Portalas lrytas.lt gavo teisę publikuoti B.Hybelso paskaitos „Penki kritiniai klausimai“, skaitytos Pasaulinėje lyderystės konferencijoje, vertimą. Pateikiame pirmąją vertimo dalį - pirmąjį kritinį klausimą.
„Užduosiu jums vieną klausimą. Iš viso jų ketinu užduoti penkis. Pirmasis: kur šiuo metu esate kaip lyderis? Koks jūsų lygis darbe? Persidirbate? Darbų turite kaip tik tiek, kiek spėjate ir norite atlikti? O gal neišnaudojate viso savo potencialo? Nubrėžkite vertikalią liniją ir pažymėkite tris atkarpas. Kur šiuo metu esate?
Įsivaizduokite, atsikeliate ryte, turite susidarę darbų sąrašą. Nuvykstate į darbą ir daugumą tų darbų nuveikiate. Darbo dienos pabaigoje jus užlieja pasitenkinimo, užbaigtumo jausmas. Jūs normaliai elgiatės su artimaisiais ir bičiuliais, nes viskas kaip reikiant. „Normos ribose“. Esate per vidurį.
Bet būna žmonių, kurie to nepatiria, nes per mažai dirba.
Jei jūsų darbų sąrašas nėra labai ilgas, jei nuėjęs į darbą puolate apsipirkinėti per internetą arba sprendžiate kryžiažodžius, jei daug vaikštinėjate, landžiojate pas kitus, trukdote jiems, nuolat žvilgčiojate į laikrodį, laukiate nesulaukiate darbo dienos pabaigos, paskui kulniuojate namo, bet nesijaučiate labai jau patenkintas tuo, ką nuveikėte darbe, vadinasi, esate nelinkęs persidirbti. Žvelgiant į nusibrėžtą vertikalią liniją, esate apatinėje dalyje.
Ir yra tokių, kurie persidirba – persitempia tiek, kad jiems kyla grėsmė. Tai pavojinga. Tokie žmonės atsikelia ryte, meta akį į darbų sąrašą ir galvoja: „Jergutėliau, nieko nespėsiu.“ Nulekia į biurą, o darbų sąraše ne tik kad nemažėja – jų daugėja, sąrašas ilgėja. Įsidienojus jiems pradeda mausti pilvą – bet ne todėl, kad norėtų valgyti. Greičiau todėl, kad suvokia, jog niekaip nespės atlikti visų užsibrėžtų darbų. Tokie žmonės aria viršvalandžius. Važiuojant namo jiems užeina pulsuojantis galvos skausmas. Su namiškiais jie retai būna, nes galvoje – vien darbas. Tokie žmonės - viršutinėje skalės dalyje.
Kokioje situacijoje esate jūs? Neturite ką veikti, padarote būtent tiek, kiek galite ar nuolat persidirbate?
Dabar užduosiu kitą, daug įdomesnį klausimą. Kaip manote, kuriame lygmenyje jūs kaip lyderis geriausiai susidorojate su savo užduotimis? Kada į galvą šauna geriausios mintys? Kada užgimsta geriausios maldos? Kada gimsta noras imtis naujovių?
Mano atsakymas į šį klausimą pagrįstas gausybe atliktų tyrimų. Geriausiai su užduotimis susidorojama atliekant šiek tiek daugiau nei vidutiniškai, nei norma. Tada jauti, kad iš savęs išspaudi geriausia, bet nepersitempi.
Bene geriausiai tai iliustruoja raumens pavyzdys. Įsivaizduokite bicepsą. Jei norite užsiauginti raumenis, juos reikia truputį patempti. Jei tempsite nepakankamai, jie neaugs. Jei tempsite taip, kaip reikia, raumenys augs. Jei pertempsite raumenis, jie gali net plyšti.
Žinant, kad lyderis geriausiai savo darbą nuveikia, kai jo darbo krūvis yra truputį aukščiau normos ribų, visus vadovus drąsinu judėti laipteliu aukščiau. Jei kaip lyderis esate nepersidirbimo zonoje, kelkit kartelę. Pasunkinkit užduotį. Imkitės naujų iniciatyvų. Daugiau reikalaukit iš savęs. Meskite sau naują iššūkį. Imkitės naujos veiklos. Nes jei nekelsit sau kartelės, jūsų kaip vadovo dovanos, talentai ir mąstymas atrofuosis.
