Ar turėtume gailėtis Graikijos?

Europoje pastaruoju metu populiarėja naujas žaidimas, kurį žaidžiantys asmenys turi pabaigti sakinį: „Ar žinojai, kad Graikijoje...?“. Keletas sėkmingų pabaigų galėtų būti:

- geležinkelių sistema atsieitų pigiau, jei kiekvienas keleivis keliautų taksi. - kiekvienam parlamento nariui suteikiamas darbinis automobilis. - „Porche“ savininkų yra daugiau nei mokesčių mokėtojų, kurių deklaruojamos metinės pajamos pranoksta 50 tūkst. eurų.

Kai kurie atsakymai galbūt šiek tiek prasilenkia su tiesa, tačiau tai nekeičia esmės: narystės euro zonoje privalumus Graikija eikvojo sunkiai įtikimais būdais. Užuot panaudoję žemas palūkanų normas bei didžiausios planetoje bendros rinkos našumą kaip ekonominės modernizacijos mechanizmą, graikų politikai papirkinėjo visuomenę valstybės dosnumu. Graikijos žmonės tuo nesiskundė.

Tuo pat metu kone iki olimpinio lygmens ištobulintas mokesčių vengimo sportas bei intensyviai klastoti dokumentai. Ekonominį potvynį pamažu keičia atoslūgis, parodantis beviltiškai nuogą Graikiją, periferinę euro zonos valstybę, savo padėtimi šiurpinančia Berlyną, Vašingtoną ir Pekiną.

Menka spraga bendros Europos valiutos vizijoje turi pakankamai potencialo tapti galingu pasaulio ekonomiką sumalsiančiu verpetu. Be abejo, vien graikų dėl to kaltinti nevalia: bendromis jėgomis kurta ydinga euro sistema, vieni laužė taisykles, kiti abejingai stebėjo, kaip jos laužomos. Graikai – nemaža dalis kurių šiandien dar per jauni, kad galėtų būti dėl ko nors kaltinami – pasmerkti sekinamai niūriai ateičiai ir metų metus truksiančioms kančioms. Tačiau kaltinimas ir gailėjimas krizės siautulyje nėra priimtinos priemonės – tokiu metu visų pirma privalu mąstyti, kaip išbristi. Dabar ne laikas gailėtis graikų.

Graikai verti gailesčio todėl, kad per pastaruosius dvejus metus iš jų buvo prašoma neįmanomo. Valstybės išlaidos apkarpytos daugiau nei bet kuri pažangi ekonomika kada nors yra sugebėjusi ištverti. Kaltinti graikus nepasimokius, nesilaikius įsipareigojimų ar naudojusis kitų euro zonos ekonomikų geranoriškumu yra neteisinga ir nesąžininga.

Graikija neabejotinai yra viena savo nelaimės architekčių – vėlesnės šalies vyriausybės nevykusiai tvarkė valstybės finansus, kita vertus, nė viena šalis negali užtikrinti viešiesiems finansams patikimos atramos, jei jos ekonomika yra laisvo kritimo būsenoje, tad drastiškas valstybės išlaidų karpymas įstūmė Graikijos ekonomiką į gilią duobę. Ir dabar, nors pastarųjų dvejų metų strategija akivaizdžiai nepasiteisino ir netgi davė priešingą rezultatą, Graikija prašoma imtis dar drastiškesnio išlaidų karpymo. Jei graikams nepavyks sumažinti biudžeto deficito tiek, kiek reikalaujama (o jiems nepavyks, kad ir kaip stengtųsi), jiems teks aukoti dalį suverenumo svarbių ekonominės politikos aspektų forma.

Dabartinė Graikijos padėtis yra bene blogiausia, kokioje galima atsidurti, nepaprastai rizikinga ir netgi nesuderinama su Europos Sąjungos deklaruojamomis vertybėmis. Graikijos elitas nevertas didelio gailesčio, nes įtraukė šalį į monetarinę sąjungą, nepaisydami profesionalių ekonomistų rekomendacijų to nedaryti. Prie pinigų sąjungos prisijungta dėl klaidingų priežasčių – užuot nuodugniai išanalizavus valstybės ekonominius interesus, skubėta prisijungti prie įtakingųjų. Tačiau tokią klaidą padarė ne vien Graikija.

Kad ir kaip ten bebūtų, gailesčio nusipelnė su beprecedenčiais ekonominiais sunkumais susidūrę paprasti graikai, patekę į tunelį, kurio gale nematyti šviesos.