Vilniuje už bilietą – 50 litų, Niujorke už tą patį – tūkstančiai

Už 50 litų šeštadienio vakarą Vilniuje galima nueiti į Nacionalinį dramos teatrą, sėdėti 15-ojoje eilėje, o per pertrauką mėgautis kava su pyragaičiu.

Jei nutarsite eiti pasižiūrėti krepšinio rungtynių ir savo komandą palaikysite įsikūrę netoli „Siemens” arenos lubų, tai dar liks pinigų ir neįmantriai picai.

Neblogame restorane už tiek galima skaniai ir neskubant sukramtyti kepsnį su taure vyno. Arba Filharmonijoje paklausyti koncerto, pakeliui užsukti į dailės galeriją pasižiūrėti parodos ir išgerti kavos jaukiai apšviestoje cukrainėje.

Tačiau jau trečius metus vilniečiai moka pusšimtį litų kino teatro kasoje už operos transliacijas iš už Atlanto.

Vidudienį Niujorko „Metropolitan Opera” prasidedantis spektaklis Vilniuje matomas 20 valandą vakaro. Tai reiškia, kad daugiau nei keturias valandas trunkančią pramogą brangina dar ir taksi paslaugos.

„Į Niujorką nesuskraidysi tokių spektaklių žiūrėti”, – džiaugėsi atėjęs pasižiūrėti transliacijos Gedimino technikos universiteto profesorius Leonas Lingaitis.

„Už 50 litų aš matau tai, už ką Niujorke kiti moka tūkstančius”,– aiškino ekonomistė Aušra Maldeikienė.

Jos manymu, pagaliau verslininkai suprato, jog rinkoje gali būti visokių žmonių: pinigus leidžia ne tik tie, kurie vaikšto į naktinius barus.

Tuo tarpu kino teatrų atstovai tikina iš tokių transliacijų nieko neuždirbantys: neva jie tik nori parodyti, kad gali daugiau nei vien demonstruoti filmus.

Kiek žmonių šeštadienio vakarą galėtų susirinkti į kino teatrą pasiklausyti keturių valandų operos transliacijos senąja sanskrito kalba apie Pietų Afrikos imigrantus indus, gyvenusius prieš šimtą metų?

Keliaudama į sunkiai ištariamo pavadinimo „Satjagraha” operos transliaciją abejojau, kad ištversiu nors pusę pirmojo veiksmo. Tikriausiai tokios abejonės graužė ne mane vieną.

Tiesioginių transliacijų iš Niujorko organizatoriai tą vakarą rovėsi plaukus: pirmą kartą per trejus metus „Metropolitan Opera” pastatyto veikalo pasižiūrėti atėjo vos šimtas vilniečių.

Žiūrovų ir organizatorių tikinimu, anksčiau į šį reginį susirinkdavo pilnutėlės salės. Pirmąjį sezoną net tekdavo rodyti šių transliacijų įrašus už trečdaliu pigesnius bilietus.

Bet šiais metais transliacijas iš garsiausių Europos scenų pradėjo siūlyti dar keli kino teatrai, tad operų gerbėjai sutriko nuo renginių gausos.

Operos pradėtos transliuoti ir Kauno žiūrovams. Iki šiol dvejus metus bent pusė šimto kauniečių kas mėnesį važiuodavo pasiklausyti garsiausių pasaulio atlikėjų į sostinę.

„Opera su paltais”. „Į operą – su džinsais”. Pakeliui į kino teatrą kūriau būsimo straipsnio antraštes.

Netrukus paaiškėjo, kad prie įėjimo į salę įrengta kilnojamoji drabužinė, tad vilniečiai operų iš Niujorko klausosi be paltų.

Prieš spektaklį kelios kameros parodė Niujorke susirinkusią publiką. Ten pasiklausyti operos vieni atėjo su megztiniais ir džinsais, kiti – blizgančiomis suknelėmis su iškirpte bei smokingais su varlikėmis.

Vilniuje kino teatro salėje vakarinių suknelių neteko pastebėti, bet dauguma buvo gražiai apsirengę, kelios ponios net atrodė kaip iš grožio salono. Žiūrovai su džinsais ir megztiniais taip pat puikiai jautėsi.

Šmaikščiame plakate prie įėjimo į salę įspėjama apie draudimą transliacijos metu valgyti spragėsius: jų traškėjimas žeidžia jautrią melomanų klausą. Tačiau nemažai žiūrovų atsinešė gaiviųjų gėrimų, sausainių, termosų su kava ar arbata, džiovintų vaisių.

Tuo tarpu Niujorke žiūrovai tuo metu maitinosi tik dvasinėmis vertybėmis.

Po keturių valandų man rūpėjo tik viena: kur gauti bilietą į kitą operos transliaciją.

Vieno garsiausių šiuolaikinių pasaulio kompozitorių Phillipo Glasso opera apie taikaus pasipriešinimo tironijai filosofiją, kurią sukūrė Indijos lyderis Mahatma Gandhi, visus tris veiksmus vertė aikčioti nuo netikėtų režisieriaus sprendimų, o išgirstos melodijos dar skambėjo visą savaitę. Tokių ryškių įspūdžių lietuvių pastatytose operose neteko patirti.

Ekonomistė Monika Beniulytė prieš trejus metus atsitiktinai pamatė skelbimą, kad viename naujausių Vilniaus kino teatrų bus transliuojamos operos iš Niujorko. Susigundžiusi 5 litų nuolaida, ji iš karto nupirko abonementus visai šeimai.

