Portalas lrytas.lt gavo teisę publikuoti B.Hybelso paskaitos „Penki kritiniai klausimai“, skaitytos Pasaulinėje lyderystės konferencijoje, vertimą. Pateikiame antrąją vertimo dalį - antrąjį kritinį klausimą.
„Antras esminis klausimas: Ką ketinate daryti su dėmesio reikalaujančiais darbuotojais savo organizacijoje? Kaip parodysite jiems dėmesį? Paklausite: „O iš kur man žinoti, apie ką čia kalbi? Kuriems turėčiau rodyti daugiau dėmesio? Kas čia tokie būtų mano organizacijoje?“ Norite sužinoti?
Gal pasakysite: „Dukart per metus atliekame asmenybės įvertinimo testus. Mes irgi. Ir tokie įvertinimai pateikia tikrai labai vertingos informacijos apie geriausius ir prasčiausius darbuotojus. Bet pas save mes turime įsivedę tokią naują madą – testuką, kurį atliekame su visais vadovais. Ir jis pasako šiek tiek daugiau nei įprastinis personalo darbuotojų įvertinimo testas. Ir jį mes vadiname... čia kaip jau neša mūsų fantazija... jį mes vadiname „Eilės testu“.
Daroma taip: surenkame visus visų padalinių vadovus ir sakome: „Gerai, tikimės ir meldžiame, kad taip nenutiks, bet kas būtų, jei netolimoje ateityje perpus sumažėtų įplaukų ir tektų viso gero pasakyti kai kuriems darbuotojams? Su kuriais atsilabintumėt pirmiausia? Sėdime su vadovais ir svarstome: „Jei, tarkime, skyriuje dešimt žmonių. Tu, kaip vadovas, surašai visų vardus eilės tvarka pagal tai, kuriuos norėtum pasilikti, o kuriuos atleistum krizei užėjus. Kuriems pirmiausia pasakytum ate?“ Ir tai be galo sunku.
Patys mėginome tai atlikti kartu su mūsų žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovu. Jis sako: „Gerai, Billai, tu pirmas. Man dirba patys nuostabiausi žmonės. Jei jie dirba man, vadinasi, jie puikūs, patys geriausi.“ Bet jei nutiktų taip, kad įplaukos sumažėtų perpus ir tektų ką nors atleisti? Tada akimirksniu įsijungia protas ir pradedi galvoti. Jei esate vadovas, pagalvosite: „Pradėsiu ne nuo to eilės galo, o nuo kito. Kas būtų, jei netekčiau šio žmogaus. Jei netekčiau šio. O jei šio?“ Ir taip eini, nagrinėdamas po vieną.
Ir staiga suvoki, kad kai kurie asmenys atsiduria eilės gale. Ir tai nebūtinai blogi žmonės. Tiesiog jie atsiduria tavo eilės gale. Ir ta informacija be galo naudinga. Kodėl? Todėl, kad priėjęs žmones eilės gale, pradedi užduoti sau labai įdomius klausimus. Ar žmonės, esantys eilės gale, iš tiesų kaip pridera neša savo naštą? Ar teisingai juos paskyriau? O gal jie nepakankamai stengiasi? Gal sėdi ne savo vežėčiose? Gal nebepritampa? Gal kai kurie mano darbuotojai susiduria su sunkumais, tik aš to nepastebiu? Gal nežiūriu į juos atidžiai todėl, kad šiuo metu finansavimas geras. Gal dėl kažkokių priežasčių vengiu sudėtingų pokalbių?
Tas eilės testukas puikiai viską iškelia aikštėn. Svarbias pareigas „Willow Creek“ einu jau pusketvirtų metų. Kartą staiga suvokiau, kad visa „Willow“ ateitis beveik visiškai priklauso nuo žmonių, kuriuos pritraukiame ir kuriems čia leidžiame atsiskleisti. Kaip mėgstu sakyti pastaruoju metu, turiu atrasti ir suburti fantastiškų žmonių komandą, kad kartu sukurtume fantastišką ateitį, vardan mūsų fantastiškojo Dievo. Ir šiam klausimui per pastaruosius pusketvirtų metų aš skyriau daugiau laiko ir jėgų nei per ankstesnius trylika.
Esu giliai įsitikinęs, kad mūsų ateitis priklauso nuo mūsų gebėjimo pasirinkti ir išlaikyti fantastiškus žmones. Dar žinau, kad mūsų ateitis priklauso nuo to, kaip elgiamės su tais žmonėmis, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasidaro nebe tokie fantastiški – tų, kurie atsiduria tos eilės gale. O dabar įvarysiu jums skausmo. Tai bus ne šiaip paprastas galvos skausmelis, bet migrena, toks nuo kurio galva plyšta. Mat kalbėsiu apie sunkius žmones, kuriuos teks palikti.
