 4328 litų sąskaitą. Panašios sąskaitos įkrito ir į jo kaimynų pašto dėžutes – kiekvienam buvo apskaičiuota pagal jo buto plotą: po 48,5 lito už kvadratinį metrą. S.Kruopis, kaip ir kiti gyventojai, atsisakė mokėti nežinia už ką.
Pavyko tik susitarti, kad nereikės mokėti už balkonų remontą. Liko 45 tūkst. 615 litų.
Teismą įtikino avarinė būklė
Po metų visi šio namo butų savininkai atsidūrė teisme. Teismo sprendimas įpareigojo juos mokėti už remontą.
„Senamiesčio ūkis” paaiškino, kad namas buvo avarinės būklės, todėl pagal įstatymus bendrovė privalėjusi nedelsdama imtis priemonių, o gyventojų sutikimas dėl šių darbų nebuvo būtinas.
Teismas su šiais argumentais sutiko.
Galų gale dauguma gyventojų nutarė sumokėti reikalaujamus pinigus. „Lietuvos rytui” jie aiškino susidūrę su galinga ir organizuota struktūra, su kuria beprasmiška kovoti.
Niekas netikėjo, kad Lietuvoje įmanoma pasiekti teisingumą, ir vadino save kvailiais: gretimas namas be jokių sutarčių pasamdė tuos pačius darbininkus, kurie dirbo greitai ir puikiai už keliskart mažesnį atlyginimą.
Grius ar negrius?
B.Rudytės įsitikinimu, remtis namo avaringumu galima tiktai tuomet, kai namo sienos iš tikrųjų griūva, įvyksta nelaimė. Tada tikrai reikia gelbėti namą ir su gyventojais darbus derinti nebėra laiko.
O čia patys gyventojai paprašė kapitališkai remontuoti jų namą, todėl turėjo būti supažindinti su planuojamais darbais ir sąmata. „Jie aiškina, kad namas griūva, o patys balkonus remontuoja”, – stebėjosi gyventoja.
Moteris pabrėžė, kad Vilniaus savivaldybės sprendime aiškiai nurodyta, kaip turi vykti namo remonto darbai: su būsimojo remonto projektu gyventojai turėjo būti supažindinti.
Ji prisiminė, kad šis namas buvo įtrauktas į avarinių namų sąrašą tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tuomet pasklido gandai, kad avariniai namai bus remontuojami nemokamai, ir visi stengėsi tą paramą gauti. Pavojaus, kad namas po kelių dienų sugrius, tikrai nebuvo.
Verčiau tvarkytis patiems
Namo gyventoja Vesta Vozbutienė perspėja: jei nenorite pakliūti į tokią bjaurią situaciją, stenkitės neturėti reikalų su valdininkais. Verčiau steigti bendriją ir tvarkytis patiems: „Tie žmonės nereaguoja į nieką – gali kiek nori šaukti ar rėkti.”
Jos vyras Robertas Vozbutas įsitikinęs, kad dauguma namo gyventojų nebūtų sutikę tvarkyti namo, jei būtų žinoję to tvarkymo kainą.
R.Vozbutas stebėjosi, kad „Senamiesčio ūkis” taip netaupo valstybės pinigų: vietoj vienos bylos prieš namo gyventojus kiekvienam iškėlė po bylą. Juk teisėjų darbas irgi kainuoja.
Žaidžia žmonių patiklumu
„Būtų sąmata už remontą 30 tūkstančių litų – būtume sumokėję.
Brangu, bet ką darysi. Tačiau išlaidos akivaizdžiai per didelės”, – įsitikinusi S.Kruopio žmona 40 metų dailės mokytoja Skaidrė Butnoriūtė.
Ji su vyru nutarė kovoti už teisybę teismuose, nes tiki, kad teisybė turi nugalėti.
„Tie gudrūs žmonės žaidžia žmonių patiklumu. O po to viešai parodo, kad esi bevertis ir socialiai neįgalus, jei nepriklausai jų sluoksniui”, – aiškino moteris.
Pasikvietė likviduoti avarijos
„Elvoros” vadovas J.Mendelevičius iki šiol saugo S.Kruopio padovanotą paveikslą, į kurį pažvelgęs prisimena, kad dailininkas jam taip ir nesumokėjo pinigų. Prieš 15 metų „Elvoros” darbininkai daug dirbo tvarkydami dailininko butą ir laiptinę, bet jokio atlyginimo nesulaukė.
