Portalas lrytas.lt gavo išskirtinę teisę publikuoti interviu su B.Mycoskie. Interviu darytas Pasaulinei lyderystės konferencijai, jo klausėsi tūkstančiai konferencijos dalyvių visame pasaulyje.
- Kodėl sumąstei imtis būtent avalynės verslo?
- Kai keliavau į Argentiną, apie avalynės verslą negalvojau. Važiavau ten atostogauti. Būdamas ten susipažinau su savanoriais, kurie dalino batus: apeidavo turtingų Buenos Airėse gyvenančių šeimų namus ir surinkdavo iš jų padėvėtus, bet dar tinkamus avėti batus, paskui juos dalindavo nepasiturinčių šeimų vaikams užmiestyje.
Mane tai labai sujaudino. Bet supratau, kad jų darbas neturi tvirto pamato: jie visiškai priklausomi nuo aukotojų malonės. O mano gyslom teka verslininko kraujas. Panorau kaip nors prisidėti. Padėti vaikams suveikti batų. Bet nenorėjau steigti labdaros organizacijos.
Mintis man šovė prieš ketverius metus. Norint išspręsti šią bėdą, nebūtina imtis labdaros. Kodėl nesusitelkus į verslą? O jei taip įsteigčiau pelno siekiančią avalynės kompaniją? Jei taip už kiekvieną parduotą batų porą vieną porą paaukočiau labdarai? Nebūtų jokių sudėtingų formulių. Viskas paprasta. Jūs perkate vieną porą mūsų batų, mes vieną porą paaukojame tokį poreikį turinčiam vaikui. Veiklą pradėjome prieš ketverius metus ir tęsiame lig šiol.
- Esu lankęsis jūsų centre, kuris įsikūręs Santa Monikoje, Kalifornijos valstijoje. Vienas iš dalykų, kuris labai krenta į akis – žodis „Duokite“. Ant sienų jis mirgėjo mozaikose, piešiniuose, visur. Kokią reikšmę „Toms“ kompanija skiria davimui, aukojimui?
- „Toms“ kompanija gimė gan spontaniškai. Labai panorau aukoti vaikams batus. Kai duodi, apima nepakartojamas jausmas. Dovanoti – nuostabu. Tačiau per pastaruosius ketverius metus sužinojau dar vieną įdomų dalyką: kad duoti – ne tik smagu.
Pasirodo, tai puiki verslo strategija. Gero gyvenimo strategija. Tai suvokti progos turėjau ne kartą, keliaudamas verslo reikalais. Bet pirmą kartą tai labai aiškiai supratau tada, kai išvydau ant kito žmogaus kojų „Toms“ batelius.
Tada mūsų kompanija veiklą plėtojo jau kokius keturis mėnesius. Tądien aš kaip tik buvau Niujorko oro uoste. Skubėjau į lėktuvą. Vėlavau. Lėkiau iš sporto salės. Tąkart neavėjau „Toms“ batų. Paprastai aviu, bet tada neavėjau.
Atlekiu užsiregistruoti, mane tikrina. Staiga metu akį ir išvystu merginą, avinčią raudonus "Toms" batelius. O iki tol nebuvau matęs kito avint mūsų batų. Nekalbu apie tėvus, darbuotojus, bičiulius. Nebuvau matęs prašalaičio. Neatsispyriau. Priėjau prie merginos ir sakau: „Atsiprašau. Tavo labai gražūs raudoni bateliai. Iš kur tokius traukei?“ O ji man sako: „Čia juk „Toms“ bateliai“. Stengiuosi valdytis, išlikti ramus, juk mane tikrina.
Ji čiumpa mane už peties, atitraukia nuo aparato ir sako: „Ką, jūs negirdėjot? Tai nuostabiausia kompanija visame pasaulyje. Kai pirkau šituos batelius, jie vieną porą tokių batelių paaukojo vargstančiam vaikui Argentinoj.“
Ji man mano gyvenimo istoriją pasakoja su tokiu užsidegimu, kaip net mano mama nesugebėtų išdėstyti. Juokingiausia buvo tai, kad galiausiai turėjau prisipažinti jai, kas esąs. Sakau: „Atsiprašau. Aš esu Blake'as. „Toms“ įkūrėjas.“ O ji pažvelgia į mane savo didelėm akim ir sako: „Ko nusikirpai plaukus?“ Tik tiek.
