Portalas lrytas.lt gavo teisę publikuoti B.Hybelso paskaitą „Penki kritiniai klausimai“, skaitytą Pasaulinėje lyderystės konferencijoje. Pateikiame trečiąją dalį - trečiąjį kritinį klausimą.
Trečias esminis klausimas: Ar jūs įvardijate, ar pripažįstate ir sprendžiate jūsų organizacijoje kilusias problemas? Ar aiškiai įvardijate jas? Kalbu lyderiams. Ar jums užtenka drąsos įvardyti, parodyti ir spręsti egzistuojančias bėdas? Pavyzdžiui, manyje tas klausimas suvirpina vieną itin jautrią stygą. Nes vis prisimenu olandų bažnytėlę, kurią lankiau nuo vaikystės Kalamazu mieste, Mičigane.
Ją lankė per šimtą žmonių, o apie bendruomenės bėdas žinojome visi. Turėjome nevykusį tarnavimą studentams. Iš kur žinau, kad nevykusį? Nes jame nebuvo nė vieno studento. Pamokslai buvo baisūs, o muzika dar baisesnė. Mažoje mūsų bendruomenėje nebuvo jokios įvairovės, jokių spalvų – ir čia galvoje neturiu odos spalvos. Bažnyčioje buvo vieni olandai.
Per dvidešimt metų joje ne tik kad nepasikrikštijo, bet ir neatsivertė nė vienas suaugęs asmuo. Kad tai nenormali padėtis, buvo aišku net ir man, vaikui. Ir kas baisiausia – niekas niekada konkrečiai neįvardydavo tų tikrovės reiškinių kaip bėdų. O neįvardinę, aišku, ir nesiimdavome jų spręsti. Taigi bažnytėlė – kuriai mano tėvas buvo dovanojęs sklypą pastatui statyti – silpo ir merdėjo, kol galiausiai vieną gražią dieną sklype išdygo ženklas su užrašu „Parduodama“.
Bažnyčia iširo, visi išsivaikščiojo kas sau. Jie nuleido rankas ir pasidavė. Man tai buvo didelis smūgis. Prisimenu, vaikas būdamas matydavau, kaip bažnyčioje ignoruojamos kai kurios problemos. Dažnai jausdavau pagundą pašokti vidury pamaldų ir sušukti: „Ar šiuose namuose kas nors pagaliau trenks kumščiu į stalą?“ Kodėl mes neįvardijame problemų? Kodėl nesprendžiame jų? Gal Dievas padėtų? Ką gali žinot...
Aišku, aš taip ir nepašokau ir nesušukau, nes žinojau, kad taip elgdamasis pats tapčiau problema. Greičiausiai man už tai būtų nusukta ausis. Bet jei netyčia manote, kad bažnyčios nemoka įvardyti ir spręsti problemų, leiskite jums priminti Apaštalų darbų 2-4 skyrius.
Pirmajai bažnyčiai suklestėjus ir augant jėga, ten dėjosi stebuklai. Keitėsi žmonių gyvenimas. Bet kartu iškilo ir bėdų. Sunkumai maisto davinių dalijimo programoje. Įslinko negražios nuostatos, pakvipo tautine nesantaika. Buvo užgauti jausmai. Prasidėjo badymasis pirštais. Ir visa, kas gražaus buvo užgimę, pakibo ant plauko.
Bet šeštame skyriuje skaitome, kad bažnyčios lyderiai čiupo jautį už ragų. Jie pastebėjo ir įvardijo problemą. Ir nusprendė ją išspręsti. Jie ėmėsi veiksmo. Subūrė komandą. Toji komanda veikiai išnarpliojo visas bėdas ir pelnė visos bažnyčios pasitikėjimą. Šešto skyriaus septintoje eilutėje sakoma, kad po to, kai ta bėda buvo išspręsta, bažnyčia pradėjo žaibiškai augti. Prie jos dėjosi net ir tokie žmonės, kokių niekas nesitikėjo. Istoriškai mūsų, bažnyčios lyderių, šaknys glūdi tokioje bažnyčioje, kur lyderiai mokėdavo įvardyti problemas ir drąsiai jas spręsdavo. Mes turime elgtis taip pat.
Ir kaip jums tai patinka? Prieš pusmetį pasisamdėme vieną labai talentingą specialistą iš „Petersono grupės“. Su mūsų vadovų komanda jis praleido tris dienas. Buvo vertinamos stipriosios ir silpnosios mūsų bažnyčios pusės. Manėme, kad mums puikiai sekasi. Kad nėra didelių bėdų. Bet panorome įsitikinti, ar tikrai viskas taip puiku, kaip atrodo.
Taigi sukvietėme visą vadovų komandą. Ir tas vertintojas davė užduotį braižyti gyvenimo ciklo diagramą. Daugelis iš jūsų esat apie ją girdėję. Mintis tokia, kad kiekviena iniciatyva, kiekviena programa, kiekviena puiki mintis, kiekvienas darbas turi savo gyvenimo ciklą. Jis prasideda ir – jei yra tinkamas – įsibėgėja. Kuo toliau, tuo jis tampa geresnis ir efektyvesnis. Ir jūs viliatės, kad jam suklestėjus, jis taps viena iš jūsų organizacijos stipriųjų pusių.