J.Mendelevičius labai nustebo, kad šio namo gyventojai nepatenkinti jo bendrovės atliktu remontu.
Tai nebuvo namo kapitalinis remontas, o avarinės būklės likvidavimo darbai. Tam „Elvorą” ir pasikvietė „Senamiesčio ūkis”. Jei būtų daromas kapitalinis remontas, jis būtų kainavęs mažiausiai tris kartus daugiau ir visi bankrutuotų.
Pastato pamatų remontas būtų kainavęs pusę milijono litų, bet šiam namui tokio remonto ir nereikėjo.
„Mūsų tikslas buvo likviduoti avarinę situaciją ir sutvarkyti fasadą, nes jis kėlė pavojų praeiviams. Todėl viskas buvo daroma greitai”, – prisimena J.Mendelevičius. Prieš 150 metų šis namas buvo statomas nuomai, jo užsakovai akivaizdžiai taupė ir namas turėjo rimtų problemų.
Pats J.Mendelevičius savo darbuotojų darbo kokybei neturėjo jokių priekaištų.
Darbai kainavo daugiau todėl, kad senamiestyje reikalaujama dirbti su kitokiomis medžiagomis ir pagal specialią restauravimo technologiją. Be to, teko nuomoti pastolius, automobilinį bokštelį, užtverti gatvę, vykdyti darbo saugos reikalavimus, o tai nepigiai kainuoja.
„Elvora” specialia technologija užlygino 57 metrus pastato sienų plyšių – tik tuos, kuriuos pasirinko. J.Mendelevičius paaiškino, kad vertikalūs plyšiai plytų sienoje pastatui pavojaus nekelia.
Taip pat buvo sutvarkyti 2 metrai galinčių nukristi karnizų, trupančios sąramos virš langų į gatvės pusę ir pirmojo aukšto cokolis, kuris buvo gavęs drėgmės.
Balkonų remonto atsisakė patys gyventojai, todėl juos teko nupjauti.
Gyventojų su būsimų darbų kaina supažindinti nereikėjo, nes buvo likviduojama avarinė pastato būklė. J.Mendelevičiaus žiniomis, šiuo metu galioja nerašyta taisyklė, kad brangesni nei 5 tūkst. litų darbai derinami su to namo gyventojais.
Jeigu į „Elvorą” kreipiasi patys gyventojai, darbų kaina kartais gali būti ir mažesnė, nes jie išsidera daug nuolaidų. Bet J.Mendelevičius vengia taip dirbti, nes nėra su kuo pasirašyti sutarties.
Teisme – šimtai bylų
Bendrovės „Senamiesčio ūkis” teisininkas Gintaras Gaidys negalėjo net suskaičiuoti, kiek yra bylų, kuriose bendrovė teisiasi su Vilniaus senamiesčio gyventojais.
Jo spėjimu, pasibaigusių bylų galėtų būti tūkstantis, o teismai nagrinėja apie šimtą ir netrukus bus dar daugiau. Kai kurios bylos iškeltos dėl darbų prieš 2–3 metus.
Kaip ir name Raugyklos gatvėje, kitur buvo atlikti privalomieji darbai, paskirstytos sumos bendraturčiams, šie nesutiko mokėti ir atsidūrė teisme.
Teismai remiasi Aukščiausiojo teismo praktika, kuri aiškiai nusako bendraturčių pareigą apmokėti už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, pareigą išlaikyti namą kaip bendrą turtinį vienetą.
Jei namas neatitinka privalomųjų reikalavimų, „Senamiesčio ūkis” privalo apžiūrėti ir surašyti reikalavimus, ką tame name būtina atlikti. Šalinant avarinę būklę gyventojų sutikimo ar pritarimo iš viso nereikia.
G.Gaidys pabrėžė, kad „Senamiesčio ūkis” visada bando šaukti namo gyventojų susirinkimą ir aiškinti, jog jų name reikės atlikti vienokius ar kitokius darbus ir kiek tai galėtų kainuoti pagal išankstinius apskaičiavimus.
