Ar žinote, ko ėmėsi filosofo Stasio Šalkauskio žmona Julija, kad sovietiniais metais išgelbėtų krosnį istoriniame name Žygimantų gatvėje Vilniuje?
Išsitraukė 50 rublių ir davė jos griauti atėjusiam darbininkui.
Tie 50 rublių atitiko maždaug 500 dabartinių litų. Apstulbęs vyriokas spėjo išmušti tik vieną keraminę plytelę iš vertingos krosnies.
O paskui atsikvošėjo ir net ėmė svarstyti, kodėl toji ponia gelbėja tai, kas, jo nuomone, teisėtai pasmerkta sunaikinti.
Suprato pastato svarbą
Išsilavinusi dailininkė J.Šalkauskienė neturėjo iliuzijų, kad istorinio ir architektūrinio paveldo vertę suvoks su dalba atėjęs darbininkas. Tačiau ji darė, ką galėjo, kad nebūtų sunaikintas meno kūrinys.
Toji moteris, kilusi iš prieškario inteligentijos žiedo, Žygimantų gatvėje gelbėjo ne vien krosnį, bet ir žudomą tautos atmintį. Ji ištrinama sunaikinus istorijos ir architektūros paveldą.
Tokių žmonių dėka ir išliko šis įspūdingas namas sostinės Žygimantų gatvėje. Šiemet jis atšventė 100 metų jubiliejų.
Namas priglaudė įžymybę
Filosofą S.Šalkauskį ir jo žmoną Juliją istorinis namas Vilniuje priglaudė jiems labai sunkiu laikotarpiu. Vilnių sovietai buvo ką tik grąžinę Lietuvai.
„Vilnius mūsų, o mes – rusų”, – atsiduso tada kažkas iš garsiosios Šalkauskių giminės. Tai buvo Lietuvoje paplitęs Pupų Dėdės posakis.
Advokatas Kazys Šalkauskis savo bute Vilniuje kilniaširdiškai apgyvendino brolį Stasį su žmona Julija ir devynerių metų sūnumi Juliumi, persikėlusius iš laikinosios sostinės Kauno.
Garsus vilnietis advokatas garsiam broliui filosofui užleido du kambarius. Abu puikiai suvokė tuometės padėties tragizmą.
Sunaikinus Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, paskutinis rektorius, filosofas bei pedagogas S.Šalkauskis turėjo persikelti į Vilnių, nes kitos išeities nebuvo. Sovietai filosofą, studijavusį Vakaruose, paliko be darbo.
Nedarbas laukė ir jo žmonos Julijos, eruditės ir dailininkės.
Niekas iš giminės tada nenujautė, kad ant namo Vilniuje, Žygimantų gatvėje, po daugelio bus pakabinta atminimo lenta filosofo S.Šalkauskio garbei.
Namas išsiskyrė modernumu
1911 m. šį namą, skirtą nuomoti, suprojektavo inžinierius Fiodoras Smorgonskis.
Jis derino moderną ir neoklasicizmą. Šio autoriaus projektuotuose pastatuose pastebima Peterburgo mokyklos įtaka.
Statyti namus nuomoti buvo naujas dalykas to meto Vilniuje. Dauguma tokių namų pastatyti XIX amžiaus pabaigoje arba XX amžiaus pradžioje.
Puošniais fasadais bei perimetriniu Neries krantinės užstatymu jie suformavo ribą tarp naujojo ir senojo miesto.
Apie visa tai gali be perstojo pasakoti vilnietė architektė Agnė Gabrėnienė, užaugusi istoriniame Žygimantų gatvės name ir parašiusi apie jį darbą studijų metais.
Keitėsi santvarkos ir gatvės
Per šimtmetį net keturis kartus pasikeitė gatvės pavadinimas. Iki 1920 metų namas priklausė Vilijos upės krantinei.
20 metų ta pati gatvė buvo vadinama Žygmuntowska, 1951–1987 – Karolio Požėlos gatve, o dabar – Žygimantų.
Pastate buvo suprojektuotos dvi laiptinės.
Paradinė – iš šiaurinės pusės nuo Neries, o paprastesnė, skirta aptarnaujančiam personalui, – iš kiemo pusės.
Namas iš Žygimantų gatvės pusės iki šiol stebina neįprastai puošniu įėjimu.
Kiekviename aukšte buvo suprojektuota tik po du didžiulius 150–200 kv. metrų butus.
Aukštis – net keturi metrai. Arčiau gatvės esantys kambariai buvo skirti šeimininkų svetainėms, miegamiesiems, bibliotekoms ir svečiams.
Kiemo pusėje esančiose mažesnėse patalpose buvo įrengtos vonios, virtuvės, sanitariniai mazgai, sandėliukai.
Puošnumas visus stebino
1915 metais namą nusipirko inžinieriai Ignotas Fedorovičius ir Liucija Fedorovič. Vėliau jį paveldėjo palikuonys.
Namo savininkais jie tebuvo iki 1940 metų.
Tuo metu name buvo tiktai aštuoni butai.
Čia gyveno nemažai to meto įžymybių – architektų, teisininkų, gydytojų ir netgi Vilniaus miesto komendantas.
Įstiklintais raižiniais puoštos medinės durys atrodė prabangiai. Dabartiniai gyventojai tvirtina, kad būtent šiame name buvo įrengtas pirmasis Vilniuje liftas.
Juo pasivažinėti ateidavo Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentai.
Iki šiol yra išlikusi beveik visa lifto konstrukcija, bet kažkas pavogė pačią lifto kabiną.
Pats namas buvo subjaurotas per rekonstrukciją sovietų okupacijos metais.
Iš 8 butų buvo padaryti 24, išgriautos koklinės krosnys, nuluptos marmurinės palangės, sugadintas parketas, nuskaldyti lubų lipdiniai.
Praeitį mena paveikslai
Vertingos koklių krosnys išlikusios tik dviejuose butuose. Viename jų tebegyvena Šalkauskių giminės palikuonis filosofo S.Šalkauskio sūnus Julius, fizikos daktaras, su žmona Ritone, matematike.
Nuo sienų juos stebi žymūs tarpukario žmonės iš senų paveikslų bei nuotraukų.
Garbingiausioje vietoje pakabinti S.Šalkauskio tėvo gydytojo Julijono Šalkauskio, gimusio 1849 metais, bei jo žmonos Barboros Goštautaitės-Šalkauskienės, gimusios 1864 metais, portretas.
Barbora buvo bajoraitė, kalbėjusi lenkiškai, tačiau Lietuvos patriotė ir lietuvybės skatintoja. Jų portretus iš senų nuotraukų nutapė jų marti Julija, o ją pačią 75 metų jubiliejaus proga įamžino garsus dailininkas Vytautas Ciplijauskas.
Kita koklinė krosnis tebėra „Santaros” žurnalo redaktoriaus, eseisto ir žurnalisto Romualdo Norkaus bute.
Pagyros namo gyventojams
Šį rudenį namo gyventojai surengė šventę namo kieme – pastato gimtadienį.
„Jūs net nežinote, kokie esate turtingi, kad gerbiate ir saugote senovinius savo namo lipdinius ir koklius, namo dvasią ir istorinę atmintį”, – kalbėjo per šimtamečio namo gimimo dieną Kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė.
Paveldosaugininkai džiūgavo, kad Vilniuje atsiranda gyventojų bendrijų, kurių tikslas – ne griauti, o saugoti architektūros palikimą.