Vietoj pastatų terlionių – net turistus pritraukiantys vaizdai (nuotraukos)

Grafičiai – daugelio pasaulio miestų rykštė. Tiktai ne Valensijos. Čia viskas yra atvirkščiai. Užuot kovojus su pastatų tapyba, trečiame pagal dydį Ispanijos mieste ji skatinama. Daugelis savininkų patys prašo ką nors nupiešti ant jų namų sienų.

„Viskas įvyko nei iš šio, nei iš to, – spragsi pirštais vienas nekilnojamojo turto Valensijos senamiestyje savininkų, vardu Vincente. – Vieną gražią dieną Valensija tiesiog įsimylėjo grafičius, ir dabar tai – neatsiejama miesto dalis.”

„Net neįsivaizduoju, nuo ko visa tai prasidėjo. Kai prieš penkerius metus čia atsikrausčiau, nebuvo nė pėdsako jokių rimtesnių grafičių”, – pritaria ir penktąją dešimtį įpusėjęs tekstilininkas Feras.

„Dabar senamiestyje tiesiog neliko nė vieno verslininko, kurio parduotuvė arba restoranas neturėtų nuosavo piešinio”, – čia pat priduria pašnekovas.

Trečiajame pagal dydį Ispanijos mieste Valensijoje, kuriame gyvena daugiau kaip 800 tūkstančių žmonių, šiuo metu – tikras grafičių meno klestėjimo laikotarpis.

Viešųjų sienų marginimas iš pogrindinės entuziastų veiklos tapo plačiai paplitusiu reiškiniu. Ir visa tai vyksta ne tik priemiesčiuose ar apleistuose pramonės kvartaluose, bet ir pačioje miesto širdyje – senamiestyje.

„Dabar puikus metas būti grafičių tapytoju Valensijoje”, – šypsosi vienas aktyviausių šios meno šakos propaguotojų Miguelis Maestro Cerezo. – Šių dienų Valensija – kažkas panašaus į Barseloną prieš penkerius metus, kai ji dar nebuvo tokia perpildyta užsieniečių.”

M.M.Cerezo – 26 metų menininkas, baigęs grafikos dizaino studijas ir šiuo metu derinantis darbą bei gyvenimą tarp Valensijos ir Briuselio.

„Pradėjau kaip ir dauguma – būdamas mokykloje užsiėmiau lengvu chuliganizmu ir paišaliojau raides ant sienų. Būtent grafičiai paskatino mane vėliau studijuoti dailę ir grafikos dizainą.”

Miguelio teigimu, spėlioti, kaip užsimezgė dabartinė Valensijos ir grafičių sąjunga, – tuščias laiko gaišimas. „Tai natūrali raida. Jeigu suteiksi kūrybai laisvę, ji visada išsiplėtos į ką nors gražaus ir verto dėmesio”, – įsitikinęs menininkas.

Iš tiesų grafičių manija šiame Ispanijos Viduržemio jūros pakrantės mieste traukia daugelio akį. Senamiesčio užkaboriuose prie įmantriai išdailintų apgriuvusių sienų spragsi ne mažiau turistų fotoaparatų nei prie tradicinių kultūrinių atrakcijų.

„Anksčiau Karmenas (El Carmen) buvo tiesiog eilinis apšiuręs senamiesčio rajonas”, – pasakoja jau minėtas tekstilininkas Feras. – Dabar žmonės ateina čia fotografuotis. Ši vieta atgijo ir įgavo savo išskirtinę dvasią būtent gatvės menininkų pastangomis.”

Karmenas – Valensijos vakarėlių ir bohemos sostinė, užburianti savo išskirtine atmosfera. Dar neseniai buvęs viena labiausiai apšiurusių Valensijos senamiesčio vietų, dabar šis rajonas tarsi išgyvena antrąją jaunystę.

Tik čia užėjęs į pirmą pasitaikiusią pakampės kavinukę gali iš karto sutikti tiek anarchistų ir pankų, tiek menininkų, tiek prabangiais kostiumais vilkinčių verslininkų.

Šis rajonas – ir grafičių tradicijos epicentras. Nors Karmenas negali girtis dideliu valstybės finansavimu, čia esantys aptrupėję pastatai iš paprastų griuvėsių yra virtę urbanistinio meno objektais, kurių sienas puošia didžiulės freskos.

„Manau, kad grafičiai turi didelę meninę ir kultūrinę vertę”, – teigia M.M.Cerezo – Mes piešiame ant pilkų sienų, garažų, apgriuvusių pastatų, kurie niekam nereikalingi.

Kai ką bjauraus ir apgailėtino paverčiame gražiu kūriniu. Kas gali tam prieštarauti?”

Tiesa, grafičių menas ir Valensijoje nėra vien puošiantis miestą. Nemažai čia ir paprasčiausių keverzonių. Tiesa, dauguma jų, priešingai nei Lietuvoje, nėra nešvankios, bet jų estetinė vertė – abejotina.

Ar nereikėtų tokiais atvejais uoliau saugoti viešosios tvarkos ir griežčiau bausti tepliotojų?

„Tai pasenęs mąstymas, – purto galvą M.M.Cerezo. – Reikia skatinti pagarbą sienoms ir kokybiškus grafičius, o suvaržymai turi priešingą poveikį.

Menininkui reikia laiko, kad nupieštų gerą darbą. Jei jis nuolat priverstas gręžiotis per petį, kokio rezultato galima tikėtis? Apribojimais grafičių neįveiksi, tačiau galima šį meną ilgam palikti primityvumo stadijos.”