Jei jaučiate, kad persidirbate, įklimpote į bėdą. Per ilgai užsibuvus šiame lygmenyje, jums kyla grėsmė. Krūvio neatlaikys jūsų kūnas, protas ir dvasia.
Pačioje pradžioje, kai tik susikūrė „Willow Creek“ (ir aš prisimenu tai kaip blogą sapną) mes visi persidirbdavome. Turėjau vieną jauną darbuotoją. Vieną vakarą jis man skambina. Kažką vapalioja į ragelį. Klausiu: „Kas tau? Kas atsitiko?“ Šiaip ne taip man pavyksta išpešti, kad vyrukas išgėrė pusę buteliuko migdomųjų.
Sėdu į mašiną ir lekiu pas jį. Gatvėmis lekiu kaip beprotis tiesiai pas jį į namus. Jis jau beveik be sąmonės. Čiumpu jį, paguldau ant galinės sėdynės ir lekiam į ligoninės priimamąjį. Dievo malonės dėka, gydytojai išvalė jam skrandį. Gyvybė buvo išgelbėta. Kai jis atsigavo, nuėjau su juo pasikalbėti. Klausiu: „Kodėl?“ O jis man sako: „Darbe niekad nespėju padaryti, ko tu manęs prašai. Užmušk, nespėju. Man per didelė tokia atsakomybės našta. Nesusidoroju.“
Klausiu: „O ko tu man nieko nesakei?“ O jis man: „Žinau, kaip pats esi visa galva paniręs į darbą. Mes visi kaip bepročiai. Taigi pamaniau, kad tau geriau nesakyti. Juk tu darbais užsivertęs netgi dar labiau negu aš.“
Važiuojant iš ligoninės man galvoje sukosi viena mintis: „Rodau labai blogą pavyzdį savo kolegoms, visai organizacijai, visai bažnyčiai. Gyvenu kaip bepročių krašte.“
Tu blogas pavyzdys. Ir atsiskleidi ne iš geriausios pusės. Kasmet per šitą konferenciją aš vis paišau kibirą. Man prie širdies kibirai. Per ankstesnes konferencijas esu skaitęs pranešimus apie tai, kaip papildyti savo rezervuarą.
Lyderiai turi labai rimtai ir atsakingai vykdyti šią papildymo akciją. Prisisemkite savo kibiriuką. Taip, kaip jis jums prisisemia. Vieniems tai skaitymas, kitiems mankšta. Man tai pasiplaukiojimas valtimi ar jachta. Darykit, ką reikia, kad neišsektumėte. Tai labai svarbu.
Jei per ilgai užsibūnat šiame pavojingame lygmenyje, jūsų kibire atsiranda skylių. Tada jau atostogų nepakanka. Nepakanka pasiplaukiojimo. Nepakanka skaitymo, ar trijų dienų pertraukėlės. Kodėl? Todėl, kad jūsų kibiras skylėtas. Taigi anksčiau ar vėliau jums teks išmokti nusileisti žemyn. Gal kai kurie iš jūsų pasakys: „O ką daryt, jei laukia dvidešimt du Kūčių tarnavimai?“ Ar būna laikotarpių, kai tenka norom nenorom kilti iki šio lygmens? Taip, būna.
Kai matote, kad jų neišvengsite, susiimkite. Bet paskui, kai tas laikotarpis praeina, kuo greičiau sumažinkite krūvį. Noriu nupaišyti dar kai ką. Kalbėsiu apie tyrimus, kurie buvo atlikti dar dvidešimto amžiaus pradžioje.
Jerksas ir Dodsonas, du tyrėjai patvirtino: streso metu darbingumas kyla. Bet jei stresas laikosi ilgesnį laiką, darbingumas pamažu mažėja, paskui šauna į dugną. Kalbu tiems, kurie dabar streso sužadintos energijos apimti. Žinokit, darbingumo linija išsilygins, o paskui staigiai kris žemyn. Ir jau tada kai pulsit, tai pulsit.
Tikrai žinau, kad nenorite atsidurti dugne.
Ir dar kartą visiems primenu: kad gyvent be iššūkių irgi nėra gerai. Taigi jums reikia būti per viduriuką, kur „norma“. O dar geriau – jei esate vienu laipčiuku aukščiau. Antra labai svarbi išvada skirta jūsų kolegoms. Jau nė nežinau, kiek kartų esu sėdėjęs su direktoriais susirinkime, ir vienas kuris nors vadovas sako: „Mūsų skyrius baigia nukraujuot ir tuoj mirs.“ Eik tu? Tikrai? Tai koridoriai paplūdę krauju? Galiu ateit pasižiūrėti? Tikrai taip prastai?