Jei tokių dar neturėjote, tai neabejotinai kada nors turėsite. Pradėkime nuo fantastiškojo Fredo. Fredas – fantastiškas vyrukas. Tik štai pastaruoju metu visai be džiaugsmo. Slampinėja mano organizacijos koridoriais it musę kandęs. Be nuotaikos. Ir ta jo nuostata pradeda plisti kaip koks gripas. Klausiu jūsų: „Ką darytumėt su Fredu?“ Tiksliau: „Kiek laiko duosite Fredui pakeisti nusistatymą? Kiek dar leisite Fredui skleisti tas radioaktyvias medžiagas po visą darbovietę? Savaitę? Mėnesį? Metus? Kiek laiko duosite Fredui?“
Pašnibždėkit savo atsakymą: savaitę, mėnesį ar metus? Kai kuriems kyla noras gintis – ir aš jus puikiai suprantu. Šį klausimą esu uždavęs įvairiuose pasaulio kampeliuose. Atsakymų įvairovė pribloškianti.
Atsakymai skiriasi – nuo kelių minučių, iki kelių mėnesių ar net metų. Vienas pastorius Airijoje atsakė: „Suteikčiau Fredui lygiai šešiasdešimt minučių. Negaliu pakęsti netikusių nuostatų.“ Neiškentęs įsiterpiau, sakau: „Jei jums dirbčiau nuo širdies, sunkiai, o mano rezultatai būtų puikūs – negi neturėčiau teisės bent vieną dieną pavaikščiot surūgęs?“ Jis atsakė: „Billai, ta diena pas mane tau būtų paskutinė.“ Aišku. Supratau.
Tada to paties pasiteiravau vieno lyderio Prancūzijoje. Kiek laiko duotum tokiam žmogui? „Metus, – atsakė jis. – Jei visiškai netoleruočiau netikusių nuostatų, tai veikiai čia, Prancūzijoje, nebeturėčiau, kas man dirbtų.“
Lyderiai privalo turėti aiškią nuomonę tokiais klausimais. Savo organizacijoje „Willow“ kalbėtis apie netikusias nuostatas mes pradedame tą pat akimirką, kai tik pamatome pirmuosius jų ženklus. Vos tokia nuostata apsireiškia, beregint imamės veiksmų. Sakome: „Fredai, kas atsitiko? Norime suprasti. Paaiškink, kodėl biure pradėjai nešiotis šakę ir visus su ja badai? Ar kažko nežinome? Ar šeimoj tau viskas gerai? Kodėl į darbą ateini toks pikčius ir skleidi neigiamą energiją, kai mes visi čia iš kailio neriamės, norėdami aplink paskleisti optimistinę nuotaiką? Fredai, norime žinoti, kas dedasi. Norime žinoti, kuo galėtume padėti. Nes galbūt tai dėl mūsų kaltės. Norime žinoti, kad galėtume padėti. Bet, Fredai, tas reikalas turi būti išspręstas per trisdešimt dienų – ne daugiau. Duodame tau trisdešimt dienų.“
Taigi netikusi nuostata turi būt išgyvendinta per trisdešimt dienų. Paklausit: „Negi fantastišką žmogų atleidžiat dėl vienos netikusios nuostatos?“ O kaip jūs manote? Aišku. Nors mums tai nepatinka, bet atleidžiame. Nes žala, kurią toks žmogus padaro skleisdamas nuodingas kalbas ir nuostatas, žodžiais nenusakoma. Turite turėti aiškų požiūrį į tokius dalykus. Galbūt jūs Fredui duosite šešiasdešimt dienų. Gal jūsų kultūroje priimta duot devyniasdešimt dienų. Bet jūs ir jūsų komanda turite turėti tuo klausimu aiškią nuomonę.
Jūsų darbuotojai turi žinoti, kurį laiką galima vaikščioti „parūgus“. O kada jau išsikvies ant kilimėlio, pasikalbės ir duos laiko pasikeisti. Jei ne, laukia liūdnos pasekmės. Kitas klausimas: Kaip elgiatės su kita kategorija žmonių, reikalaujančių neatidėliotino dėmesio, – su tais, kurie nesistengia? Gal tokių pas jus nėra. Gal saujelė. Kiek laiko pakęsti žmogų, kuris neneša savo naštos? Arba, kaip pasakyta Biblijoje, nevertas savo atlygio? Biblijoje parašyta, kad darbininkas turi būti vertas savo atlygio. Jei jis dirba, jis vertas atlygio. Jei nedirba kaip reikiant, - arba kaip mes sakom, „nepersidirba“ – tai nevertas.