Dažniausiai namo gyventojai su tuo nesutinka. Toliau veikiama pagal namo būklę: ar galima laukti ir tikėtis geranoriškumo, ar yra būtinybė imtis veiksmų.
Jo tikinimu, paprastai gyventojai sužino, kiek kas kainuoja ar kainavo, nors įstatymai to pranešti neįpareigoja.
Už visus darbus „Senamiesčio ūkis” moka iš savo lėšų tai bendrovei, kurią pasamdo, o vėliau pinigus atsiima iš gyventojų.
G.Gaidys pabrėžė, kad ieškovas turi teisę pasirinkti, ar kelti bylas kiekvieno buto savininkui atskirai, ar visiems kartu.
Jis abejotų, ar valstybei būtų pigiau nagrinėti visų namo gyventojų bylas kartu: juk gyventojai deklaruoja vienokią gyvenamąją vietą, o patys gyvena kitur, pavyzdžiui, užsienyje.
Jų paieška užtruktų, bylų nagrinėjimas strigtų.
Seimo kontrolierius kaltina savivaldybę
Prieš dvejus metus vieno Stepono g. namo (nuotr.) gyventojas paprašė remontuoti tekantį namo stogą. Gyventojai tikina, kad susirinkime buvo tik tariamasi dėl numatomo stogo remonto ir jokio konkretaus sprendimo nebuvo priimta.
Kai prasidėjo stogo remontas, žmonės net nesuprato, kad už tuos darbus turės sumokėti patys. Jie net šaipėsi, kad kažkas stogą sumanė remontuoti per lietų – darbų kokybė buvo apgailėtina.
Tačiau po Naujųjų metų jiems buvo pateikta sąskaita – 77 tūkst. 541 litas. Kiekvienam butui apie 5 tūkst. litų.
Gyventojai kreipėsi į Seimo kontrolierių įstaigą, kur buvo nustatyta, kad jų skundas pagrįstas. Vilniaus savivaldybė privalėjo kontroliuoti, kad namo gyventojai gautų informaciją apie būsimą remontą, tikrinti „Senamiesčio ūkio” veiksmus, o po atlikto remonto įsitikinti, kad stogo avarinė būklė pašalinta.
Tačiau namo gyventojai ir toliau gauna grasinimus, kad nesumokėję bus perduoti antstoliams.
Dauguma sako: būtų ta sąskaita pora tūkstančių litų – padūsautų, bet sumokėtų. Bet plėšikavimas be ribų sukėlė norą kovoti už savo teises.
Nesuderino projekto
Vitas Karčiauskas
Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus padalinio vadovas
„Name Raugyklos g. 19 darbai atlikti be jokio suderinto projekto ir leidimo tokius darbus atlikti.
Už tai „Elvoros” vadovas Jakovas Mendelevičius buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir jam paskirta administracinė nuobauda.
Kiekvienam paveldosaugos statiniui reikalingas vienokios ar kitokios formos projektas, kuris turi būti suderintas Kultūros vertybių apsaugos departamente. Tai privalo padaryti namo administratorė.
Bet pastaruoju metu dažniausiai tik atsitiktinai sužinome, kad Vilniaus senamiestyje vienas ar kitas namas buvo remontuojamas ir darbai vyko be jokio projekto.”
Įstatymai ar sveikas protas?
Juozas Lapinskas
Kultūros paveldo komisijos Informacijos analizės tarnybos vyriausiasis inspektorius
„Situacija, į kurią pakliuvo namo Raugyklos gatvėje gyventojai, labai dažna, nes įstatymai tai leidžia.
Viena vertus, žiopli patys gyventojai. Surašė protokolą, bet neįvardijo konkrečių darbų, kurių pageidauja. Administruojančios įmonės atstovas galėjo pasirinkti darbus savo nuožiūra.
Kai statybininkai pradėjo tvarkyti fasadą, užuot tvirtinę pamatus, reikėjo kviesti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją. Kas iš to, kad statybininkai užtaisė sienų plyšius, jeigu sėda pamatai.
Darbus turėjo priimti šios inspekcijos pareigūnai, bet jie šiame procese iš viso nedalyvavo. Kai jų nekviečia, jie ir neina.
Kita vertus, tas, kuris organizavo tuos darbus, privalėjo apie juos informuoti namo gyventojus ir pateikti projektinę dokumentaciją.”