Pirkimo ypatumai Lietuvoje
Švedų kompanija, atlikusi tyrimą, paskelbė stebinančius rezultatus: didžiajai lietuvių daliai (74 proc.) apsipirkimas tėra tik kasdieninė būtinybė ir tik 26 proc. teigia, kad apsipirkimas yra pramoga. Milžiniškuose prekybos centruose „ganydamiesi“ žmonės ne tik perka, bet ir leidžia laisvalaikį. Tai daryti labiau linkę jauni žmonės, nesuklysime pasakę, kad didžioji jų dalis – moterys. Taigi, mielosios moterys, ar nevertėtų mums Pasipriešinimo pirkiniams dienos kuo greičiau įtvirtinti Lietuvoje?
Pirkti – būtina, įprasta, malonu, smagu. O kur dar specialios prekių etiketės su užrašais „pigiausia“, „speciali kaina“, „nauja prekė“ ir kiti panašūs skelbimai, skatinantys net ir sunkmečiu spontaniškai įsigyti prekių, kurių iš anksto neplanavome pirkti. Lietuvoje sparčiai populiarėjantis pirkimas internetu – naujas, patogus, laiką taupantis, bet ar tai tik nebus meškos paslauga silpnos motyvacijos vartotojui?
Kredito kortelė – puikus amžiaus išradimas. Palengvinanti mūsų gyvenimą, kai kuriems ji gali tapti klastinga ir pražūtinga. Ištirta, kad atsiskaitantieji kredito kortele išleidžia 20-30 procentų daugiau nei mokantieji grynaisiais. Kaip mažutė kortelė ir jos „brolis“ – pirkimas internete suskystina mūsų smegenis? Anot psichologų, pastarieji atsieja pinigų netekties skausmą nuo prekės įgijimo džiaugsmo, tampa psichologiškai lengviau. Plonėjanti piniginė tramdo, o štai kredito ar elektroninė banko kortelės – it stebuklinga skrynelė: kad ir kiek trauktum, vis yra! Tačiau už viską kada nors tenka sumokėti...
Daug perku, vadinasi, gerai gyvenu
Prisipažinkime sau, kad ne kartą parduotuvėje esame nužvelgę ir šalia stovinčio pirkėjo krepšelį: ko ypatingo, kokiais kiekiais ir su kokia išmone jame pririnkta. Pilnas vežimas iškalbingai byloja būsiant šventę, didelę perkamąją galią, pustuštis pensininko krepšelis – kasdienybės realijas, kiekvieną suskaičiuotą centą. Reikia nemažai pastangų norint atsispirti „ypatingiems“ pasiūlymams, akcijoms ir reklamoms, išpardavimo nepaverčiant vežimėlių rungtynėmis, kas greičiau, daugiau ir brangiau tą dieną „paims“.
Žmogus imamas vertinti pagal galimybes įpirkti, pirkimo mastus. Pirkimo mostu dažnai siekiama pasirodyti prieš kitus, pakelti savivertę. Galimybė leisti pinigus, pasipuikuoti prieš pardavėjas bei pavaikyti jas bent trumpam leidžia pasijusti galingam, reikšmingam, įtakingam. Vartotojiškoji visuomenė šiandien skanduoja: „Perku, vadinasi, gyvenu“. Vartojimo kulto padarinys – rimta priklausomybės forma.
Žmogiška silpnybė ar liga?
Į parduotuvę traukiame pritrūkę maisto, įsigeidę naujų madingų batų... O jei šaldytuvas jau pilnas, jei drabužinėje – dešimtys porų batų? Kai kurie vis tiek kaip užsukti mina į prekybos centrus. Potraukis pirkti – viena sparčiausiai plintančių priklausomybės formų: ją lenkia tik priklausomybė nuo narkotikų bei skausmą malšinančių vaistų. Ši priklausomybė pavojinga ir žmogaus gyvenimą griaunanti, kaip ir lošimas ar narkomanija. Atrodytų, tokia priklausomybė turėtų kamuoti tik pasiturinčius asmenis. Tačiau gausu ir vidutines ar net menkas pajamas gaunančių piliečių.
Jie perka kitur, išleidžia mažiau, bet patiria tą patį. Planuodamas, apsipirkdamas priklausomas žmogus jaučia euforiją, svaigų užsimiršimą. Sunkia priklausomybės forma sergančiam žmogui gali padėti tik specialistai. Tiesa, amerikiečiai, pirmieji susirgę šia liga, šiandien jau turi eksperimentinį vaistą, kuriuo bandoma nuraminti ydingą ir pavojingą potraukį.
Dvasinės tuštumos užpildymas
Maniakiškas pirkimas svaigina, tačiau jį visada lydi kaltės jausmas, abejonės, gėda dėl nesusivaldymo, pastangos nuslėpti padarinius. Šia liga sergantys žmonės dažnai meluoja, kiek iš tikrųjų kainavo pirkinys, slepia etiketes, plėšo čekius, neigia savo skolas. Pasižada: „Daugiau niekada“, bet, žiūrėk, ir vėl velka iš parduotuvės pilnus krepšius, vėl priversti skolintis.
Prekybininkai trina rankas ir skaičiuoja pelną, o psichiatrai skambina pavojaus varpais bei registruoja vis naujus pirkimo manijos apsėstus pacientus. Tai ne tik psichologinė, bet ir socialinė problema. Ne vieną pirkimo maniaką ištiko bankrotas, gili emocinė krizė, depresija.
Nesunku rasti priežastį pirkti: daiktas itin žavus, madingas, reikalingas, nebrangus, nukainotas. Tačiau tikroji priežastis – visai kita. Ar yra kas maloniau tam, kuris giliai širdyje jaučiasi menkavertis, nevertas pagarbos? Įgytais daiktais jis siekia užpildyti dvasinę tuštumą.
Trokštama meilės, pagarbos, pasitikėjimo savimi – to, kas ir yra sielos ramybės, žmogiškosios laimės pagrindas. Liguistas pirkimas – perspėjimas, jog mėginate gauti tai, ko neįmanoma įgyti už pinigus.
Vertėtų susimąstyti, ar viena kita pirkimo forma dar nepasėjo užkrato mūsų galvose? Kažkodėl mūsų visuomenės jau nešokiruoja faktas, jog parduotuvės tituluoja save mamomis, senukais, artimais kaimynais. Ar mes lengva ranka nepratiname savo vaikų prie besaikio pirkimo? Juk jų vedimasis į parduotuvę tik tam, kad paskatintume gražiau elgtis darželyje, geriau mokytis mokykloje, formuoja ankstyvą žalingą įprotį – klaidingą supratimą, kad apsipirkimas – ne tik būtinybė, bet ir įvertinimas, paskatinimas, malonumas, laisvalaikio praleidimas.
Svarbu pakeisti požiūrį bei įpročius, džiaugtis tuo, kas esi, o ne tuo, ką turi. Pradžioje bent jau 24 valandas kartą per metus.