Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas „North Stream” užvakar atidarė Vokietijos šiaurės rytiniame mieste Lubmine. Atidarė šypsodamiesi ir žerdami komplimentus.
Panašiai buvo ir prieš keletą metų, kai šiuo dujotiekiu buvo pasitelktas rūpintis buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis.
Galbūt vokiečiai jau šią žiemą galės džiaugtis pigiomis dujomis? Anaiptol – dujos kaip tik brangsta.
Naudos – kol kas jokios
Kokia naujojo dujotiekio nauda Europos vartotojams?
Į šį klausimą politikai kol kas vengia atsakyti. Bet aišku, jog dujų kaina jau prasidėjusį šildymo sezoną Vokietijoje tik didės.
Remiantis naujausiais energetinio portalo „Verivox” duomenimis, nuo rugsėjo mėnesio 387 vokiečių dujų tiekėjai pranešė apie didesnę kainą. Vidutiniškai ji išaugo 8,8 proc.
Raineris Wiekas iš Hamburge įsikūrusios Energijos informacijos tarnybos tvirtina: pradėjęs veikti „North Stream” neturės jokios įtakos kainoms.
Mat dujos tiekiamos pagal ilgalaikes sutartis, kuriose aiškiai nustatyta, kiek pirkėjai už jas turės mokėti.
Pelnosi tikrai „Gazprom”
Dujų importuotojai Vakaruose nebenori, kad su „Gazprom” kaip ir anksčiau būtų sudaromos įprastinės ilgalaikės sutartys, kai kuriais atvejais galiojančios net iki 40 metų.
„Pirkėjai nori šiuolaikinių kainų mechanizmų, daugiau lankstumo.
Šios tendencijos „Gazprom” ilgalaikiu požiūriu nesugebės išvengti”, – sakė R.Wiekas.
Tačiau kiti rinkos analitikai – ne tokie optimistai.
Nepriklausomos konsultacijų bendrovės „Energie Consulting” vadovas Wolfgangas Hahnas mano, kad jei kainos ir šiek tiek sumažėtų, tai – neilgam: po poros metų jos vėl imtų augti.
Tad vokiečių vartotojams iš naujojo dujotiekio akivaizdžios naudos tikrai nebus.
Prisimena dujų blokadą
Tačiau galbūt geriau mokėti daugiau, bet turėti nuolatinį tiekėją, kad dujos tekėtų nesustabdomai?
Nepaisant šaltojo karo, Sovietų Sąjungos subyrėjimo, pasikeitusios Rytų Europos, dujos iš Sibiro laukų ilgai tekėjo be kliūčių per Baltarusijos, Ukrainos,Lenkijos vamzdynus Vakarų kryptimi. Iki 2009 metų sausio 7-osios.
Tą trečiadienį staiga visiškai nutrūko gamtinių dujų tiekimas šaliai.
Beveik dvi žiemos savaites Vakarų Europos valstybių sostinėse buvo spėliojama, ar dujų saugyklose esamų atsargų pakaktų, kad žmonių namai būtų šildomi ir viryklės neužgestų.
Daug metų trunkantys Rusijos ir Ukrainos ginčai dėl nesumokėtų sąskaitų ir tariamų dujų vagysčių tuomet baigėsi aklaviete: Kijevas sustabdė tranzitą.
Tik sausio 21-ąją po Rusijos premjero Vladimiro Putino ir tuometės Ukrainos premjerės Julijos Tymošenko susitikimo dujos vėl pradėjo tekėti vamzdžiais.
Pasak analitikų, būtent tada Europa suvokė esanti pažeidžiama, todėl jai tapo lengviau pritarti „North Stream” idėjai.
Rusija – svarbiausia tiekėja
Vokietija vis dar daugiau nei 30 procentų gamtinių dujų gauna iš rusų.
Nors vokiečiai ir siekia gauti daugiau dujų iš norvegams priklausančių telkinių Šiaurės jūroje, Rusija ilgam laikui lieka svarbiausia kuro tiekėja Vokietijai ir visai Vakarų Europai.