Bet esmė štai kokia. Įdomu ir svarbu suvokti, kad ji žiūrėjo įrašus apie mūsų veiklą „YouTube“. Ir nusprendė investuoti. Ji ne tik pirko batus sau. Bet dar ir investavo. Prisimenu, kaip ją apkabinau ir padėkojau. Aš patraukiau į savo lėktuvą, ji – į savo.
Prisimenu, kaip eidamas mąsčiau. Ta mergaitė oro uoste manėsi kalbanti su nepažįstamu, kuris apie tai nieko nežino. Jei ji su tokiu užsidegimu apie „Toms“ batus pasakojo nepažįstamam žmogui, tai kiek dar žmonių apie tai sužinojo iš jos lūpų? Akivaizdu, kad žino tėvai, bičiuliai, artimieji. Spėju, kad apie tai ji jau spėjo paskelbti tinkluose „Facebook“ ir „Twitter“.
Kiek porų batų parduota ir paaukota tos vienos mergaitės dėka? Tądien lėktuve – aiškiai prisimenu – pasakiau sau, o vėliau pasižymėjau dienoraštyje: „Visą dėmesį „Toms“ turi sutelkt į aukojimą“. Jei mes dėmesį sutelksime į davimą, tai bus labai autentiškas, originalus darbo pobūdis. Rinkos reikalus už mus tvarkys klientai. Jei neklystu, paaukoję jau esame per 600 tūkstančių porų batų.
- Gerai, kitas klausimas. Tai kam nusikirpai plaukus?
- Nuo to karto nebenusikirpau.
- Pakalbėkime apie jūsų kompanijos ypatumus. Būdamas pas jus pastebėjau, kad neturite kabinetų. Tu pats neturi kabineto, o juk esi kompanijos įkūrėjas ir vadovas. O savo kabineto neturi. Sėdi atitvare kartu su kitais. Tai vienas iš jūsų kompanijos ypatumų. Kas dar būdinga jūsų kompanijai?
- Svarbiausia, mano manymu, yra tai, kad mes savo darbuotojams leidžiame ir raginame juos dalyvauti aukojimo veikloje. Tai vienas pamatinių „Toms“ principų. O pas mus apsilanko daug žmonių. Ateina darbuotojų iš „Nike“ ir „Goldman Sachs“ bei daug kitų nuostabių kompanijų – ir jie dalyvauja mūsų veikloje, mat nori aukoti ne tik iš asmeninių resursų, bet ir per savo darbą.
Pas mus jau tapo įprasta, kad dvejus metus „Toms“ kompanijoje išdirbusiam žmogui mes apmokame kelionę ir išleidžiame jį dovanoti batų. Iš akcijų grįžusių veiduose šviečia šypsena. O kiek energijos būna pasisėmę! Tai vykdome nuolat. Pas mus labai daug geros energijos.
Ir pernai man buvo labai malonu savo įžvalgomis pasidalinti su penkiais šimtais sėkmingiausių kompanijų. Vienas iš dalykų, kurį pabrėžiu kalbėdamas su kitomis kompanijomis, yra toks: „Taip, mes, „Toms“, esame kitokie. Mūsų modelis unikalus. Ne kiekviena kompanija ir ne kiekvienas verslininkas imtųsi tai įgyvendint. Bet mes galime atrasti vietos aukojimui, tarnystė gali būti mūsų gyvenimo ir darbo dalis. Kai aukojam ir tarnaujam, daug kas keičiasi iš pagrindų.“
Apie tai esu kalbėjęsis su vadovais, kurių įmonės jau ėmėsi diegti šiuos principus. Ir štai ką jie sako: „Keista, bet kai žmonės pradeda tarnauti, labai greit pamiršta savo stresą, savo bėdas, sunkumus biure. Tai tarsi išgaruoja, kai parpuolęs ant kelių dalini batus arba statai namelį labdarai.“
Taigi davimas arba aukojimas yra „Toms“ kompanijos stuburas. Bet manau, kad jis gali būt pamatas bet kuriai organizacijai. Nemanau, kad tuo atžvilgiu būtume ypatingi.