Atsakymai į šį klausimą visame pasaulyje irgi labai skiriasi – nuo kelių savaičių iki metų. Savo organizacijoje mes laikomės tokios nuostatos: Tokie nepersitempiantys dėmesio sulaukia, vos pastebime pirmuosius ženklus. Tai būtina kelti aikštėn, kalbėti apie tai. Mūsų nuomone, tokį klausimą būtina išspręsti per tris mėnesius. Šiai situacijai skiriame daugiau laiko todėl, kad smukusio darbingumo priežastys būna pačios įvairiausios, dažnai labai sudėtingos.
Galbūt darbuotojas nelabai supranta, ko iš jo reikalauja. Gal stinga išteklių. Gal prasta vadyba. Bet pradėję tai gvildenti, visam personalui primename, kad problema turi būti išspręsta per tris mėnesius – paties darbuotojo, visos komandos ir visos bažnyčios labui. Darome, kas mūsų galioje, kad našumas pagerėtų. Ugdome, stengiamės įkvėpti, padedame. Bet viskas turi išsispręst per tris mėnesius.
O dabar nuo skausmo pereikim prie agonijos. Man asmeniškai sunkiausia, kai personalo narys myli Dievą, myli tave, sunkiai triūsia, myli tavo bažnyčią. Deja, matai, kad norint, jog organizacija augtų ir plėstųsi, tas pareigas verkiant reik perleisti kitam – gabesniam. Esat su tuo susidūrę? Man tai širdis plyšta. Dėl to, būna, nemiegu naktimis. Nervinuosi iki visiško supykinimo. Per trisdešimt penkerius darbo metus man ne kartą yra tekę pasakyt: „Žinai, tu nuostabus darbuotojas, deja, tau stinga gebėjimų išsilaikyt šiose pareigose, mat organizacija išaugo, ir reikalavimai jau viršija tavo sugebėjimus.“ Dievuliau, tai taip sunku.
Paprastai manoma, kad sunkiausia vadovui kalbėti su tokiais, kurie grobsto iš organizacijos... arba pasirodo darbe įkaušę... ar miega ne toje lovoje... kad jau su tais baisiai sunku kalbėti. Bet man tai visai nesunku. „Frenkai, kiek sakyta? Nevalia už bažnyčios pinigus žmonelei pirkti drabužių ir papuošalų. Frenkai, užlenktas trečią kartą. Viso gero.“
Ir žinote, kai atleidi žmogų, peržengusį ribas, niekas tokių bažnyčios lyderio sprendimų net nekvestionuoja. Netgi priešingai – pagarba tau netgi išauga, jei atleidi tokį moralės normų nesilaikantį nenaudėlį. Bet kai vadovui tenka sėsti ir kalbėtis su ilgamečiu darbuotoju, kuris myli Dievą, myli bažnyčią, kuris sunkiai lenkė nugarą (gal net ne vieną dešimtmetį), ir pasakyti: „Klausyk, Džekai, matau, kad tau stinga lankstumo ir ateityje tu nebesusidorosi su šiomis pareigomis.“ Ir čia jau širdis plyšta tiek vienai, tiek kitai pusei.
Štai kodėl tokioms situacijoms narplioti skiriame nuo šešių iki dvylikos mėnesių. Tada lėtiname apsukas. Nes juk niekas nieko blogo nepadarė. Tai žmogui pasakome aiškiai ir suprantamai. Jei įmanoma, tokį žmogų stengiamės paskirti kitur. Jei neįmanoma, iš kailio neriamės norėdami deramai pagerbti jo darbą. Daužome kiaulę taupyklę ir duodame dosnią išeitinę išmoką. Ir nors tai žiauriai sunku, deja, tai tenka kažkaip spręsti.
Raginu jus visus popieriuje susirykiuoti visus savo darbuotojus į tokią eilę. Apgalvokite, kaip ketinate elgtis su netikusių nuostatų prisigaudžiusiais darbuotojais, ką darysite su tais, kurie nepakankamai stengiasi, ir tais, kurių pareigos su laiku pradeda viršyti jų gebėjimus. Jei nieko nedarysite su žmonėmis, kurie reikalauja dėmesio (su niurzgom, „trintukais“ ir tais, kurie tiesiog nebesusidoroja su pareigomis), tai žinot, kas nutiks? Ogi numušite ūpą savo geriausiesiems.
