Taigi akcizas silpnam vynui didinamas nuo 53 iki 58 litų už hektolitrą, jo tarifą prilyginant kitų fermentuotų gėrimų iki 8,5 proc. stiprumo akcizui. Jei Seimas pritartų minėto komiteto išvadai, kitų fermentuotų gėrimų akcizas būtų 198 litai – analogiškas stipresniam vynui. Tarpinių alkoholio produktų, kurių stiprumas ne didesnis kaip 15 proc. akcizo tarifas būtų 216 litų.
Tokiu sprendimu įstatymų leidėjas siekia a la kilnaus tikslo – daryti teigiamą įtaką Lietuvos bitininkų, vaisių ir uogų augintojų, midaus ir natūralaus vyno gamintojų veiklai. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad idėja verta dešimt balų, nes iš dalies bus skatinama vartoti nacionalinį produktą, pagamintą Lietuvoje, tokiu būdu skatinti naujų darbo vietų kūrimą šalyje, didinti ūkio subjektų pelningumą, taip pat šalinti nacionalinių reikalavimų neatitiktį ES direktyvai ir t.t.
Jau dabar visiems aišku, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. turėsime brangesnį vyną, tikėkimės, kad oficialiai tik silpnesnį. Tačiau sistemiškai analizuojant valstybės politiką alkoholio vartojimo ir ypač reklamos srityse, kyla klausimas, kodėl branginamas mažesnę faktinę tūrinę etilo alkoholio koncentraciją turintis vynas, o teoriškai piginami kiti fermentuoti gėrimai, oficialiai vadinami natūraliais vaisių ir uogų vynais, midumi, o liaudyje dažnai įvardijami kaip „rašalas“, nors yra žymiai stipresnės etilo alkoholio koncentracijos. Kitaip tariant, ar vaisių ir uogų vynai, nors ir pagaminti Lietuvoje, savo kokybe, skoniu, kvapu ir kitais parametrais gali prilygti vidutinio pilnamečio, veiksnaus vartotojo (ne abstinento) įsigyjamam įprastam vynui, dažniausiai pagamintam ne Lietuvoje ir ne iš uogų, vaisių, žolelių, medaus, o iš tikrojo pagrindinio vyno ingrediento – vynuogių.
Kokį vyną – silpnesnį ar stipresnį, baltą ar raudoną, tikrą ar „rašalinį“ reikėtų rinktis (nesirinkti) – spręskite asmeniškai. Juk vyną ir kitus alkoholio produktus paprastai vertiname ne tik pagal kainą, akcizo tarifus, bet ir pagal skonį. O kaip liaudies išmintis byloja – dėl skonio nesiginčijama.