Įrenginėdama savo butą dizainerė Dž.Lukšytė nė neįtarė, kad netrukus jis pavirs dar ir biuru. Tačiau jau penkerius metus dizainerė čia ne tik gyvena, bet ir sėkmingai darbuojasi.
Po lubomis – kačių kapinės
Kai prieš 13 metų Dž.Lukšytė nebrangiai įsigijo trijų kambarių butą palėpėje nuošalioje senamiesčio gatvėje, šis Vilniaus rajonas buvo laikomas nesaugiu. Didžiausias pirkinio privalumas buvo neįprastos, stogo formuojamos erdvės.
Dizainerė pirmiausia išgriovė medines perdangas tarp kambarių ir nulupo lubas. Po lubomis rado savotiškas kačių kapines: greičiausiai blogai pasijutusios katės ten pastarąjį šimtmetį ieškodavo ramybės.
Pinigų nuolat stigo, todėl būstą teko įsirenginėti žingsnis po žingsnio, plotelis po plotelio.
Projektavo savo nuožiūra, o meistrus samdė tik tuomet, kai būtinai reikėjo pagalbos. Nenorėdama imti paskolos, dizainerė dirbo dieną ir naktį.
Šiuo metu Dž.Lukšytė negalėtų net atspėti, kiek jai iš tikrųjų kainavo jos butas: artėjant remonto pabaigai per pačias Kalėdas sprogo vandens vamzdžiai, ir moteris suprato, kad statybininkai ją apgavo.
Netrukus paaiškėjo, kad ir už kitus darbus ji mokėjo daugiau nei derėjo.
Supykusi buto šeimininkė nusprendė sudeginti visas sąskaitas ir davė sau žodį nebegraudinti savęs mintimis apie veltui išleistus pinigus.
Kai galų gale giminėms ir pažįstamiems grąžino visas skolas, pasijuto pavargusi ir išsekusi. Užtat būstas tapo jaukus, jame norėjosi būti.
Namuose – jokių derybų
Vos pradėjusi darbuotis namuose Dž.Lukšytė pirmiausia išsirinko vietą prie lango, kad turėtų kur pažiūrėti pakėlusi akis nuo kompiuterio, ir ten įrengė kampu lenktą darbo stalą.
Jei projektas didelis – tenka kraustytis ant virtuvės stalo. Netvarkos padeda išvengti talpios nišos tarp palėpės langų.
Nuo sėdėjimo prie kompiuterio kilo stuburo bėdų, todėl medikai patarė įsigyti ortopedinę kėdę. Ant jos ne tik sėdima, bet ir klūpima.
Prireikus taip galima dirbti net po keliolika valandų per dieną. Greta darbo stalo stovi ir treniruoklis.
„Miegoti darbe arba dirbti namuose – prastas gyvenimo būdas: darbo laikas nenustatytas, užsakovams atrodo, kad gali skambinti prieš vidurnaktį ir prašyti darbus atlikti iki ryto”, – aiškino ji.
Todėl su visais užsakovais moteris dažniausiai susitinka mieste, vengia darbo reikalus aptarinėti privačioje erdvėje.
Kita vertus, jai nesinori ir gąsdinti žmonių beviltiškai apleista laiptine.
Pakeitė spintos išvaizdą
Pradėjus dirbti namuose iš tėvų buto į Vilnių atkeliavo ir tamsiai ruda knygų spinta – vadinamasis lenkiškas garnitūras, žinomas iš populiaraus sovietų laikų filmo „Likimo ironija, arba Po pirties”.
Prie jaukaus palėpės interjero ruda spinta visiškai netiko. Nuo darbų pavargusiai dizainerei kartais atrodydavo, kad tamsios lentynos ant jos griūva.
Tačiau tinkamesnio baldo įsigyti dizainerė neišgalėjo – trūko pinigų.
Kartą artėjant Kalėdoms dizainerė netikėtai puolė prie įsipykusios knygų spintos ir pradėjo ją įnirtingai trinti ir dažyti.