Nuo to laiko nei ji, nei jos šeimos nariai į Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklius nebevaikšto: „Vilniaus opera atrodo labai skurdi, palyginti su tuo, ką matai iš Niujorko.”

„Metropolitan Opera” dainuoja geri solistai. Garso sistema perteikia natūralų balsų skambėjimą, o spektaklį transliuoja 28 kameros. Už visa tai daugeliui žiūrovų 50 litų tikrai negaila.

Vis dėlto toli gražu ne visi operos mėgėjai ryžtasi iškeisti gyvą spektaklį į transliaciją.

„Niekada nebuvau mačiusi dirigento veido per operos uvertiūrą. Bet kartą pažiūrėjau ir įstrigo ilgam”, – sakė grafikė Nijolė Šaltenytė.

Į tikrą operą ji gali eiti kad ir kas dieną: ten – visai kita savijauta, neprilygstanti transliacijoms kino salėje. Bendras buvimas, bendras kvėpavimas sukuria išskirtinį vyksmą.

Tuo tarpu dailininkė Jūratė Stauskaitė niekada nebūtų ėjusi žiūrėti operos į kino teatrą, bet gavo bilietą dovanų. Amerikiečių spektaklis ją iš karto įtraukė ir pavertė didžiausia tokių transliacijų gerbėja.

Tą patį vakarą, kai sostinėje melomanai žiūrėjo „Satjagrahos” transliaciją iš Niujorko, tas pat vyko ir daugelyje kitų Europos miestų. Tik kainos skyrėsi: už „Metropolitan Opera” spektaklio transliaciją Helsinkyje žiūrovai mokėjo 25, Liuksemburge – 30 eurų.

„Forum Cinemas Vingis” rinkodaros vadovas Dainius Beržinis džiaugėsi, kad lietuviams pavyko derybose su amerikiečiais bilieto kainą sumažinti iki 15 eurų, nes iki šiol mažiausia jo kaina buvo 20 eurų.

Bilietus į „Metropolitan Opera” transliacijas parduodamas už 50 litų kino teatras neva negauna jokio pelno: du trečdaliai lietuvių sumokėtų pinigų keliauja už Atlanto, o likusiais tenka padengti negautas pajamas už du neįvykusius kino seansus šeštadienio vakarą, išlaidas reklamai bei transliacijai organizuoti.

Kino teatrui taip pat teko įsigyti papildomos įrangos už 15 tūkstančių eurų. Kada sugrįš investuotos lėšos – neaišku.

Šią vasarą per Europos krepšinio čempionatą kino teatro vadovai ilgai svarstė, ar nepakviesti žiūrovų į jo rungtynių transliacijas. Minties atsisakyta, nes rungtynes transliuodavo Vilniaus kavinės, o leisti įsinešti į salę alaus nenorėjo, būgštaudami dėl interjero likimo.

„Kiekvienai žmonių grupei norime parduoti tokį produktą, kokio jai reikia”, – sakė D.Beržinis. Jo nuomone, 50 metų inteligentui gal nelabai įdomu vaikščioti į kiną, o jei yra žmonių, kurie norėtų matyti operas iš Niujorko, kodėl jiems to nepasiūlyti.

„Tokiomis transliacijomis siekiame ne uždirbti, o praplėsti suvokimą apie kino teatro teikiamas paslaugas.

Šis reiškinys prasidėjo Vakarų kino teatruose, bet ir Lietuvos rinkodarininkai neatsilieka”, – aiškino D.Beržinis.

Vilniuje jaunimui taip pat rengiamos garsiausių pasaulyje vykstančių koncertų tiesioginės transliacijos, sporto sirgaliai kviečiami pasižiūrėti rungtynių iš pasaulio futbolo čempionatų finalų. Per Londono olimpiadą kino teatruose rengiamasi transliuoti lietuvių krepšininkų kovas.

Vienintelis žlugęs projektas – baleto transliacijos iš Maskvos Didžiojo teatro.

Šiais metais pasižiūrėti operų Vilniuje siūlo ir „Ozo” prekybos centre įsikūręs kino teatras „Multikino”.

„Multikino Lietuva” rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas tikino, kad į šias garsiausiose pasaulio scenose pastatytas operas susirenka apie 40 žiūrovų.

Bilietas į operos įrašą kainuoja 35 litus, į transliaciją – 45. Pusė už bilietus gautų pinigų atitenka amerikiečių kompanijai „Rising Alternatives”, su kuria lietuviai sudarė sutartį. Amerikiečiai savo nuožiūra nufilmuoja geriausius Europos operos teatrų spektaklius ir leidžia klientams rinktis.

Tuo tarpu operos solistas Vytautas Juozapaitis pataria lietuviams, kokį spektaklio įrašą įsigyti.

R.Bilinskas neslepia, kad kol kas iš operų nėra turėjęs jokio pelno. Tačiau ir toliau ketina jas rodyti, nes tiki, kad lietuviai įpras operas žiūrėti kino teatre ir po kelerių metų jų transliacijos bus populiaresnės. Kol kas trukdo ir ekonominė situacija, nes bilietas kainuoja nemažai, o žiūrovai priversti taupyti.

Tačiau įdomu, kad Latvijos kino teatrai lūžta nuo operos mėgėjų. Ypač daug žiūrovų pritraukia įrašai su anksčiau Latvijos operose dainavusia dainininke Ana Netrebko.

R.Bilinskas nutarė sekti kaimynų pavyzdžiu ir rodyti operų spektaklius su Violeta Urmana.