Pirmoji užduotis, kaip pasirodė O.Rokui, buvo paprasta. Reikėjo aprodyti žmonėms su psichine negalia, kuriuos O.Rokas vadino klientais, meno parodą.
„Trukmė - tik 3 valandos. Ir tai buvo........ TRAGIŠKA! Buvome 3 savanoriai ir 10 klientų. Tik atidarius galerijos duris, jie jau laukė mūsų viduje. Iš tolo tiesiog švietė, kad jie turi problemų. Laikas tiesiog sustojo, - pasakojo savanoris. - Klientai bėgiojo iš vieno krašto į kitą, o kiti su vaikštynėm vos paeit galėdavo. Bendrauti buvo neįmanoma, jų dėmesys neužsilaikydavo ilgiau negu 3 sekundės. Aplinkinių žvilgsniai į mūsų grupę buvo žudantys“.
Kaip prisimena O.Rokas, po didžiojo šoko atėjo laikas didžiausiam penkias dienas trunkančiam metų renginiui, kuriame turėjo dalyvauti 89 klientai ir 27 savanoriai.
„Buvome suskirstyti į grupes po tris savanorius ir 8-11 klientų. Savanoriai surinkti iš visų pasaulio kraštų: Japonija, Korėja, Rumunija, Vokietija, Austrija, Prancūzija, Belgija, Škotija, Italija, Ispanija, JAV, Jamaika, Meksika. Bet buvau pirmas lietuvis, užklydęs į šitą savanorių organizaciją per 30 organizacijos gyvavimo metų.
Renginio metu kartu su klientais valgydavome bendroje valgykloje, didžioji dalis laiko buvo užimta žaidimais ir pramogomis (kaip darželyje: spalvinimas, karpymas, klijavimas, marškinėlių dažymas – tam, kad klientams būtų įdomu), - pasakojo kupinas įspūdžių savanoris. - Kita didesnė kelionė buvo į JAV sostinę. Keliavome dabar tik 3 savanoriai ir 10 klientų. Tą kartą turėjome klientę, kuri turėjo netikrą, dirbtinę, stiklinę akį. Taigi kiekvieną vakarą man tekdavo tą akį pagauti ir išimti su pirštais, išplauti ir nuo ryto įdėti“.
Kaip sako O.Rokas, dar nebuvo tekę gyvenime susidurti su tokiomis situacijomis. Kiekvieną dieną atsikeli laimingas, nes jauti, kad dirbi ne sau, kad nereikia lyginti savęs su kitais, konkuruoti ir tau nesvarbi kitu nuomonė, nes žinai, kad atlieki gera darbą.