Po dviejų dienų atgimęs baldas puikiai derėjo prie šventinio stalo. Iš šios spintos mėgę pasišaipyti draugai jos nebepažino.
Dabar dizainerė dalija patarimus draugams, norintiems atnaujinti savo baldus.
Nevaržomas garsus juokas ilgai aidėjo laiptinėje, kai sumontavę baldus meistrai lipo laiptais iš dizainerės Džiugintos Lukšytės buto sostinės senamiesčio palėpėje. Baldžiai klusniai pagamino baldus pagal dizainerės brėžinius, bet neįsivaizdavo, kas norėtų gyventi taip įrengtame bute.
Reikia nusiteikti
Živilė Auglytė
Psichologė
„Dirbantiems namuose patarčiau sutvarkyti darbo vietą taip, kad dėmesio neatitrauktų jokie asmeniniai projektai. Čia neturėtų būti nieko, kas susiję su laisvalaikiu: mėgstamų knygų, plokštelių su filmų įrašais, mezginio. Ta vieta turi būti skirta tik darbui.
Pastebėta, kad ilgai būnant toje pačioje patalpoje žmogui kyla depresijos požymių: sumažėja darbingumas, žmogus jaučiasi prislėgtas. Todėl prieš darbą ar per pertrauką reikėtų išeiti pasivaikščioti, neužsisėdėti namuose.
Dirbant namuose labai lengva prarasti laiko nuovoką, kai diena susimaišo su naktimi. Juk keliesi kada nori, valgai, kai išalksti, ir atrodo, kad laiko užteks viskam. Todėl labai svarbu laikytis dienotvarkės ir iš anksto suplanuoti, kiek valandų dirbsi, kada būsi su šeima, bendrausi su draugais.
Bendravimas su bendradarbiais stimuliuoja, padeda sutelkti dėmesį į darbą, todėl net dirbant namuose siūlyčiau rasti būdą palaikyti kontaktus su kolegomis, lankytis renginiuose, kuriuose renkasi profesijos atstovai.”
Kaip atnaujinti seną spintą
Sumanę atnaujinti seną spintą pirmiausia turėtumėte pašiaušti jos paviršių šiurkščiu švitriniu popieriumi, po to dar patrinti smulkesnio grūdo popieriumi. Dirbdami išsijuosę sugaišite pusantros valandos.
Dž.Lukšytė pataria šveičiant būtinai užsidengti nosį respiratoriumi ar užsirišti marlinę kaukę.
Nudažiusi spintą sienų dažais dizainerė suprato klydusi: baldas atrodė prastai. Tuomet pabandė užtepti sendinančio paviršių lako „Antiqua”, kurio galima įsigyti prekybos centruose, prekiaujančiuose statybinėmis priemonėmis.
Toliau reikėjo suktis žaibiškai: po 3–4 minučių lakas apdžiūva, todėl ant jo reikia skubiai užtepti kitų dažų – tik taip ant paviršiaus atsiras įtrūkių.
Dž.Lukšytė sumaišė sienų dažus su skirtingų spalvų tempera ir jais savo nuožiūra tepė dryželius ant nulakuoto paviršiaus. Lakavo ir dažė ant nedidelių plotų, detalė po detalės. Naujokams dizainerė pataria iš pradžių pabandyti ant nereikalingų faneros gabalų: jei lako užtepsite per storai – netrūkinės, jei per plonai – persišvies.
Po kelių dienų išdžiūvusią spintą jau buvo galima lakuoti bespalviu laku.
Blizgančios „lenkiško garnitūro” rankenėlės prie naujojo spintos rūbo netiko. Tuomet Dž.Lukšytė susirado auksinės temperos (jos galima įsigyti dailininkams skirtose parduotuvėse) ir labai smulkiu teptuku pažymėjo baldo briauneles. Aplink rankenėles išdažė dėmes, lyg būtų išsitrynusios ilgai varstant duris.