Kaip sužinoti, kas mūsų organizacijoje persidirba, o kas ne? Mano patarimas būtų toks: tegul visi jums atsakingi skyrių vadovai pirmiausia įvertina, kuriame lygyje patys yra. O paskui tegul tą patį testą duoda savo pavaldiniams, o vėliau informuoja jus. Nes jei jūsų organizacijoje yra skyrius, kuriame visi darbuotojai jau ant ribos... Jei nepalengvinsit naštos, nutiks kai kas blogo. Aš tai norėčiau sužinoti dar prieš tam įvykstant.
Taip pat norėčiau žinoti ir jei aštuoni iš dešimties mano skyriaus darbuotojų jaučiasi nepatenkinti dėl nepakankamo krūvio. Ką daro žmonės, kurie negali realizuoti savęs, kuriems darbe per menkas iššūkis? Ogi išeina.
Ar žinote, kad pasaulyje iš darbo išeina apie trisdešimt procentų skambučių centrų darbuotojų? Kodėl tiek daug? Nėra stimulo likti.
Kadaise bažnyčioje turėjome puikią darbuotoją, lyderę, sparčiai kilusią karjeros laiptais. Kai sužinojau, kad ji išeina kitur, labai nusiminiau. Kai jos vadovo paklausiau, ar iškilo kokių nesusipratimų, jis atsakė: „Ne viskas gerai, jokių pykčių, ji tiesiog susirado kitą darbą.“
Negalėjau patikėt savo ausimis. Taigi susitariau susitikti su ta jauna kylančia žvaigžde kavinėje. Klausiu jos: „Kodėl palieki „Willow Creek“?“ Ji man: „Ar galiu atsakyt tiesiai šviesiai?“ Sakau: „Dabar jau gali, juk nebesu tavo viršininkas.“ Ir ji man pasakė, kad jai stigo veiklos. Labai nustebau. Čia, pas mus, jai stigo veiklos? Ir ji pasakė, kad jai stigo terpės atsiskleisti.
O su vadovu kalbėjai? Taip. Ir ką jis pasakė? Šiuo metu daugiau nieko negalime pasiūlyt. Turėjome fantastišką, jauną kylančią žvaigždę, ir išsiuntėme ją kažkur kitur – vien todėl, kad vadovas nesuprato, koks nesaugus, koks pažeidžiamas pasijunta talentingas žmogus, ilgą laiką negaudamas jo gabumų atitinkančios užduoties.
Atlikite tą testuką. Galbūt tai jums padės neprarasti gerų specialistų, kuriems stinga terpės pasireikšti.
Čia peršasi dar viena išvada. Pateiksiu ją klausimo forma. Kaip manot, ar įmanoma, kad visa organizacija persitemptų, funkcionuotų normaliai arba nepersitemptų? Ar galima taip vertinti ne tik asmenį, bet ir visą organizaciją? Manau, taip. Mūsų istorijoje buvo laikai, kai nuo kojų nuvarydavau visą „Willow Creek“. Būdavo kokios šešios veiklos kryptys, didžiulės kampanijos, krūvos darbų. Kai žmonės ateidavo ir sužinodavo, kiek visko apsižiojome, kiek tikimės padaryt ir raginame visus visur dalyvauti, jie atrodydavo kaip tie šunys graudžiomis akimis žiūrintys pro galinį mašinos langą.
Žvilgsnis sako: „Tu pribaigsi mane.“ O aš: „Gal ir taip. Bet juk visa tai dėl Jėzaus.“ Taigi manau, kad įmanoma pertempti visą organizaciją. Ir lygiai taip pat įmanoma nesuteikti visai organizacijai progos pasireikšti – neduoti pakankamai galimybių atsiskleisti. Tada visa organizacija tarsi pasineria į miegą. Visi darbuotojai bamba: „Niekada nedarom nieko naujo, nevyksta nieko įdomaus. Nėra dėl ko stengtis. Manau, kad tą testuką su klausimu, kur šiuo metu esate, galėtumėt duoti visiems savo darbuotojams. Nustatykite, kokiam lygmeny yra jūsų organizacija. Gauta informacija jums labai pravers. Bent jau mums tai labai pravertė.
Išvertė Rūta Rušinskienė.
***
Autorių teisės © 2011 by Willow Creek Association. Naudoti tik su leidimu. Visos teisės saugomos.
Kopijuoti ir platinti griežtai draudžiama.