Apie praėjusius metus, apie tai, kaip Lietuva gyvens šiemet, kokius veiksmus planuoja valdžia, „Lietuvos ryto” televizijos žurnalistas Edmundas Jakilaitis kalbėjosi su premjeru A.Kubiliumi, kuris nuo sausio 2-osios iki 6-osios išėjo atostogų.
– Šių metų biudžetas Seime patvirtintas, bet jau dabar aišku, kad praėjusių, 2011-ųjų, metų biudžete pritrūks 300–400 milijonų litų pajamų, tad jis nebus įvykdytas. Ar tas biudžetas buvo per daug optimistinis?
– Nesiimu spręsti, kol neturime duomenų. Sausio pabaigoje juos gausime, tad galėsime įvertinti. Bet kiek teko stebėti per visus praėjusius metus, mokestinės pajamos buvo vykdomos, specifinės pajamos – iš klimato kaitos leidimų pardavimo ar iš kai kurių kitų panašių priemonių – ko gero, nebuvo įvykdytos.
Todėl matome būtent tokį skirtumą. Bet esminis klausimas – su kokiu deficitu baigėme praėjusius metus.
Kiek tenka vertinti preliminarius duomenis, baigėme tikrai turėdami neblogą deficitą. Todėl 2012 metais galime pakankamai atsakingai vertindami situaciją manyti, kad mūsų planas turėti mažesnį nei 3 proc. deficitą yra ganėtinai realus.
– Savo Vyriausybės darbą vertinote ketvertu su minusu. Ar taip vertinate todėl, kad nepavyko pasiekti esminių, ilgalaikių reformų švietimo, socialinės apsaugos srityse, nors būtent to daugelis tikėjosi iš dešiniųjų Vyriausybės?
– Pirmas dalykas – keturis su minusu aš rašau pagal penkiabalę sistemą. Pažymius parašo bendri statistiniai makroekonominiai rezultatai, kuriuos ir turime vertinti. Viena svarbiausių problemų per trejus metus buvo 2008–2009 metų krizės suvaldymas.
Teko priimti daug sprendimų, kurie buvo labai įvairiai vertinami, gavome ir prilipintų pavadinimų – naktinės reformos. Bet pažiūrėkime, kaip mūsų darbą vertina pati ekonomika ir rinkos.
Faktas, kad pernai mūsų ekonomika augo beveik sparčiausiai tarp visų Europos Sąjungos valstybių, metus mes baigėme rungtyniavimu su estais – kas yra pirmi, o kas antri. Tai efektyviausias mūsų darbo įrodymas.
– Bet prieš buvo vienas įspūdingiausių kritimų.
– Kritimą lėmėme ne mes, o pasaulinė krizė. Panašus kritimas buvo ir Estijoje, Latvijoje, bet pas mus – mažesnis. Tai taip pat lėmė, kokia politika buvo įgyvendinama iki 2008 metų.
Po 2008 metų Seimo rinkimu mums teko dalia paveldėti visą krizę ir siekti ją suvaldyti. Suvaldymo rezultatus pamatėme jau 2011 metais – ekonomikos augimo skaičiais.
– Prieš trejus metus kalbėjote apie tai, kad Lietuva galėtų gerokai laimėti efektyviau tvarkydama viešuosius pirkimus. Bet visuotinė, bendra, visus pirkimus vienijanti centrinė pirkimų organizacija iki šiol nesukurta. Kodėl?
– Ji yra sukurta ir veikianti. Kitas klausimas – kokia apimtimi į ją perkeliami pirkimai.
2008 metais apie viešuosius pirkimus ir jų tarnybą beveik niekas nekalbėjo, nes tokios tarnybos, kuri prižiūrėtų viešuosius pirkimus ir aptiktų vienokių ar kitokių neatitikimų ir ginčytų įstaigų, ministerijų, Vyriausybės sprendimus, faktiškai nebuvo.
Tarnyba buvo, bet ji buvo tokia lojali valdančiajai partijai, kad niekas nė negirdėjo, kad ji apskritai yra.
Vienas laimėjimų – dabar visi žinome, kad yra Viešųjų pirkimų įstatymas, taisyklės, tarnyba. Be abejo, yra dalykų, kuriuos dar reikia skaidrinti.
Mes nepasiekėme tobulumo, šimtaprocenčių rezultatų – dar yra dalykų, kuriuos reikia tvarkyti ir tobulinti, bet aš matau pažangą.
2012 metais kai kurie dalykai bus sprendžiami naujai. Pirkimai iš vieno šaltinio bus labiau kontroliuojami, vidiniai pirkimai taip pat bus labiau kontroliuojami ir skaidrinami.
– Ar Vyriausybė bus įgali dar šįmet visus viešuosius pirkimus perkelti į vieną organizaciją? Juk vieną organizaciją kontroliuoti paprasčiau negu kiekvieną ministeriją atskirai.
– Vieną organizaciją lengviau kontroliuoti, bet ir lengviau nupirkti. Elektoriniai, centralizuoti pirkimai yra vienas mūsų strateginių tikslų. Tikiu, kad per metus padarysime nemažą pažangą. Bet centralizuoti pirkimai neturi pakenkti jų efektyvumui.
– Dėl priimto nekilnojamojo turto įstatymo notarų biurus užplūdo žmonės, dalį savo turto dovanojantys giminaičiams. Regis, įstatymas paskatino žmones sukti galvą, kaip jį apeiti?
– Dar pamatysime, ar šis įstatymas taip lengvai apeinamas, ar iš tikrųjų Lietuvoje nėra nė vieno turtingesnio žmogaus, kuris norėtų pasekti kad ir amerikiečių milijardieriaus Warreno Buffetto pavyzdžiu – jis pernai kritikavo JAV prezidentą Baracką Obamą, jog šis nepareikalauja, kad turtingesni žmonės mokėtų didesnius mokesčius.
Įvedus prabangaus nekilnojamojo turto mokestį Lietuvoje yra sudaryta galimybė visiems elgtis taip, kaip jie suvokia savo pareigą šioje valstybėje.
Mokesčių mokėjimas tikrai nėra bausmė, kurią premjeras ar finansų ministrė skyrė turtingesniems gyventojams. Jie nėra prasikaltę, bet gali daugiau prisidėti prie viešų problemų sprendimo.
Juk niekas kaip bausmės netraktuoja ir progresinių mokesčių, kurie yra daugelyje šalių, netgi kaimyninėje Lenkijoje.
– Bet ar jūs pastebite, kad Lietuvoje vėl blogėja požiūris į verslą, verslininkus. Žmonės vis mažiau nori imtis verslo – tik vienas iš šimto. Tokio žemo rodiklio nebuvo niekada. Kuo jūs tai aiškinate?
– Galbūt lemia tai, kuriuo metu buvo paklausta. Juk euro zonoje – ekonominė krizė, pasaulinė tęsiasi jau ketvirtus metus. Kažin ar tai paprastam žmogui suteikia labai daug įkvėpimo bandyti savo galimybes.
Bet man neseniai teko susitikti su jaunais žmonėmis – organizacijos „Globali Lietuva” lyderiais – ir aš pamačiau labai daug drąsos, entuziazmo, nebijojimo to, kas vyksta pasaulyje, ko mums, gyvenantiems Lietuvoje, labai dažnai pristinga.
Jeigu norime geresnių mokyklų, ligoninių, pensijų savo tėvams, turime suvokti, kad visi kartu turime už tai mokėti. O bandymuose sakyti, kad mokesčiai – tai bausmė, nėra logikos.