Svarbiausia – kad valdžia netrukdytų darbuotis. Tik tokios valdančiųjų pagalbos norėtų „Arvi” grupės vadovas.
Su juo – „Lietuvos ryto” pokalbis apie „Snoro” griūties įtaką, lietuviško verslumo paklausą svetur ir diržų veržimosi ypatumus.
– Nors ekonominė padėtis neaiški, „Arvi cukrus” sugebėjo pritraukti investuotojus iš Vokietijos. Ar ketinate įsileisti partnerių ir į kitas grupės įmonės?
– Dar verslo pradžioje, kai kūrėme įmones, ieškojome investuotojų. Tai intensyviai darėme prieš krizę.
Su tokiais partneriais saugiau eiti į priekį, pasitikriname, kiek esame verti žiūrint iš šalies, ne tik iš vidaus. Tai suteikia ir moralinio pasitenkinimo.
Trąšos, cukrus, kalakutai ir gyvūninės kilmės atliekų utilizavimas – mūsų verslo ketvertas – sukūrėme savo technologijas. Į šį verslą ir bandome pritraukti investuotojų, kurie turi patirties ir įgūdžių.
Tikrai bus ir daugiau investuotojų rimtais vardais, bet apie tai dar anksti kalbėti.
– Ar daug darbo vietų sukūrusiam verslininkui Lietuvoje užtenka valdžios paramos ir palaikymo?
– Svarbiausia, kad valdžia netrukdytų. Norėtųsi daugiau tęstinumo. Antai kažkada verslas labai tikėjo biodegalų ateitimi. Lietuvoje iškilo daug gamyklų, buvo investuota daug nuosavų ir ES paramos lėšų.
Tačiau valstybė įvedė akcizus, nustojo remti biodegalų gamybą. Ačiū Dievui, mums pasisekė verslą parduoti pelningai, nes jis gali išsilaikyti tik dotuojamas. Kitas gamyklas irgi kas nors turėtų remti. Kai kurie verslininkai dar tikisi palankių valdžios sprendimų, bet kiek gali laukti?
Šios įmonės dabar pateko į labai blogą situaciją. O juk visi tikėjo, kad valstybė, kaip yra Švedijoje, rems šią sritį. Tačiau taip neįvyko.
– Kaip manote, kuri jūsų verslo sritis turi daugiausia perspektyvų?
– Visos. Stambiausia mūsų dalis – trąšų gamyba, kuri sudaro 60 proc. visos grupės apyvartos. Tačiau esame priklausomi nuo rusų, ukrainiečių, baltarusių žaliavų, kurios brangsta.
– Kodėl nusprendėte plėsti verslą tolimose Rusijos srityse? Ar tai nerizikinga?
– O Lietuvoje pradėti verslą nėra rizikinga? Žinoma, yra įvairiausių skirtumų.
Tačiau neseniai grįžau iš Baškirijos, kur vykdome didelį projektą. Ten lankiausi ministerijoje – vienas verslo delegacijas keitė kitos.
Vien Baškirijoje investuota, ko gero, daugiau nei visoje Lietuvoje. Ten dirba didžiausios Europos kompanijos.
Jau nemažai metų turime įmonę Kaliningrade ir niekas ten nebando kėsintis į verslą, jei laikaisi įstatymų. Svarbiausia – sąžiningai mokėti mokesčius, kad ir kur dirbtum.
Kodėl dirbame taip toli? Iki Maskvos jau tiek investuota, kad įsiterpti būtų sunku. Rusai stengiasi atnaujinti žemės ūkį, kad pasigamintų daugiau maisto produktų. Matyt, jiems tai pavyks. Jie kviečia mus, prašo, kad išmokytume dirbti. Mes turime technologijų, patirties.
Užsienio šalys sudaro puikias sąlygas dirbti. Pavyzdžiui, jei investuoji Kazachstane, dalį mokesčių dengia valstybė.
