Nepaprasti lietuvės interjerai - tik Amerikos milijonieriams (nuotraukos)

Kurdama interjerą Nona Kondrotas tarsi kuria scenografiją gyvenimui - juk dirba filmų mieste Los Andžele. Dizainerė pati kartais negali patikėti, kokias milžiniškas sumas namų įrengimui išleidžia jos klientai milijonieriai, o kartais ir milijardieriai.

„Neseniai gaminome vaikui lovą, kuri kainuoja 53 tūkstančius dolerių. O lovos juk keičiamos kas kelerius metus, nes vaikai paauga ir baldas nusibosta. Kai architektai sužinojo, kiek sumokėjome, sakė, kad geriau nusipirktų mašiną ir gyventų joje. Išeitų tikrai labai gerai mašina“, - nusijuokė N.Kondrotas.

Jai nereikia jaudintis dėl to, kaip gražiai įrengti namus neviršijant biudžeto. Jos klientai kainų neriboja. Svarbiausia - sukurti kažką, ko žmogus pats nebūtų sugalvojęs, bet atėjęs namo pajustų, kad būtent to ir norėjo.

Prieš 21 metus iš Lietuvos išvykusi vilnietė Los Andžele dirba architektūros, planavimo ir interjero bendrovėje „Michael C.F.Chan&Associates, Inc.“, kuri užsiima tik aukščiausios klasės išskirtinių klientų būstais.

Jie naudoja medžiagas, kurias specialiai pagal užsakymus ištisus metus audė Nepalo moterys. Geležies lydinius, kuriuos gamino meistrai iš tos pačios įmonės, kuri statė Laisvės statulą Niujorke.

„Michael C.F. Chan & Associates, Inc.“ įrengė milžinišką, daugiau nei 40 mln. dolerių kainuojančią, „La Belle Vie“ vilą Los Andžele, kurioje savininkai saugojo privačią Augusto Rodeno kūrinių kolekcija.

O dabar ją atnaujinti reikia dizainerei iš Lietuvos. Ir tai - tik maža dalelė visų įspūdingų interjerų, prie kurių prisilietė N.Kondrotas.

„Žinote, dabar Amerikoje vyksta judėjimas „Okupuok Volstritą“, kur kalbama apie pasidalijimą tarp 99 procentų ir 1 procento visuomenės. Mūsų klientai yra tas vienas procentas. Tarp jų nemažai Volstrito bankininkų, kurie gauna 40 mln. dolerių Kalėdines premijas, į savo vasarnamius iš Manhatano skrenda sraigtasparniais, turi visu etatu dirbančius namų prižiūrėtojus, virėjus, trenerius ir vairuotojus. Bet vizijų savo namų interjerui jie neturi. Tam esame samdomi mes“, - pasakojo 54 metų N.Kondrotas.

Ji jau seniai negyvena Lietuvoje. 1990-aisiais interjero dizainerė išvyko į Miuncheną su savo buvusiu vyru rašytoju Sauliumi Tomu Kondrotu. Vėliau persikėlė į Prahą, o 2006-isiais - į Los Andželą.

Čia prasimušti interjero dizaino pasaulyje ne ką lengviau nei vaidinti Holivudo juostose. Bet N.Kondrotas padėjo atsitiktinė pažintis.

„Jau Lietuvoje sakome, kad architektų - kaip šunų, tai galite įsivaizduoti, kaip yra Amerikoje. Aš netyčia susidūriau su vienu architektu, kai pažįstamas paprašė jam užvežti namo brėžinius. Įsikalbėjome, jis žinojo, kad Michaelas Chanas ieškojo interjero dizainerio, jam pasirodė įdomu, kad buvau iš Europos“, - pasakojo lietuvė.

Dabar ji viena gyvena Holivudo kalvose, kaip pati sako, niekuo neišsiskiriančiame bute. Bet už tai kitų namuose tarsi filmus kurią nepaprastus interjerus.

Ji mintinai žino kone visus salonus garsiajame „Pacific Design Center“ Vest Holivude - tai yra 110 tūkst. kv. metrų užimančios dizaino parduotuvės, kur parduodama tik profesionalams, bet paspoksoti į naujoves gali visi.

N.Kondrotas skraido į Niujorką pas klientus, kurie nusipirko dar vieną namą ir dabar neskaičiuoja pinigų, kad tik jis atrodytų kitaip nei visi.

Vienoje Los Andželo kavinėje La Brea aveniu, kuri nusėta dizaino ir senoviškų daikčiukų parduotuvėmis, N.Kondrotas „Lietuvos rytui“ pasakojo apie JAV interjero madas ir savo projektus milijoniniuose namuose. Tik garsių klientų pavardžių ji negalėjo minėti - tą griežtai draudžia konfidencialumo sutartys.

