Pasak V.Vasiliausko, 2006-aisias „Snoro“ akcininkams buvo nurodyta per penkerius metus rasti strateginį investuotoją ir jam parduoti bent trečdalį banko akcijų, bet tai nebuvo padaryta. Taip siekta į „Snorą“ „įnešti normalią, tradicinę bankinio korporatyvizmo kultūrą, valdymą“, sakė centrinio banko valdytojas interviu portalui IQ.lt.
Jis dėstė, kad „Snoras“, skirtingai nuo kitų šalies bankų, pasižymėjo „tikrai didele susijusių asmenų kreditavimo rizika ir asmeniniu vartojimu per banką“.
Pasak jo, „Snoras“ buvo uždarytas dėl abejonių, kad bankas veiks pelningai.
„Cituoju banko laikinojo administratoriaus žodžius: šio banko mažmeninė bankininkystės veikė idealiai, IT sistemos idealios, tinklas labai gerai išplėtotas.
Vienas iš didžiausių pelno centrų buvo tarptautinės operacijos, orientuotos daugiausia į rytų rezidentus. Minusas ir didžiausia problema – tai pelningumo problemos, abejonės dėl galimybės pelningai veikti. Brangiai pasikėlus finansavimo išlaidas ir gautas lėšas rizikingai investuojant susijusiems verslams sunku tikėtis teigiamos perspektyvos“, - sakė V.Vasiliauskas.
„Visi mūsų veiksmai buvo nukreipti į banko išgelbėjimą. Tai yra padalinti banką į sveiką ir ligotą ir pabandyti „skraidinti“ banką toliau. Bet laikinas administratorius turėjo galimybę pažiūrėti iš vidaus, ir mes turėjome galimybę. Be trukdžių, dienos šviesoje. Ir vaizdelis, kurį išvydome, buvo blogesnis, nei tikėjomės.
Ilgai pasvarstėme įvairius variantus, administratorius teikė visų variantų pliusus ir minusus. Buvo pasirinktas ekonomiškai teisingiausias sprendimas – banko likvidavimas, įvertinant kainą mokesčių mokėtojus ir visuomenei“, - pasakojo V.Vasiliauskas.
Pasak jo, sunku pasakyti, kiek laiko banko savininkai ketino tęsti veiklą, jei Lietuvos bankas nebūtų sustabdęs.
„Kiek jie ilgai planavo tęsti tą veiklą, sunku būtų pasakyti. Galima kalbėti tik faktais: nuo 2004 metų bankas tikrai agresyviai plėtėsi. Ta pakankamai agresyvi marketingo strategija, kurią bankas buvo pasirinkęs, davė rezultatų, bankas pūtėsi visomis prasmėmis: ir indėlių, ir paskolų portfelis didėjo.
Deja, šiam bankui buvo būdingos paskolos susijusiems asmenims ir paskolos už Lietuvos ribų. Tai savaime nėra blogas dalykas, bet reikia vertinti visas rizikas, užtikrinti priemones paskoloms grąžinti“, - sakė V.Vasiliauskas.
Pasak jo, įmonės laikė pinigus „Snore“, nepaisant gandų apie šio banko būklę dėl agresyvios marketingo strategijos, gerai išplėtotos mažmeninės bankininkystės, banko lankstumo bei galimybės greitai uždirbti.
Lietuvos banko valdytojas šiame interviu gynė savo instituciją, kuri ilgą laiką nepastebėjo „Snoro“ problemų – esą galimai nusikalstamą veiklą galima išvysti tik banko viduje nagrinėjant veiklos dokumentus.
Lietuvos bankas skelbė, kad „Snore“ pritrūko 3,4 mlrd. litų turto – beveik pusės turimo.
Dingę 600 mln. litų indėlių, 1,2 mlrd. vertybinių popierių, suteikta 600 mln. litų blogų paskolų, 550 mln. litų pervesta į Kaimanų bei Mergelių salų fondus.