Įspūdinguose rūmuose ketinusiems įsikurti Lietuvos turtuoliams prikirpti sparnai

Dalia Gudavičiūtė
Tų dvarų būklė katastrofiška, parkai sulaukėję.
Vienas R.Stulpino užsakovų buvo ir didelio naftos verslo savininkas A.Urbutis. Karklėje jis ketino statytis štai tokį pastatų kompleksą su užeiga ir bendruomenės sale, greta šių pastatų - ir sau rezidenciją. Tačiau A.Urbučio svajonės ištirpo, kai jam iškilo problemų su teisėsauga.
Daugiau nuotraukų (1)
Prieš trejetą metų prie R.Stulpino dirbtuvių rikiuodavosi eilė norinčiųjų pasistatyti XIX amžiaus dvaro imitaciją ir būsimų pastatų kainą skaičiuojančių nuo 10 milijonų eurų.
Daugumos šių užsakovų planus pakeitė finansinės ar asmeninės problemos, tad iš keturiolikos R.Stulpino konkretiems verslininkams suprojektuotų pastatų įgyvendintas tik vienas.
Tačiau pastaruosius porą metų rezidencijas R.Stulpinas projektavo garsių verslo kompanijų savininkų šeimoms įvairiose pasaulio šalyse.
Prieš mėnesi grįžęs į Lietuvą R.Stulpinas vėl trina rankomis: vos per kelias savaites jis jau sulaukė užsakymų sukurti senovinio dvaro stiliaus būstus. Klientai - nauji, pavardės visuomenei dar negirdėtos.
- Kas tie žmonės, norintys statytis prabangias rezidencijas su žirgynais, parkais, vandens telkiniais - ir dar būtinai XIX amžiaus stiliumi?
- Tiesiog labai turtingi žmonės. Ir visi panašaus amžiaus - maždaug penkiasdešimtmečiai.
Jie neriboja manęs nei pinigais, nei laiku. „Argumento apie brangumą prašom nevartoti“, - nuolat kartoja man.
Ir kaskart jie mane stulbina savo užmojais. „Aš dar taip nemoku skraidyti“, - sakau sau, žiūrėdamas į juos.
- Ar ne paprasčiau jiems būtų nusipirkti vieną iš 900 dar išlikusių autentiškų dvarų ir pritaikyti jį savo reikmėms?
- Šiuo metu net ir griūvantį dvarą įsigyti labai sunku, nes reikia derėtis su 20-30 savininkų, privatizavusių turėtus dvaro pastatuose butus.
Tų dvarų būklė katastrofiška, parkai sulaukėję.
Be to, dvarus pritaikyti rezidencijoms yra per daug sudėtinga: vis dar galioja draudimų sistema.
- Ar jūsų užsakovai nesibaimina kičo? Juk vergiškas senovės atkartojimas visada būna šiek tiek juokingas.
- Žodynuose kičas apibrėžiamas kaip iš netinkamų medžiagų pagamintas daiktas.
Mano užsakovai reikalauja naudoti tik tikras medžiagas, jokių plastikinių lipdinių. Jei plyta - tai tik XIX amžiaus, jei akmuo - tai prieš šimtą metų suskaldytas ir sumūrytas.
Kodėl XIX amžiaus pabaigoje, kai vyko intensyvi architektūros stiliaus paieška, atgimė neogotika, neoklasicizmas, neorenesansas, romantizmas, tik vėliau susiformavę į modernizmą? Juk niekas nevadina kiču to meto pastatų, kurių pilnas Vilniaus senamiestis ir naujamiestis.
Turiu nuojautą, kad prieš atsirandant naujam stiliui prasideda blaškymasis ir grįžimas atgal. Mes gyvename būtent tokiu laikotarpiu.
- O kur gauti 100 metų senumo statybinių medžiagų?
- Senovinių statybinių medžiagų pilna rinka.
Lietuvoje dvarų pastatai buvo ardomi etapais. Penktajame dešimtmetyje iš jų iškeliavo bibliotekos, baldai, meno kolekcijos. 1970-1980 metais - židiniai, durys, langinės.
Dar neseniai rinkoje buvo tikrai didžiulė senovinių statybinių medžiagų pasiūla: medinių sijų, gegnių, lubų elementų, senų plytų, kampinių akmenų, profiliuotų palangių plytų, pamatinių plytų.
Net tualetams pavyksta rasti to laikotarpio unitazų modelius, kuriuos tebegamina garsios ir senos anglų firmos. Palyginti su jų kainomis, „Versace“ santechnika atrodo pigi.
Dirbu su kalviais, kurie pagal seną technologiją kala mums vinis. Mūrydami maišome skiedinius tik pagal to laikotarpio technologijas.
- Ar legalu statyti pastatus iš išardytų dvarų?
- Aš netikrinu jų dokumentų. Bet jei tai - ne paveldo objektas, kodėl negalima naudoti jau panaudotų senų statybinių medžiagų? Juk prieš 15 metų Lietuvoje buvo įregistruota 2,5 tūkst. dvarų, o laikinai saugomų kultūros vertybių sąraše - 900.
Vadinasi, 1600 dvarų niekur neužfiksuoti. Jų pastatai šiuo metu ir ardomi.
Prieš kokius šešerius metus nenutrūkstamas senų plytų ir statybinių medžiagų srautas ėjo iš Kaliningrado srities, bet rusai susigriebė ir nebeleidžia vežti jų per sieną.
- Jei į mūsų laikus iš praeities atvyktų koks protėvis ir išvystų jūsų pastatus - ar atpažintų, kad tai tik šių dienų darbas?
- Jis iš karto pamatytų, kad čia - ne toks dėliojimo būdas, ne toks komponavimas ir išdėstymas.
- Kai kurie nusikalstamo pasaulio atstovai jau daugiau kaip prieš dešimtmetį savo namus aplipino senoviniais bokšteliais. Ar tai taip pat romantizmo poreikis?
- Jei pasąmonėje yra toks poreikis, jis prasiveržia įvairiomis formomis.
Vieni stato bokštelius kaip širdis liepia, net negirdėję apie architektus. Politikai stato Valdovų rūmus ir imituoja renesansą iš gelžbetonio. O yra tokių, kurie net vinių reikalauja senovinėse kalvėse pagamintų.
- Kaip jūsų darbus vertina kolegos?
- Mano projektus jie vadina nesąmone ir marazmu. Jų manymu, šie pastatai neatspindi mūsų laikų ir sukelia painiavą architektūroje. Kiti grasina atimti iš manęs architekto licenciją.
Aš įsitikinęs, kad architektūra atspindi grožį, o laiko ji neprivalo atspindėti. Neketinu projektuoti stiklinių fasadų ir teigti, kad tai atspindi šiandieną.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.