Ginčai dėl to, kas „išrado” Kalėdas, turbūt nenurims niekada. Tačiau vokiečiai įsitikinę, kad bent jau tokias Kalėdas, kokias švenčiame šiandien, sukūrė būtent jie. Na, bent jau svarbiausius Kalėdų simbolius.
Gali būti, kad danai parduoda ypač daug Kalėdų eglučių, kinai gamina pigius blizgučius, o meksikiečiai pučia stiklinius burbulus, bet Kalėdų verslo centrai vis dar tebėra Rūdiniuose kalnuose, Tiuringijoje, Heseno žemėje, Švarcvalde ir Hamburgo apylinkėse.
Vokietijoje daug vidutinio dydžio bendrovių, kurios visus metus laukia Kalėdų – nuo jų priklauso verslininkų sėkmė. O tenykštės tradicinės šeiminės bendrovės ištisus metus rūpinasi, kad Kalėdų simbolių netrūktų visame krikščionių pasaulyje.
Eglutes pripažįsta tik tikras
Manoma, kad paprotys pastatyti namuose Kalėdų eglutę atsirado būtent Vokietijoje ir iš čia išplito visame pasaulyje.
Plačiai paplitusi nuomonė, kad Kalėdų eglutė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėta 1419 metais, tačiau istorikai šio fakto nepatvirtina.
Freibergo apylinkėse pasiturinčių žmonių namuose buvo įprasta Kalėdų eglę puošti saldumynais, vaisiais ir riešutais, kuriuos vaikams buvo leidžiama nusipurtyti ir suvalgyti per Naujuosius metus.
Bandymai pakeisti tradicinę eglutę pušimi ar plastikiniu spygliuočiu Vokietijoje neprigijo.
Vokiečiai laikosi tradicijos prieš pat Kalėdas tiesiog gatvėje nusipirkti tikrą eglutę, kvepiančią mišku.
Verslas nugena iki Gruzijos
Populiariausia Kalėdų spygliuočių rūšis – normandinis kėnis, kilęs iš Kaukazo. Specialistai tvirtina, kad jis sunkiausiai meta spyglius, taigi ilgai laikosi ir mažiausiai šiukšlina. Tiesa, kad spygliai nebyrėtų, reikia, jog kėnis būtų patyręs bent nedidelę šalną.
Būtent šias eglutes daugiau nei 20 hektarų plote augina apie 50 vokiečių eglučių augintojų. Sodinukų jie parsiveža iš Henningo Peino medelyno Apene prie Hamburgo.
Šis vokietis dar Sovietų Sąjungos laikais atsiveždavo sodinukų iš Kaukazo, o SSRS žlugus dar labiau išplėtojo savo verslą.
1996 metais H.Peinas kartu su augalų fiziologijos profesoriumi Jürgenu Matschke tyrė spygliuočius Kaukazo miškuose ir nustatė, kur geriausiai auga gražiausi kėniai su gražiausiais kankorėžiais, taigi ir geriausiomis sėklomis.
Visai neseniai H.Peino bendrovė už tris milijonus eurų nusipirko teisę dar penkerius metus geriausiuose Gruzijos regionuose skinti kėnių viršūnėse gražiausius kankorėžius. Jų sėklos atvežamos į Nagoldo miestelį Švarcvaldo regione, kur yra įsikūrusi H.Peino bendrovė „Plusbaum”. Ten jos apžiūrimos, išrūšiuojamos ir maišuose vežamos į Apeno medelyną.
Iš pasėtų sėklų po trejų ketverių metų išauga sodinukai, kuriuos H.Peinas parduoda Kalėdų eglučių augintojams.
Dar po šešerių septynerių metų kėniai jau tinkami parduoti.
Nors normandinis kėnis – brangiausias Kalėdų medis, jis perkamas labiausiai: vien Vokietijoje kasmet jų parduodama už 800 milijonų eurų.
Kartu su Danijos eglučių augintojais vokiečiai amžinai žaliuojančiais spygliuočiais aprūpina ir kitas Europos šalis.
Normandinių kėnių sėklų galima nusipirkti ir pigiau, tačiau H.Peinas turi savo nuomonę apie eglučių augintojus, perkančius pas konkurentus.
„Jie labai rizikuoja, nes tik po septynerių metų pamatai, ar sėklos buvo geros: pirkdamas gali sutaupyti tūkstantį eurų, o po to pamatai, kad investavai šimtą tūkstančių ir praradai viską”, – perspėja jis.