Bet džiūgaudami dėl to, turėkite omeny, kad niekas nesitęsia amžinai. Niekas neklesti per amžius. Tik kurį laiką. Kaip kad sako Mokytojas: viskam savas laikas. Jei jums šovė mintis, jei jos įgyvendinimas įsibėgėja, patiriat pakilimą, tikrą bumą, žiūrėkite, nes viskas labai staigiai gali pradėti leistis žemyn. Jei nieko nesiimsite, reikalai gali netgi visai pašlyti.
Taigi tas konsultantas pasakė: „Pasikalbėkime apie įvairias „Willow“ sritis. Pirmas dalykas: ką manote apie sekmadienio pamaldas? Kaip sekasi su sekmadieniniais tarnavimais?“ Ir, tiesą sakant, per pastaruosius porą metų mes naujai į tai pažvelgėm, įdiegėm naujovių. Daug ką išmėginom, daug eksperimentavom. Paskui stebėjome, kaip kyla efektyvumas – savaitgalio pamaldos – tik aukštyn ir aukštyn.
Dešimtais metais sumušėme visus savaitgalio lankomumo rekordus per dvidešimt metų. Manau, kad vienuoliktais rekordas bus dar pagerintas. Taigi sakome jam: „Viskas kaip per sviestą. Pakilimo laikotarpis.“
Tada metėme akį į studentų, į jaunimo tarnavimą. Paklauskit bet kurio mūsiškio, ir jums pasakys, kad mūsų jaunimo tarnavimas – superinis. Gailestingumas, teisybė, atjauta bei kitos geros savybės šiuo metu itin akcentuojamos. Taigi mes visi labai puikiai dėl to jaučiamės.
Tada kažkas tarė: „Pakalbėkim apie savanorius. Kadaise tai buvo viena stipriausių mūsų bažnyčios pusių.“ Kalbėjomės visiškai atvirai. Savanorystė pas mus, „Willow“, labai skatinama. Turime tikrai nemažai savanorių. Tačiau šioje srityje, jei atvirai, prasideda nuosmukis. Idėjos paseno. Užsidegimas blėsta. Visi giliai atsikvėpėme: „O, varge“. Net knygą kadaise esu parašęs „Savanorių revoliucija“. Tomis dienomis, kai mūsų savanorystė buvo didžiausiam pakilime. Bet nepastebėjome, kaip pakrypo ir pradėjo leistis žemyn. Smukimas įvyko vadovaujant man – taigi aš kaltas dėl apsižiopsojimo.
Ėmėmės kito klausimo. O kaip žmonių skatinimas duoti, aukoti? Toje srityje reikalai, pasirodo, dar labiau smukę. Mūsų žmonės dosnūs, labai dosnūs, bet šiuo metu mes neturime pasiūlyti nieko naujo. Neugdome jų toje srityje. Nėra naujo regėjimo, kaip skatinti judėjimą iš godumo į dosnumą. Taigi peržvelgėme ir tai.
O kaip evangelizavimas? Iš Dievo malonės šiemet pakrikštysime apie tūkstantį tris šimtus žmonių. Ir tai nuostabu, ar ne? Bet mūsų evangelizavimo idėjos jau irgi paseno, per pastaruosius porą metų atgyveno. Taigi toje srityje pakilimo jau irgi nebėra.
Taip peržiūrėjome daugybę sričių – vienose išgyvenamas pakilimas, kitos šiaip sau. Bet tądien susirinkę mes priėmėme vieną drąsų sprendimą. Užkirsime kelią nuosmukiui. Mes, vadovaujantis personalas, pasižiūrėjome vieni į kitus. Ar leisime dėtis tokiems dalykams? Ne. Mes atgaivinsime veiklą, subursime naujas komandas. Ir išnarpliosime susidariusias problemas.
Įvardijame jas kaip problemas ir imsimės jas spręsti. Kelios galvos geriau negu viena, taigi pasuksime jas visi kartu. Dirbsim dieną naktį, sugalvosim ką nors naujo, naujų programų, naujų iniciatyvų – darysim viską, kad vėl pasimatytų augimas, vėl šoktelėtų entuziazmas.
Prieš keletą savaičių Saut Heivene, Mičigane, buvau susitikęs su visomis tomis komandomis ir jų lyderiais. Kartu praleidome porą dienų. Susirinko kiti vyresnieji. Sėdėjom kartu biure – žmonės žėrė minčių lietų. Pasipylė nauji pasiūlymai, šviežios mintys, drąsios, naujos užuomazgos. Antrą dieną čiupome vieni kitiems už rankų ir sakėme: „Puiku“.
Lyderiai, noriu jums pasakyti štai ką: Jūsų, kaip lyderio, užduotis – pastebėti problemą, įvardyti ją ir nelikti jos įbaugintam. Kad ir kokia didelė ji būtų. Užduokite sau klausimą: „Negi leisiu šitam dalykui gesti, kol jis visai užges?“ O gal verčiau imkite pasenusias idėjas ir pasistenkite pakeisti jas naujomis? Jei taip elgsitės – jei sistemingai mėginsite spręsti iškilusias bėdas – jūsų organizacijai tai suteiks energijos antplūdį, sustiprins savigarbos jausmą. Štai, mes galime išnarplioti bėdas. Nesame blogybių aukos. Turime planą. Ir Dievą, kuris padės tą planą įgyvendinti. Tikiuosi, pažiūrėsite į tai rimtai.
***
Autorių teisės © 2011 Willow Creek Association. Naudoti tik su leidimu. Visos teisės saugomos.
Kopijuoti ir platinti griežtai draudžiama.