Kas gali atsispirti pagundai už indėlį banke gauti 3–5 procentus palūkanų per mėnesį? Tiek, kiek dabar indėlininkai gauna per metus.
Galimybei lengvai padidinti santaupas beveik prieš du dešimtmečius neatsispirdavo ir dauguma prakutusių kauniečių, kurie dėl finansinių įstaigų bankrotų patyrė bene daugiausia nuostolių.
Žmonės parduodavo butus, skubiai nešdavo pinigus į bankus ir skaičiuodavo teorinį pelną. Norint greičiau padėti indėlį tekdavo ieškoti pažinčių. Dabar tai skamba kaip beprotybė.
Žinomas veidas neišgelbėjo
Pirmasis po bankroto giljotina 1994-ųjų viduryje pakliuvo nedidelis „Apus“ bankas, veikęs Kęstučio gatvėje.
Su sunkumais susidūrę banko akcininkai paprašė žinomo rašytojo, žurnalisto ir televizijos laidų vedėjo Algimanto Čekuolio pagalbos.
Stebėtojų tarybos pirmininku paskirtas A.Čekuolis mėgino rasti investuotojų Ispanijoje, tačiau visos pastangos išgelbėti „Apus“ banką nuėjo perniek.
Kita vertus, šis bankrotas nebuvo rimtas signalas indėlininkams, mat „Apus“ bankas buvo labai menkas rinkos žaidėjas.
Vėliau pastatas kelis kartus keitė šeimininkus, o dabar jame veikia Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba.
Akcijas perleido Pšidzė
Gerokai rimtesnį smūgį kauniečiai pajuto tų pačių 1994 metų rudenį ir žiemą, kai atsiskaitymus sustabdė tuo metu garsus „Sekundės“ bankas.
Jis veikė Kęstučio gatvėje, Kauno ryšininkų mokyklos išnuomotose patalpose.
Įdomi ir „Sekundės“ banko įsikūrimo priešistorė. Kelis didelius kabinetus čia maždaug 1993-iaisiais išsinuomojo „Nemo“ bankas, kurį buvo įsteigęs Kauno nusikalstamo pasaulio garsenybė Andrius Jankevičius, pravarde Pšidzė.
Vėliau jis susipyko su savo verslo partneriais, todėl „Nemo“ banko akcijas perėmė „Sekundės“ šeimininkai.
Pravertė atsarginės durys
„Iš pradžių viskas atrodė neblogai, žmonės džiaugėsi“, – prisiminė Kauno ryšininkų mokyklos direktorius Juozapas Dambrauskas.
Jis mano, kad dalis mokyklos darbuotojų taip pat galėjo būti „Sekundės“ banko indėlininkai, tačiau vėliau jau niekas tuo nesigyrė.
Likus mėnesiui iki bankroto prasidėjo neramumai, prie pastato ėmė būriuotis minios įniršusių indėlininkų.
„Į mokyklą eidavome pro atsargines duris kitoje pastato pusėje“, – pasakojo J.Dambrauskas.
Paskyrus bankroto administratorių, bankas greitai buvo iškeltas į kitas patalpas, o mokyklai jis net neliko skolingas už nuomą.
Nelaiminga bankams vieta
Pati nelaimingiausia bankininkams vieta Kaune turbūt galėtų būti K.Donelaičio gatvės 24 numeriu pažymėtas pastatas.
Pirmasis jame įsikūrė „Litimpeks“ banko Kauno filialas. „Litimpeks“ bankas kartu su Lietuvos akciniu inovaciniu banku triukšmingai nugrimzdo 1995-ųjų pabaigoje.
Netrukus šiame statinyje įsikūrė Vakarų banko padalinys, tačiau ir šis bankas greitai nutraukė veiklą.
Patalpomis susidomėjo Industrijos banko vadovai.
Šį banką įsteigė dabar jau miręs vienas turtingiausių Lietuvos žmonių Bronislovas Lubys.
Milijonierius bankininkystės verslo atsisakė ir jį pardavė Latvijos kapitalo „Parex“ bankui.
2008-ųjų pavasarį „Parex“ banko Kauno filialas išsikraustė į kitas patalpas, o tų pačių metų rudenį bankas išvis bankrutavo.
Nuo to laiko pastatas stovi tuščias, jį už neskelbiamą sumą nori parduoti ar išnuomoti „Parex“ banko turto perėmėjas – bankas „Citadele“.
Iškilo biurų kompleksas
Finansų specialistai mano, kad bene daugiausia galimybių išlikti turėjo su skandalingąja EBSW grupe susijęs Komercijos ir kredito bankas, kuris buvo įsikūręs Savanorių prospekto gale. Jis išsilaikė iki 1996 metų pradžios ir žlugo kartu su daugeliu EBSW grupės įmonių.
Senos sovietinės statybos statinys buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus tiesiogine šio žodžio prasme – jo vietoje iškilo nedidelis biurų kompleksas.
Iš visų Kaune įsteigtų bankų iki šių dienų išliko pats seniausias Lietuvoje privatus bankas – Ūkio bankas, veiklą pradėjęs 1989-aisiais.
Trūko griežtesnės priežiūros
Rimvydas Siutilas
„Sekundės“, „Apus“ bei Komercijos ir kredito bankų bankroto administratorius
„Aktyvumas ir finansinis agresyvumas buvo bene didžiausias Kaune įsteigtų bankų išskirtinumas, tačiau ta drąsa ne visada būdavo pagrįsta.
Kaune įsteigti bankai veiklą telkė labai mažoje teritorijoje ir neplėtė tinklo kituose šalies miestuose ar regionuose.
Dabar sunku spėlioti, ar kauniečiai buvo turtingesni, drąsesni, patiklesni negu kitų miestų gyventojai, kad nešė pinigus į žlugti pasmerktus bankus. Indėlininkai į Kauną važiuodavo ir iš kitų miestų.
Bankininkystės sistema Lietuvoje tuo metu tikrai nebuvo tobula, labai trūko bankų priežiūros ir kontrolės. Griežtesnė priežiūra galėjo padėti anksčiau užkirsti kelią negerovėms.
Visų bankrutavusių Kauno bankų padėtis buvo skirtinga, tačiau mažiausiai bankinės vizijos įžvelgiau „Sekundės“ banko veikloje“.