Dienraščio šaltiniai Vyriausybėje patvirtino, kad susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui leista apsispręsti dėl tolimesnio S.Dailydkos darbo „Lietuvos geležinkelio“ vadovo poste. Esą ministras pirmininkas Andrius Kubilius, jo aplinka ir kiti Vyriausybės nariai neprieštaraus, jeigu susisiekimo ministras apsispręstų pakeisti bendrovės generalinį direktorių.
Tiesa, artimiausiame valdybos posėdyje gali būti apsiribota situacijos aptarimu ir papeikimu S.Dailydkai.
S.Dailydkos nesutarimai su dešiniojo centro valdančiąja koalicija ir jos Vyriausybe jau seniai tapo vieša paslaptimi. Tačiau valdžia vis atidėliojo apsisprendimą dėl „Lietuvos geležinkelių“ įmonės vadovo.
Praėjusią savaitę kilo dar vienas nesusipratimas, nes S.Dailydkos vadovaujama bendrovė pateikė nemalonų akibrokštą Vyriausybei. „Lietuvos geležinkeliai“ netikėtai užprotestavo Vilniaus apygardos teismo sprendimą valstybės nacionalizuoto „Snoro“ banko bankroto administratoriaus pareigas skirti užsieniečiui – tarptautinės konsultacijų bendrovės „Zolfo Cooper Europe“ vyriausiajam partneriui Neilui Cooperiui.
Po tokio valstybinės gigantės pateikto protesto iškilo grėsmė, kad bankroto byla bus nagrinėjama neįsivaizduojamai ilgai. Tai galėtų sutrikdyti atsiskaitymą su „Snoro“ klientais, kurių indėliai buvo apdrausti. Kilus triukšmui „Lietuvos geležinkeliai“ atsiėmė savo skundą, pateiktą teismui.
Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis
E.Masiulis nepaneigė, kad dėl S.Dailydkos tikimo pareigoms, kurias jis eina, gali būti svarstoma artimiausiame „Lietuvos geležinkelių“ valdybos posėdyje. Bet ir nepatvirtino, kad tai tikrai atsitiks. „Tiesiog nekomentuosiu tokios galimybės“, – išsisuko nuo tiesaus atsakymo ministerijos vadovas.
Pernai liepą susisiekimo viceministro vadovaujama įmonės valdyba priėmė sprendimą pratęsti sutartį dėl S.Dailydkos darbo užimame poste iki 2014-ųjų. Tačiau per tą laiką tarp Vyriausybės atstovų ir „Lietuvos geležinkelių“ vadovo ne kartą buvo įsiliepsnoję į viešumą išsiveržę nesutarimų.
S.Dailydka bendrovei vadovauja nuo 2006 m. Spėjama, kad į šį postą jis atsisėdo dėl tuomet šalį vadovavusių socialdemokratų protekcijos.