Iki šiol 80 procentų rusų dujų į Vakarus buvo nukreipiama per Ukrainą. Dabar jos teka Baltijos jūros dugnu.
Tik politinis projektas
Tačiau net kai kurie rusai abejoja ekonomine „North Stream” nauda.
„Dabar į Europą tiekiama 200 milijardų kubinių metrų dujų per metus.
Nutiesus „Nord Stream”, prisidės dar 55 milijardai kubinių metrų”, – skaičiuoja buvęs vienas „Gazprom” vadovų, o šiuo metu – „East European Gas Analysis” direktorius Michailas Korčemkinas.
Pasak jo, nereikia jokių naujų trasų, kad toks kiekis Europą pasiektų be jokių trikdžių.
Todėl M.Korčemkinas įsitikinęs, kad „Nord Stream” pirmiausia yra politinis projektas.
Kaip mano buvęs „Gazprom” vadovas ir daugelis analitikų, Rusija iš tikrųjų nenori būti priklausoma nuo tranzito šalių – Ukrainos ir Baltarusijos.
Tai suteikia rusams naujų ekonominių ir politinių svertų galimų konfliktų su kaimynais atveju.
Maskva nesivargina skaičiuoti
Rusų tikslai aplenkti kaimynines tranzito valstybes – seniai žinomi.
Dažnai tai daroma bet kokia kaina, net jei sprendimai nenaudingi pačiai Rusijai.
Ypač tai juntama Lietuvoje, per kurią eina krovinių ir dujų tranzitas į Kaliningradą. Kad Baltijos šalys uždirbtų mažiau iš krovinių tranzito į Kaliningradą, rusai gabena krovinius Baltijos jūra iš Sankt Peterburgo.
Tai ir rizikingiau, ir brangiau. Tačiau tokiais atvejais svarbiausi politiniai, o ne verslo diktuojami sprendimai.
Nors Lietuva siūlo palankius tarifus, nuolaidas Rusijos krovinių geležinkeliu gabentojams, krovinių srautas į Kaliningradą mažėja.
Nėra abejojančių, kad naftotiekio „Družba” uždarymas irgi buvo politinis sprendimas, nes ekonomiškai tai nėra naudinga Rusijai.
Naftos tiekimas Lietuvai per „Družba” buvo nutrauktas 2006 metais po to, kai mūsų šalies valdžia ir „Jukos” nutarė tuometę „Mažeikių naftą” parduoti lenkų kompanijai „PKN Orlen”. Tai sukėlė Rusijos pyktį.
Pagal oficialią versiją, naftotiekyje įvyko avarija, todėl atšaka yra remontuojama iki šiol. Lietuva dar šiais metais per dvišales derybas siūlė prisidėti finansiškai prie naftotiekio remonto, tačiau rusai net nesvarstydami atmetė šį pasiūlymą.
Kaliningrade taip pat svarstoma statyti dujų saugyklas, kad šis regionas nebūtų priklausomas nuo Lietuvos.
Praėjusių metų vasarą Rusijos premjeras V.Putinas nurodė paskubinti jų statybas.
Šiuo metu dujos į Kaliningradą tiekiamos per Lietuvą. Jeigu sutriktų tiekimas mūsų šaliai, tai pajustų ir Kaliningradas.
„North Stream” dujotiekio ilgis – 1224 kilometrai
Apie „North Stream”
* Tiesiant vamzdyną dalyvavo Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Olandijos koncernai. Jie į 1224 kilometrų ilgio „North Stream” investavo 7,4 milijardo eurų.
* Be daugumą akcijų turinčio „Gazprom” iš Rusijos, prie šio projekto prisidėjo Vokietijos koncerno BASF antrinė įmonė „Wintershall” ir „E.ON Ruhrgas AG” (po 15,5 proc. akcijų), olandų bendrovė „Gasunie” ir Prancūzijos energetikos įmonė „GDF Suez” (po 9 proc.).