- Nona, kokia lova gali kainuoti 53 tūkstančius dolerių, o visas interjeras - per milijoną? - paklausiau interjero dizainerės Los Andžele.

- Tarkime, lova yra pagaminta iš ypatingos Amazonės miškų medienos, kuri yra nykstanti. Ji nebūtinai padeda formoms, man būtų gražu ir ąžuolas ar uosis, bet klientui norisi kažko kitaip. Pavyzdžiui, esame įrengę pasakiškai brangių vonios kambarių. Kai teka vanduo, jis keičia spalvą priklausomai nuo jo temperatūros. Jei dušas įrengtas prie baseino Holivudo kalvose, vakare stovėsi alyvinės spalvos vandenyje, nes jį keičia šviesa. Kai vanduo šaltesnis, jis mėlynuoja. Kai kuriuose tualetuose kraunamos brangiausios medžiagos, brangiausi čiaupai. Nėra jie auksiniai, tiesiog pinigai mokami už gamintojo vardą. Interjero pasaulis yra labai panašus į mados.

Tarkim, man sunku suvokti, kaip „Hermes“ rankinė gali kainuoti 15 tūkstančių dolerių, o jos laukti reikia trejus metus. Bet tai - statuso reikalas, kai kaina neturi nieko bendro su gamybos išlaidomis. Tas pats ir interjere.

- Dar kai mokiausi Dailės akademijoje Vilniuje žiūrėdavome blizgius žurnalus bibliotekoje ir žinojome kažkiek, kas vyksta interjero pasaulyje. Bet dabar galiu besti pirštu į bet ką tuose žurnaluose ir iš karto gauti.

Amerikoje yra labai išvystyta dizainerių paramos sistema. Visi tiekėjai, dizaino įmonės yra susitelkusios vienoje vietoje Vest Holivudo dizaino rajone, kur veikia „Pacific Design Center“. Čia gali rasti ko tik nori. Net, pavyzdžiui, zomšo plyteles vonios kambariui. Įsivaizduokite, visas šlapias eini per zomšą. Italai kažkaip jį impregnuoja ir apsaugo. Gal ir nelabai gražu, bet tai naujovė. Kartais atrodo, kad gamintojai jau visai nebeturi ką sugalvoti.

- Jūsų klientai turbūt dažnai ir nežino interjero pasaulio naujienų. Ar jie turi viziją, kaip turi atrodyti jų namai?

- Viziją jie turi labai retai. Mūsų vadovas Michaelas visada sako, kad mes, kaip Holivudas, parduodame svajonę, sapnus. Mes sukuriame, kaip tu nori gyventi, o klientai to ir tikisi. Dauguma jų sukasi tokiuose Niujorko ratuose, kur visi turi dizainerius, kuriais pasitiki. Tai tas pats, kas eiti pas gydytoją - žinai, kad jis geriau nusimanys už tave.

Dirbdami su žmonėmis mes ir patys jau žinome kiekvieno stilių, o jie auga kartu su mumis. Pavyzdžiui, vienas pagrindinių mūsų klientų dabar įsigijo trečią namą - vienas stovi prie Centrinio parko Niujorke, kitas - prie jūros, o trečias - kopose, kur šeima išvažiuoja dviem vasaros mėnesiams.

Sugrįžus iš kelionių po Italiją ir Prancūzijos rivjerą jiems norisi kažko naujo, sako, kažko modernesnio. Bet aš nuspėju , kad tai nereiškia ultra šiuolaikiško interjero, nes žinau žmogaus skonį.

- Čia irgi turime. Kaip tik pradėjome naują projektą seniai statytame prancūziško stiliaus name, kurį iš našlės nusipirko šeima už 45 milijonus dolerių. Reikės viską pritaikyti šeimai su keturiais vaikais. Architektai dirba prie konstrukcijų, o mes imamės apdailos medžiagų, įrangos, baldų. Perkame šviestuvus, net lėkštes ir žvakes.

Kartais Michaelas skrenda su klientais į Europą apsipirkti aukcionuose ar antikvariatuose, nes žmonės nori investuoti į kažką vertingo. Kartą vieno kliento name gulėjo cigarų dydžio dėžutė. Michaelas man sako, spėk, kiek ji kainuoja. Pasakiau didelę sumą, bet vis tiek nepataikiau, nes ta devyniolikto amžiaus dėžutė verta 300 tūkst.dolerių.

- Viskas priklauso nuo klientų. Tarkime, dabar madingas zebrano medis. Jaučiamas Art Deco stiliaus iš trečiojo dešimtmečio sugrįžimas ir šeštasis dešimtmetis - kažkas panašaus į „Neringos“ restorano baldus siauromis kojytėmis. Bet būna žmonės tiesiog mėgsta klasikinį skonį, o kiti - kičą. Susiduriame su tiekėjais, kurie pripasakoja juokingų istorijų.