Stiklo burbulai vietoj vaisių
Kuo papuošti Kalėdų eglutę? XIX ir XX amžių sandūroje nebuvo paprasta vidužiemį gauti obuolių, apelsinų ar saldumynų, todėl Kalėdų eglės stovėdavo tik turtingųjų namuose.
Apie 1830 metus stiklapūčiai Tiuringijoje pirmieji sugalvojo pakabinti ant eglutės šakų stiklinius burbulus.
Jie greitai išpopuliarėjo Vokietijoje, o nuo 1901 metų, kai Franklinas Woolworthas pirmą kartą užsisakė vokiškų papuošalų ir papuošė jais Kalėdų eglutes savo parduotuvėse JAV, yra neatsiejama Kalėdų verslo dalis.
Burbulai gaminami Rumunijoje, Meksikoje, JAV ir Kinijoje, o parduodami visame pasaulyje.
Tačiau bendrovėje „Krebs Glas Lauscha”, įsikūrusioje Laušos miestelyje, stiklinių papuošalų gamybą organizuoja jau ketvirta stiklapūčių karta.
Gal todėl gražiausius stiklinius burbulus vis dar pučia būtent stiklapūčiai Laušoje. Jie puošia, pavyzdžiui, vieną gražiausių pasaulio parduotuvių – Londono „Harrods”.
Blizgučiai – ne vien kiniški
Kai pakrypsta kalba apie Kalėdų blizgučius, retai kas prisimena vokiečius.
Tačiau šis paprotys atsirado 1878 metais Niurnberge. Blizgučiai ant Kalėdų eglutės simbolizuoja ledo varveklius.
Prie Frankfurto įsikūrusi bendrovė „Eppstein Foils” – vienintelė pasaulyje, dar gaminanti tikrus metalinius Kalėdų blizgučius. Vokietijoje jie vadinami „Lametta”.
1860 metais įkurtas fabrikas 1905 metais ėmė pardavinėti suplotą cinko foliją su švinu ir be jo, plonesnę už žmogaus plauką. Vokiečiai greičiausiai buvo pirmieji, pradėję gaminti tokius eglučių papuošalus.
Šiandien daugiausia blizgučių gaminama Kinijoje iš aliuminio ir plastiko – taip pigiau.
O „Eppstein Foils” nebeteikia jokios informacijos apie Kalėdų blizgučius. Įvaizdžio sumetimais. Mat „Eppstein Foils” dabar daugiausia gamina specialaus metalo paviršius, skirtus saulės kolektorių modulių, medicinos technikos, šviesos diodų ir netgi kosminių laivų gamintojams – aukščiausio pasaulinio lygio produkciją.
Kalėdų blizgučiai šiuolaikiškai įmonei tėra mažytis verslas, greičiausiai neduodantis didelės ekonominės naudos.
Tačiau „Eppstein Foils” laikosi bendrovės tradicijos ir šio verslo neatsisako.
Dovana – mediniai spragtukai
Prieš Kalėdas vokiečiai noriai perka medinius gaminius. Viena mėgstamiausių dovanėlių – įvairiausių formų ir dydžio spragtukai, kuriais galima gliaudyti riešutus jaukiais vakarais tarp Kalėdų ir Naujųjų metų.
„Justino Bieberio pavidalo spragtukas? Ne, tokio kol kas neplanuojame, bet ateityje visko gali būti, mūsų klientų skonis nuolat keičiasi”, – šypsosi Andreas Bilzas, bendrovės „Seiffener Volkskunst” direktorius.
Šią įmonę Rūdiniuose kalnuose 1948 metais įkūrė aštuoni medžio drožėjai. Šiandien ji turi 30 darbuotojų ir gamina daugiau kaip 400 rūšių gaminių iš medžio: spragtukų, angeliukų, bet daugiausia tradicinių žmogeliukų, kuriuos atvėrus galima įstatyti smilkalų.
Jie parduodami visoje Vokietijoje, taip pat JAV, Kinijoje, Japonijoje. Tradicinėje įmonėje, ištisus metus gaminančioje kalėdinius gaminius, – daug rankų darbo. Pavyzdžiui, tokiam smilkalų žmogeliukui pagaminti vis dar reikia 80 operacijų. Jie kainuoja 20–80 eurų.