10 priežasčių, kodėl euras buvo nevykusi idėja (nuotraukos)

Pirmuosius dešimt metų Europos ekonominė integracija atrodė išskirtinai sėkminga. Tačiau situacija pasikeitė prasidėjus krizei: anksčiau vien naudą patyrusiems lyderiams teko dalytis užgriuvusią naštą, o tam nebuvo pasirengta nei instituciškai, nei morališkai. Tokia padėtis netruko išprovokuoti tokias valstybių rietenas, kokių nebuvo nuo pat Romos sutarties pasirašymo 1957-aisiais.

Eurovizijos dainų konkursas yra bene vienintelis europiečius vienijantis dalykas. Europa neturi regioninės televizijos, bendrų laikraščių ar bendros kalbos. Kol viskas klostėsi puikiai, tai nebuvo didelė problema, tačiau užgriuvus krizei, įsivyravo nuostata „mes prieš juos“. Net jei euro krizė nesugriaus Europos Sąjungos, vienijančių principų stygiaus problema niekur nedings.

Kodėl tokios institucijos kaip Vokietijos centrinis bankas ir Europos Komisija per pastaruosius dešimt metų nepastebėjo augančių Graikijos ir Portugalijos problemų? Nes ekspertai buvo priversti pasikliauti vien Graikijos ir Portugalijos valdžios jiems teikiama informacija. Nemokėdami kalbų, jie negalėjo skaityti vietinių laikraščių, iš kurių būtų veikiai perpratę tikrąją padėtį. Ši problema išlieka aktuali.

Susimąstyti skatina vien suklastotais duomenimis pasiektas Graikijos prisijungimas prie euro zonos. Be to, ir dabar nematyti jokių pagrindo pasitikėti egzistavimo ženklų.

Kontrolė svarbi ne tik keturioms didžiosioms ekonomikoms – Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir Ispanijai, drauge apimančioms tris ketvirčius sąjungos ekonomikos. Krizė parodė, jog net tokia šalis kaip Graikija, tesudaranti mažiau nei 2 proc. euro zonos BVP, gali stipriai paveikti sistemą. Tai reiškia, jog kiekviena valstybė – galbūt išskyrus mažytę Maltą – yra pajėgi sukelti sistemos griūtį. Susijusi problema – galios balanso nebuvimas, paprastai grindžiamas Vokietijos dominavimu, tačiau taip pat reiškiantis, jog pajėgesnės valstybės tampa silpnųjų įkaitėmis.

Europai nebūtinai reikia, kad dauguma bendrų vertybių funkcionuotų kaip laisvos prekybos zona, tačiau pinigų sąjungos ateitis neišvengiamai priklauso nuo bendrų politinių ir ekonominių vertybių. Kai kurios Šiaurės Europos valstybės išties manė, kad euras lems vokiškos kultūros įsitvirtinimą Pietų Europoje, tačiau akivaizdu, jog Prancūzija, Italija, Ispanija ir Graikija nesiliovė Europos centrinio banko vertinusios kaip palankios progos, kuria privalu pasinaudoti. Vertinant objektyviai, toks požiūris nėra smerktinas, tačiau jis visiškai nedera su skausmingos patirties įtvirtintu vokiečių įsitikinimu nepriklausomą centrinį banką esant vienintele patikima garantija, jog vyriausybės neįsiskolins ir vėliau nebandys sukelti infliacijos, spausdindamos daugiau pinigų.

Skirtingi tautų mentalitetai nebūtų didelė problema, jei bent nacionaliniame lygmenyje pakaktų nacionalinį interesą antrame plane paliekančių žmonių bei institucijų. Tačiau tarp politikų, technokratų ir tariamai nepriklausomo Europos centrinio banko personalo sunku rasti tikrų europiečių.

Kai buvo įvestas euras, net didžiausi skeptikai tikėjo, jog ekonominė situacija tarp pinigų sąjungos narių netruks susibalansuoti. Taip nenutiko, ir tai tapo rimta problema, nes pagrindinė palūkanų norma tėra viena. Kai kurioms šalims ji akivaizdžiai per aukšta, kitoms – per žema. Viso to rezultatas – užsitęsęs ekonominio aktyvumo nuosmukis, didelis prarandamų darbų skaičius ir didelė infliacija bei – kai kuriais atvejais – ekonominiai bumai (kaip nutiko Airijos ir Ispanijos nekilnojamo turto sektoriuose).

Valiutų sąjungai privalomas žmonių mobilumas: darbuotojai turi būti pasirengę persikelti ten, kur jiems pasiūlomas geras darbas, nes tik taip pasiekiama pusiausvyra tarp teritorijų, kuriose darbo gausu, ir vietų, kuriose jo trūksta. Laikui bėgant europiečių mobilumas auga, pavyzdžiui, vis daugiau ispanų išvyksta dirbti į Vokietiją. Tačiau to nepakanka.

Nepaisant visų sunkumų, pinigų sąjunga galėtų funkcionuoti, jei vyriausybės spaustų viena kitą veikti griežtai pagal taisykles. Tačiau bendros valiutos diegimą inicijavusios valstybės naiviai tikėjosi visas sąjungos nares būsiant tiek pat disciplinuotas. Tiek Graikija, tiek Italija ar Vokietija Mastrichto sutartį traktavo taip, tarsi ši neegzistuotų, tačiau nė viena iš pažeidėjų nesulaukė deramo atpildo.