- Manau, labai svarbu, kaip keliate ūpą savo darbuotojams, atgaivinat jų norą dirbti ir aukoti kilniam tikslui. Jie gauna sudalyvauti aukojime tiesiogine prasme. O juk dauguma pas jus panoro dirbti kaip tik dėl to. Dėl jūsų kompanijos veiklos pobūdžio. Jūs įdiegėt nepelno kultūrą pelno siekiančioje organizacijoje.
- Taip.
- Tai kodėl tiesiog neįsteigei nepelno organizacijos?
- Mėgstu šitą klausimą. Kaip gyvas nepamiršiu, kai jį man uždavė patį pirmąjį kartą. Man teko kalbėti penkiasdešimties ar šimto klausytojų auditorijai. Man baigus, atsistojo vienas vyriškis ir sako: „Man labai patiko jūsų pasakojimas. Matau, kokie jūs užsidegę. Bet jei jums iš tiesų taip labai rūpi vaikai ir jūs labai trokštat dovanai išdalint kuo daugiau batų, tai kodėl neįsteigėt nepelno organizacijos? Kam ta pelno siekianti kompanija?“
Tada mano atsakymas buvo labiau teorinis. Pradirbę tada buvom vos metus. Tai buvo labiau teorija nei įrodytas, pagrįstas metodas. Bet šiandien jau su visišku pasitikėjimu galiu pasakyti, kad jisai pasitvirtino. Mes išdalinom labai daug avalynės. Bet tada aš jam atsakiau... buvo prabėgę, ko gero, aštuoni „Toms“ veiklos mėnesiai... Tada turėjau dar ir kitą kompaniją. Lavinimas per internetą. Tad savo akcijas aš pardaviau, pasiėmiau kapitalą ir investavau į „Toms“ veiklą, kad verslas plėstųsi. Už tą pinigų sumą būčiau galėjęs nupirkti keturiasdešimt tūkstančių porų batų.
Jei būčiau ėmęsis nepelno siekiančios veiklos, būčiau pripirkęs batų ir juos išdalinęs, būčiau padėjęs 40 000 vaikų – ir tai būtų buvę nuostabu. Nes per vienerius metus tada įstengėm padėti dešimčiai tūkstančių. Užtat per pirmus dvejus metus parėmėm penkiasdešimt tūkstančių vaikų.
40 000 vaikų nesiekiant pelno būtų buvę nuostabu. Bet mano ištekliai būtų išsekę. Būtų tekę eiti, prašyti lėšų, ieškoti rėmėjų, norint tęsti aukojimo veiklą. Užuot daręs tai, aš investavau į pelno siekiančią veiklą.
Nuo pradinio įnašo prieš pusketvirtų metų mes neturėjome jokių papildomų investicijų. O vis tik su ta pačia suma įstengėme padėti jau šešiems šimtams aštuoniasdešimčiai tūkstančių vaikų. O tai dvidešimt kartų daugiau.
Kai dėl pelno, tai mes ne tik kad įstengėm padėti 680 tūkstančių vaikų. Be papildomo pelno būtų tik 40 tūkstančių. Tie pinigai ne tik padėjo, bet ir papildė mūsų resursus. Per ateinančius metus mes išdalinsime dar milijonus porų batų. Ir tai vis ano, pradinio įnašo dėka.
- Pernai pirmą kartą surengėte akciją „Viena diena be batų“. Joje dalyvavo 250 tūkstančių žmonių. Kaip jums tai pavyko?
- Buvo tiesiog nepakartojama. Kaskart iš naujo peržiūrint įrašą, man lig šiol oda šiurpsta iš susijaudinimo. Tiek žmonių vienoje krūvoje. Ir visi nusiauna batus. Nepakartojama. Ir susirinkęs buvo ne tik jaunimas. Ten priėjo ir teisininkų, prisirinko aibė žmonių iš bažnyčių bei jaunimo grupelių. Bet svarbiausia tai, kad žmogui nieko nekainuoja nusiauti batus. O kai nusiavė, tai davė postūmį ir temą puikiems pokalbiams.