Fantastiški žmonės nenori būt zyzlių ir trintukų tempiami žemyn. Fantastiškus žmones skatina teigiama energija, rezultatai ir kitų fantastiškų žmonių nuostatos. Taigi geri lyderiai daro visa, kas jų galioje, kad tik kuo greičiau išspręstų probleminių žmonių klausimą. Ir jie nustato terminus – per kiek laiko bėda turi būti išnarpliota. Kitas dalykas, kurį pamatysite, yra tas, kad probleminiai žmonės giliai širdyje – nelaimingi.
Devyniasdešimt procentų tokių žmonių, jums užkabinus ir ėmus spręsti sudėtingą su jais susijusią situaciją, greičiausiai susiras darbą kur nors kitur, o vėliau grįš ir tik padėkos jums už tai. Dažniausiai taip ir būna. Prisimenu kartą man teko priimti labai sunkų sprendimą dėl vieno savo darbuotojo. Perėjau visą procesą nuo pradžių iki galo. Per galvą verčiausi, ieškodamas jam kitų pareigų. Bet galiausiai neliko nieko kito, kaip tik atleisti. Ir tas žmogus – o tai buvo suaugęs vyras – puolė į ašaras mano kabinete.
„Kaip jūs taip galite su manimi pasielgti?“ Paskui prikalbėjo apie mane visokių nebūtų dalykų. Ištarė daug negerų žodžių. Išmetė mano nuotrauką iš savo piniginės kišenėlės ir taip toliau. Jis prikalbėjo baisių dalykų ir iš bažnyčios išėjo baisiai nelaimingas. Prabėgus kokiems trim mėnesiams – po varginančios kelionės po Aziją – atskridau paskutinei konferencijai į Havajus. Turėjau ten skaityti du pranešimus. Vos kojas vilkau.
Prieš išeinant skaityti paskutinio pranešimo viešbučio numeryje suskamba telefonas. Pakeliu ragelį. Girdžiu, skambina tas pats vyrukas, kurį atleidau prieš tris mėnesius. Gal jis jau mane persekioja? Kur apsauginiai, kai jų reikia? O jis ir sako: „Ką tik atvykau į Havajus. Laikrašty perskaičiau, kad skaitysi pranešimą konferencijoje. Norėčiau pasiklausyti. Tai kelintą valandą?“ Pasakiau jam laiką. O jis pridūrė: „Tiesa, Billai, maždaug po savaitės, kai mane atleidai, susiradau kitą darbą, kitoje bažnyčioje. Ir alga žymiai didesnė. O kad davei man didelę išeitinę išmoką, o čia dar alga pasitaikė nemaža, tai su žmona nusprendėm leistis į kruizinę kelionę po Havajus.“
O aš čia klausau jo nuo kojų nusivaręs už vieną algelę... Ir staiga jis tarė: „Ačiū, kad prirėmei mane prie sienos.“ Sakau: „Prašom, nėra už ką.“ Gal jūsų laive atsirastų koks laisvas gultas?
Ir paskutinis dalykas. Kai kiek daugiau nei prieš trejus metus grįžau vadovauti „Willow“, žinojau, kad turime bėdų su atmosfera darbe. Bažnyčia tuo metu susidūrė su tam tikrais sunkumais. Specialiai tam pasamdėme grupę, pavadinimu „Geriausia krikščionių darbovietė“. Tai tokia organizacija, konsultuojanti personalo klausimais. Nusprendėm pasinaudoti jų paslaugomis ir išsiaiškinti, kas dedasi.
Taigi man grįžus į vadovo postą, atlikome patikrinimą. Jei atvirai, rezultatai mane nuvylė. Bet konsultantas atsidėjęs darbavosi toliau, ugdė mus ir mokė, kaip efektyviai vadovauti ir sukurti geresnę atmosferą. Aną mėnesį atlikome trečią metinį patikrinimą. Ir rezultatai buvo tokie puikūs, kad buvome oficialiai pripažinti geriausia krikščionių darboviete. Pasakysiu, kad tokį įvertinimą sunku gauti – jį gauna tik saujelė. Kiek džiaugsmo mums buvo... Bet kodėl apie tai pasakoju? Jei jums reikalinga pagalba, bet nežinote, kur kreiptis, ta organizacija (ar kita konsultacinė organizacija – red. past.) greičiausiai jums mielai padėtų.“
Išvertė Rūta Rušinskienė.
***
Autorių teisės © 2011 Willow Creek Association. Naudoti tik su leidimu. Visos teisės saugomos.
Kopijuoti ir platinti griežtai draudžiama.