Pavyzdžiui, kažkas užsisakė savo baseiną Holivudo kalvose iškloti itališkais mikrokokliais taip, kad dugne atsirastų torto vaizdas su rožėmis ir kitais papuošimais. Dabar tai nesunku padaryti, kadangi kompiuteriu gali užprogramuoti kad ir savo vaiko nuotrauką, kurią bus galima surinkti iš mažų mozaikos plytelių. Tačiau viena firma atsisakė vykdyti užsakymą, nes nenori savo vardo sieti su kiču.

- Dirbate kartu su kinų kilmės architektu M.Chanu. Ar interjeruose jis stengiasi perteikti rytietišką dvasią?

- Dabar tai madinga. Žmonės dažnai pasisodina Budą ir namus įsirengia prisiskaitę knygų apie Feng Shui. Mes dirbame kitaip. Michaelas labai gerai žino tradicinę, senovišką kinų architektūrą. Jie neturėjo daug medžiagų, todėl daugiausia dirbo su bronza, akmeniu ir medžiu. Kartais tai panaudojame. Juk kai įrenginėjame namus, kuriuose yra penkiolika miegamųjų, turime žaisti - vieną kambarį darome kinišką, kitą - marokietišką ir taip toliau.

- Kalbate apie žmogui jūsų sukurtą svajonę tarsi Holivudo filmą. Kaip tai vyksta?

- Čia Holivudas, todėl M.Chanas dažnai sako, kad mes esame tarsi žmogaus gyvenimo scenografai. Mes kuriame konceptus. Pavyzdžiui, dabar viename name projektuojame sparną svečiams su penkiais miegamaisiais ir penkiomis voniomis.

Kiekvienas jų turi pavadinimą. Vienas vadinsis „Sąmonė“, nes ten gyvensi ir miegosi tarsi bibliotekoje. Kitas - įkvėptas rytiečių ir vadinsis „Kūnas“. Čia atmosfera primena spa. Miegi tarsi vonios kambaryje, aplink daug medienos, ant grindų - upės akmenukai. Esame prigalvoję ir konceptualaus dizaino, tarkime, vienas kambarys - visas baltas, bet spalvos jame bus užprogramuotos ir keisis kompiuterio pagalba. Pavakary ateisi į vienokią šviesą, paskui ji virs kitokia.

- Lietuvoje daugybė naujų butų įrengti gana panašiu minimalistiniu stiliumi, atrodo tarsi viskas iš „Ikea“ parduotuvės. Kaip išvengti jau atsibodusio stiliaus?

- Įsivaizduoju, apie ką kalbate. Yra baldų salonų, kuriuose viskas įrengta kaip gerame bute, todėl žmogus gali tiesiog nusipirkti viską sukomplektuotą.

Bet dizaineriai to nedaro būtent tam, kad namai neatrodytų kaip parduotuvė. Reikia viską maišyti. Aš visa dar stengiuosi, kad interjere manęs visai nesijaustų. Gražus butas yra tas, kai atrodo, jog čia dizainerio nebuvo. Perku daug senų daiktų, renku medieną, kuri atrodo pasendinta, kilimus iš senų laikų. Nėra paprasta viską suderinti maišant stilius, tą turi pajusti.

- Tokio nėra. Bet žinau, kad man nepatinka įrenginėti mergaičių kambarių, kas Amerikoje vadinama princesės stiliumi. Bandome pažaboti norą viską puošti avietine spalva. Geriau tada rinktis šią spalvą prislopintą.

Vis dėlto mano mėgstamiausi interjerai yra skandinaviški. Man patinka dirbti su medžiu, o mano vadovui - su akmeniu, todėl gerai derame. Mūsų skoniai sutampa - nieko „lasvegiško“. Niekada nenaudojame audinių iš kai kurių salonų, kur jie labai ryškūs. Kai tiekėjai atneša į biurą naujų mėginių ir knygų, visada jiems sakome: nieko blizgaus. Nes dabar daugybė švytinčių audinių su blizgučiais ir žėručiais. Ne veltui Los Andželas vadinamas žėručių miestu.

- Amerikoje yra daugybė architektūros ir interjero įmonių, dirbančių tik su išskirtiniais klientais. Kuo išsiskiriate jūs?

- Mes savęs neapibrėžiame siaurai. Tarkime, dizainerė Jennifer Post daro tik labai šiuolaikinius, baltus interjerus. Spalvos įterpia labai nedaug. Neseniai ji įrengė žinomo laidų „American Idol“ ir „X Factor“ prodiuserio Simono Cowello namus. Jis samdė J.Post, nes jam patiko būtent baltas stilius, kitokio ji ir nedarytų.