Įvairios Rusijos autonominės respublikos siūlo visą infrastruktūrą – kelius, inžinerijos tinklus už dyką. Tik ateik investuoti.
Apskaičiavau, kad tai prilygsta Europos Sąjungos paramai – apie 25 proc. lėšų.
Atvažiuoja pas mane ištisos valdžios delegacijos iš Čiuvašijos, Baškirijos. Jie mato, kokių turime technologijų, kurias įsigijome už ES lėšas, išmokome dirbti.
Jiems patogu, nes mes mokame rusų kalbą. Jų bankai noriai finansuoja šias sritis. Pinigų jie turi, idėjų – taip pat, bet daugiau – nė iš vietos. Todėl mes ten ir einame.
Kai kur mums nereikia net investuoti. Pavyzdžiui, Indijoje konsultavome trąšų gamyklos savininkus, buvome atsakingi už technologinę priežiūrą. Taigi jau atsiranda tam tikra lietuviška patirtis, kuria galime didžiuotis. Ją mes jau galime eksportuoti, o ne importuoti iš kitur.
Neišnyksta ir vardas. Pavyzdžiui, naujas trąšų gamyklas užsienyje vadiname „Arvi” vardu.
Apskritai krizė privertė ieškoti naujų rinkų. Parduodame trąšas Pietų Amerikoje, Afrikoje, nors anksčiau apsiribojome tik Europa. Pradėjome ieškoti partnerių Indonezijoje.
– Kaip vertinate mokesčių pokyčius Lietuvoje?
– Nesu politikas ir juo netapsiu, bet jeigu būčiau premjeras, stengčiausi sumažinti mokesčius verslui. Jei šiandien valstybė sumažintų pridėtinės vertės (PVM) ir kitus mokesčius, tai pritrauktų daugiau verslo. Dėl didesnio kiekio valstybė gautų dar daugiau pajamų.
Toli pavyzdžių ieškoti nereikia: Lenkija taiko mažesnius mokesčius, tad krizės ši šalis iš esmės nematė, ekonomika auga. Lietuva – maža rinka, žmonių nedaug, darbo jėga nėra pigi, kaip ir energijos ištekliai.
Kad ateitų investuotojai, turime būti kuo nors patrauklūs. Deja, šiandien politikai tikrai nemažins mokesčių, nes kitais metais pablogės padėtis. Tačiau jei mokesčiai sumažėtų, po metų būtų kur kas geresnė situacija.
– Ar prognozės dėl kitų metų kelia nerimą ir jums?
– Iš tiesų tai nauja finansų krizė: netvarka Europos Sąjungoje, iškreipta bankų sistema, fondai, kurie pardavinėdavo orą.
Žinoma, verslas be paskolų gyventi negali. Nėra to tarpininko, kuris padėtų pagaminti prekę, kol tu ją parduosi. Todėl viskas taip susitraukę dėl nepakankamo pinigų kiekio rinkoje.
– Kokie „Arvi” įmonių grupės santykiai su bankais?
– Mes, gamybininkai, anksčiau bankuose buvome nepopuliarūs.
Visiems buvo įdomios finansų grupės, kurios pirko, pardavė, privatizavo. Tačiau jie visi kažkur pradingo, o mes likome. Dabar bankai atkreipė dėmesį ir į gamintojus, į pridėtinę vertę kuriantį kapitalą.
Veikiame stabiliai, niekur nepabėgsime su portfeliu įsėdę į lėktuvą.
Aš tų visų reikalų su investiciniais fondais, tiesą sakant, nelabai supratau. Todėl su jais neturėjau jokių ryšių. Gal dėl to ir ta krizė mums praėjo lengviau.
– Kaip jūsų verslą paveikė „Snoro” griūtis?
– Banko bankrotas pirmiausia paveikė tuos, kurie dirba su mūsų grupe: tiekėjus, klientus, rangovus, statybininkus. Dėl to kai kurie jų negali atsiskaityti su mumis. Kai kas prašo palūkėti, tačiau bandoma spręsti kilusius nesklandumus.