Anot Miguelio, tam tikras vandalizmo prieskonis – neišvengiama stotelė bendroje grafičių evoliucijoje. Tačiau visos kaltės suversti nuobodžiaujantiems paaugliams taip pat negalima.

„Grafičiai yra ne kas kita, o bendros gatvės kultūros tąsa. Tai ir paties menininko, ir visuomenės vidinio pasaulio atspindys.

Dažnai piešiu blogesniuose Valensijos rajonuose, kur daug prostitucijos, narkotikų, gaujų. Ten ir mano darbai įgauna tamsesnį atspalvį”, – aiškina grafičių meno entuziastas.

Tuomet gal reikėtų klausti, kokios sąlygos reikalingos, kad mieste sienų tapymas taptų būtent meno šaka, o ne vandalizmo ir pykčio išraiška?

„Valensijoje tam labai palankūs orai – didžiąją metų dalį žmonės gali būti gatvėse, o tai formuoja teigiamą gatvės kultūrą, – miesto fenomeną aiškina M.M.Cerezo. – Svarbiausia, kad kas nors parodytų tinkamą pavyzdį.”

Taigi jeigu mieste susiformavusi pakankama įgudusių gatvės menininkų bendruomenė, galima tikėtis ir įspūdingų rezultatų, kaip šių dienų Valensijoje.

Bet tai menka paguoda miestams, kuriuose grafičiai žengia pirmuosius žingsnius ir kur sieninė saviraiška vis dar tūno gūdžioje prieblandoje. Tad ko gali griebtis tokių miestų valdininkai?

Miguelis susimąsto: „Kultūrinė politika yra sudėtingas klausimas. Iniciatyva pirmiausia turi kilti iš pačių kūrėjų, nes tik taip menas gali išsaugoti sielą. Tačiau, be abejo, miesto valdžia gali skatinti kūrybiškumą ir paspartinti visą procesą.”

Valensijoje, tiesa, tokio skatinimo niekada nebuvo. Dabartinis meniškų grafičių bumas – labiau nelaukta staigmena nei organizuotų valdžios pastangų vaisius.

Valensijos autonominės bendruomenės vadovai per pastaruosius keletą metų skyrė didžiules lėšas tokiems gigantiškiems projektams kaip „Formulės 1” trasa bei Mokslo ir meno miestelis, užuot skatinę miestiečių kultūrinę veiklą.

Tad kaip vis dėlto atsirado visos tos didžiulės freskos, puošiančios apgriuvusių senamiesčio pastatų sienas? „Mes patys prieš gerą pusmetį suorganizavome tarptautinę konferenciją, kurios metu jas ir nutapėme”, – aiškina M.M.Cerezo.

Miguelis pripažįsta, jog gerai bent tai, kad nei Valensijos vadovybė, nei policija niekada netrukdė menininkų iniciatyvoms. Tačiau jis mano, kad dar yra daug nepanaudotų galimybių.

„Miestas gali nuveikti daugiau negu tiesiog užimti pasyvią poziciją. Pavyzdžiui, Briuselyje pilna ateljė, kur bet kas gali ateiti ir piešti bei mokytis už labai nedidelę sumą. Skiriamos stipendijos už mieste vykdomą meninę veiklą.

Būtent tokios paprastiems žmonėms skirtos iniciatyvos, o ne kokie nors grandioziniai projektai skatina kūrybiškumą”, – įsitikinęs grafičių entuziastas.

Tačiau Miguelis vėl grįžta prie pačių žmonių iniciatyvos svarbos.

„Miestas yra kaip balta drobė, kurios peizažą kuria ne tik valdžia, bet ir paprasti žmonės, – teigia jis. – Ar geriau, kad viešosios erdvės būtų pripildytos bedvasių korporacijų logotipų, o ne vietinių menininkų piešinių?”

Panašios nuomonės laikosi ir dauguma Karmeno bei aplink senamiestį esančių vietų gyventojų, kuriems atgijęs rajonas teikia tiek estetinį džiaugsmą, tiek didesnes verslo galimybes.

„Visados svarbiausia – pusiausvyra, – aiškina Vicente. – Viskas dažniausiai nebūna tik juoda arba balta. Tačiau jeigu teigiami dalykai nusveria neigiamus, kam skųstis?”

„Mane džiugina spalvingos sienos! – pritardamas sušunka Feras. – Kas iš tos pilkumos?

Ar ne geriau gyventi spalvingame mieste?”

„Grafičiai galiausiai yra tiesiog mėgavimasis savo miesto gatvėmis, – apibendrina Miguelis. – Jeigu žmonės turės priežasčių didžiuotis savo miestu, savo tapatybe, tai atsispindės ir jų grafičiuose.”

M.M.Cerezo gimė Burgoso mieste Ispanijos šiaurėje. Paauglystėje persikėlė į Alikantę, vėliau Valensijoje ir Briuselyje studijavo grafikos dizainą. Šiuo metu Miguelis dirba laisvai samdomu menininku Ispanijoje ir Belgijoje, užsiima visuomenine kultūrine veikla.

Miguelio darbų aplanką galima rasti adresu www.maestrocerezo.org.

„Pažįstu daugybę grafičių menininkų Europoje ir galiu pasakyti, kad tipiškas grafičių tapytojas – nieko nereiškiantis stereotipas, – teigia Miguelis. – Ant sienų piešia ne tik paaugliai ar tapytojai, bet ir įvairiausių profesijų žmonės. Kai kurie geriausi grafitininkai yra architektai, verslininkai ar tiesiog darbininkai.”