- Reikia keisti žemės vertinimo sistemą, - pasitarime pareiškė Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis. Jis pripažino, jog visus du nepriklausomybės dešimtmečius egzistuoja žemės savininkų „teisėtų lūkesčių problema“, tačiau ją išspręsti nesiseka dėl sudėtingų santykių tarp Seimo, Vyriausybės ir savivaldybių.
LŽSS tarybos pirmininko pavaduotojas Kęstutis Mozeris kalbėjo dar konkrečiau: savivaldybių vadovai negrąžina miestuose nenaudojamos žemės valstybei, o ši negali atsiskaityti su savininkais. Kompensacija pinigais savininkų netenkina – tarifai nustatyti prieš 20 metų ir nė karto neperžiūrėti, o žemės vertė miestuose per tą laiką išaugo kelis šimtus kartų. Pradiniais skaičiavimais, valstybė žemės savininkams galimai skolinga apie 10 mlrd. Lt.
K. Mozeris pasitarimo dalyvius supažindino su žemės savininkų nuosavybės atkūrimo istorija, aktualijomis ir problemomis. Nuosavybės teisės tęstinumo nuostata buvo pagrindas po 1990 m. kovo 11 d. žemės restitucijai įvykdyti: 1991 m. birželio 18 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų“. Pasak K. Mozerio, buvo pasirinktas dalinės restitucijos modelis, vėliau žemė tapo kilnojamuoju turtu. Tai ir buvo visų po to sekusių žemės savininkų nelaimių priežastys.
- Visos pusinės reformos yra pasmerktos žlugti, - tolimos istorijos pamokas priminė Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas, - kažkam buvo ir tebėra naudinga tautą supriešinti, gundant interesais bei įtakomis.
- Vilniaus mieste savininkai už turėtą nuosavybę po žemės sklypelį gaus tik po 200 metų, - teigė LŽSS pirmininko pavaduotojas K. Mozeris, - tai vis dalinės restitucijos ir valdžių sostinėje dualizmo vaisiai. Negrąžinama žemės nuosavybė – tiksinti bomba po valstybės pamatais.
Pasak K. Mozerio, iki šiol didžiuosiuose šalies miestuose nuosavybės teisės į turėtą žemę atkurtos tik 15-30 proc. pretendentų. Atkūrimo procesui trukdė valdžios dualizmas: formuojant sklypus ir priimant sprendimus dalyvavo dvi nepriklausomos institucijos – savivaldybės ir apskričių žemėtvarkos skyriai. Nei anksčiau buvusios apskritys, nei dabartinė Nacionalinė žemės tarnyba neturi realių svertų savivaldybių sprendimams paveikti, piliečiai priversti kreiptis į teismus.
LŽSS tarybos pirmininkas Gintaras Nagulevičius pastebėjo, jog 1997 m. priimtame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme buvo numatyti būdai, kaip valstybė piliečiams atlygins už išperkamą nekilnojamąjį turtą: perduodant lygiavertį sklypą, vertybiniais popieriais, pinigais, mišku. Praėjusios kadencijos metu du Seimo nariai Valdemaras Tomaševskis ir Kazys Starkevičius pateikė minėto įstatymo pataisas, kurių esmė – mieste ir kaime grąžinti savininkams natūra jau valstybės fiziniams ir juridiniams asmenims išnuomotus žemės sklypus.
Tapęs žemės ūkio ministru K. Starkevičius šio siūlymo atsisakė. Nepritaria ir Seimas. Pagrindinis argumentas – priėmus šio įstatymo pataisas, bus pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas: vieni piliečiai negalėjo atkurti žemės nuosavybės natūra, kiti jau galės.
- Neliko būdų, kaip savininkams kompensuoti už negrąžinamą žemę, - pasitarime kalbėjo žemės ūkio viceministras Edvardas Raugalas. – Galvota parduoti aukcionuose valstybės turimus rezervinius miškus ir tais pinigais atsiskaityti su miestų žemės savininkais.
Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis pritarė žemės savininkų atstovų minčiai sudaryti darbo grupę, kuri parengtų įstatymų ir teisės aktų siūlymus, kaip kompensuoti už piliečių turėtą ir negrąžintą žemės nuosavybę. Kitų metų valstybės biudžete jau numatytos lėšos atsiskaityti su žemės miestuose savininkais, taip pat parengta tvarka inventorizuoti valstybės įstaigoms priklausančią, bet nenaudojamą žemę. Piliečiams nerimą kelia Seime svarstomi naują žemės mokestį reglamentuojantys teisės aktai. Savivaldybėms bus suteikiama teisė numatyti šio mokesčio dydį – nuo 0,01 proc. iki 4 proc. turimos žemės vertės. Pasak D. Matulionio, tai lems žemės rinkos suaktyvėjimą.
- Pensininkai bus verčiami parduoti savo turimą žemę savivaldybių vadovams ar jų giminaičiams, - iš vietos replikavo žemės savininkė iš Naujosios Akmenės.
- Kuo toliau, tuo labiau Seimas tampa bolševikinis, o politikai – komersantais, - kalbėjo Kovo 11-osios akto signataras Seimo narys Saulius Pečeliūnas. Jis teigė, jog būtent įstatymų leidėjai supriešino kaimo ir miesto žmones, įteisino savivaldybių – valstybių valstybėje – savivalę. „Nenorėdami apleistos miestų žemės grąžinti savininkams, valdininkai joje suprojektuoja bažnyčias, mokyklas, vaikų darželius, tačiau statybas numato galbūt po 200 metų“, - absurdų pavyzdžius vardijo S. Pečeliūnas. Jis ragino žemės savininkų atstovus raštu kreiptis į Prezidentę, taip pat prieš rinkimus į Seimą pareikalauti, kad politikai ir valdininkai laikytųsi Konstitucijos.
Nacionalinės žemės tarnybos direktorius Vitas Lopinys pateikė statistikos apie žemės nuosavybės grąžinimą kaimuose ir miestuose. Ypač problemiškos Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Palangos miestų savivaldybės, kuriose grąžinant žemės nuosavybę laukia tūkstančiai pretendentų.
NŽT vadovas sulaukė nemažai klausimų ir priekaištų. Žemės savininkai ypač piktinosi žemėtvarkininkų bei matininkų „tyčinėmis klaidomis“, kurios sujaukė visą šalies žemėvaldą, supriešino žmones. LŽSS pirmininkas G. Nagulevičius pasiūlė kreiptis į Seimą ir Vyriausybę dėl matininkų civilinės atsakomybės bei vadinamųjų „išvadų“ teisėtumo. LŽSS tarybos nariai rekomendavo žemės tvarkymo klausimus patikėti ne savivaldybėms (valstybėms valstybėje), o Nacionalinei žemės tarnybai. Susirinkimo dalyviai šį siūlymą palydėjo plojimais.
Po ilgų ir karštų diskusijų LŽSS išplėstinio tarybos posėdžio dalyviai pritarė siūlymui prie Vyriausybės sudaryti darbo grupę, kuri su atitinkamomis valstybės tarnybomis inventorizuotų nenaudojamą ir grąžintiną žemę, parengtų kompensavimo už turėtą nuosavybę mechanizmus. Posėdyje priimta LŽSS rezoliucija – kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ir prezidentę.