Įtampa juntama. Juk daug mažų įmonių mėgo „Snorą”. Jos dabar labiausiai nukentėjo, mes tai jaučiame.
Nepasakyčiau, kad „Arvi” grupės įmones tai labai paveikė. Turėjome paskolų „Snore”, žiūrėsime, kaip viskas toliau vyks. Žinoma, buvo šiek tiek pinigų sąskaitose, tačiau tai nebuvo reikšmingos sumos mūsų verslui.
Atlyginimai išmokami laiku. Prieš Kalėdas darbuotojams išmokėsime ir premijas. Tiems, kurie turėjo sąskaitas „Snore”, netgi pasiūlėme atlyginimą išmokėti anksčiau, nei priklauso.
– Kaip vertinate pasiūlytus ir bent kol kas atidėtus prabangos mokesčius? Juk turite ir lėktuvą, ir prabangių automobilių?
– Jis priklauso įmonei, o ne man asmeniškai. Turime ir automobilių, bet ir tai – ne bėda.
Jei žmogus perka prabangų automobilį už 300 tūkstančių litų, sumoka 60 tūkstančių litų PVM. Dabar visi tokius automobilius registruos Latvijoje ar Estijoje ir laisvai važinės nemokėdami mokesčių Lietuvoje. Juolab kad Latvijoje už naują mašiną PVM grąžinamas.
O mūsų valstybė praras ne tik tą PVM, bet ir kitus mokesčius. Man regis, visiems būtų geriau, jei žmonės ir įmonės automobilius pirktų Lietuvoje.
– Tai kaip valstybei kuo greičiau surinkti trūkstamą milijardą litų?
– Kai 2008 metais krizė smogė ekonomikai, verslui, mes stipriai sumažinome sąnaudas. Susiveržėme diržus, nemokėjome premijų, bet atlyginimų nenurėžėme. Per trejus metus sutaupėme 60 milijonų litų.
Jei valstybė susiveržtų diržus, tai būtų geriausias būdas surinkti tą milijardą.
Reikia atsisakyti nebūtinų dalykų. Mes irgi atsisakėme kai kurių pirkinių. Ir nieko – ištvėrėme tą laikotarpį.
Jei kurias nors spragas reikėjo užkamšyti – priėmėme net ir naujų darbuotojų. Kas buvo nereikalinga – pardavėme. Jei taip elgtųsi ir valstybė, rezultatai būtų puikūs.
Juk tiek daug objektų, kuriuos galima parduoti, privatizuoti. Vien iš to galima labai daug uždirbti.
– Kitos didelės Lietuvos verslo kompanijos jau registruotos kitose šalyse, pavyzdžiui, Olandijoje. Ar jums nekilo noras elgtis taip pat?
– Esame lietuviško kapitalo įmonė, anksčiau apie tai net nesusimąstydavome. Čia gyvenu, dirbu, čia mano šeima. Bet dabar kyla įvairių minčių. Koks skirtumas, iš kokios šalies vadovausi?
Jei taip atsitiktų, valstybei kiltų didelė bėda. Juk dar nemaža dalis žmonių pabėgtų iš Lietuvos. Dabar, pavyzdžiui, nuomotis biurą Vilniuje jau kainuoja brangiau nei kur nors Olandijos provincijoje. O ten dar ir mokesčiai visiškai kitokie.
– Ar vėl auganti emigracijos banga veikia jūsų verslą?
– Marijampolė, kur veikia mūsų įmonės, prarado 18 tūkstančių žmonių iš buvusių 50 tūkst. Tai – viena didžiausių netekčių Lietuvoje.
Tačiau mes darbuotojų stygiaus nejuntame, nes mokame nemažus atlyginimus. Mūsų grupėje niekas nedirba už minimalią algą. Žmonės važinėja dirbti iš Vilniaus, Kauno. Vadinasi, sudarėme jiems palankias sąlygas.