Kodėl jūs basi? Ir dalyviai gali paaiškinti, kiek daug žmonių apkritai neturi batų. Kaip vaikai lakstydami basi pasigauna įvairių ligų, užsikrečia kirmėlėm, dramblialige. Vaizdas buvo nepakartojamas. Visi tokie užsidegę. O juk toks paprastas dalykas – tiesiog nusiauni batus.
- Taip. Ir šios akcijos reklamai neišleidot nė cento, tiesa?
- Tikrai. Bet mums labai padėjo mūsų partneriai. Vienas dalykas yra idėja. Mes suvokėme, kad šovė puiki mintis. Gera idėja. Bet ją reikėjo kažkaip paskleisti. Į pagalbą pasitelkėme „Facebook“ ir „Twiter“. Bet vėliau apsilankėme ir žiniasklaidoje.
Dar buvau užsukęs į „Microsoft“. Pasakiau: „Norime daryti tai ir tai. Štai jums – technologijų kompanijai – puiki proga suspindėti ir nuveikti kai ką prasmingo.“ Jų pagalbos paprašiau tiesiai šviesiai, ir jie neatsisakė – labai mums padėjo. Suteikė mums nemokamą reklamą, kuri šiaip būtų atsiėjusi dešimtis milijonų dolerių. Žmonės buvo labai užsidegę. Tai buvo nepakartojama. Dalyvavo ne tik „Microsoft“, bet ir galybė kitų rėmėjų. Visi kartu. Buvo nuostabu stebėti taip išvien veikiant aibę tokių skirtingų žmonių. Tai labai gražu.
- Žmonėms į galvą šauna daug minčių, tačiau dauguma taip ir lieka neįgyvendintos. Kai tau pirmąkart šovė mintis įsteigti „Toms“, ar tau tai buvo svarbi akimirka? Kaip tada jauteisi?
- Įdomu. Šitą klausimą man irgi labai dažnai užduoda. Ar tavo gyvenimas pasikeitė, kai tau šovė mintis apie „Toms“?. Kad ir kaip kilnu ar romantiška būtų šioje vietoje ištarti „taip“, deja, turiu pasakyti, kad „ne“ – tai tebuvo paprasta galvon šovusi mintis. Tuo metu aš vadovavau visai kitam verslui. Ir man šiaip šovė mintis: jei parduodu vieną porą batų, vieną dovanoju. Paprasta mintis.
Tačiau daugiau nei šiaip idėja ji tapo ir mano gyvenimą labai pakeitė, kai pirmą kartą išvykau į batų dovanojimo akciją. Kartu pasiėmiau tėvus, kurie niekad nebuvo išvykę iš valstijų, brolį ir sesę. Dar kartu važiavo mano stažuotojas Johnatanas bei keli bičiuliai. Iš viso šešiolika žmonių.
Gerai net vieni kitų nepažinojome. Nuvažiavę puolėme ant žemės ir ėmėm auti batais vaikų kojeles. Gerai net nesuvokėm, ką darome. Žinojome, kaip gaminama avalynė. Žinojome sritis, kuriose vaikams jos verkiant reikia. Tačiau niekam neprilygo reali dalijimo patirtis. O prieš pusmetį tai tebuvo teorinė mintis. Bet ta mintis patraukė žmonių dėmesį. Buvo nupirkta 10 tūkstančių porų batų.
Žmonėms buvo leista drauge važiuoti ir kartu dalyti dovanas. Ir tikrai kaip gyvas nepamiršiu vieno nutikimo. Mums išvykstant iš kaimo prie mūsų prisiartino viena moteris. Ji verkė. Ji bėgo man iš paskos ir bėrė kažką ispanų kalba. Nelabai supratau. Taigi paklausiau savo bičiuliu Aleho. Jis argentinietis.
Sakau: „Aleho, paklausk moters, kas negerai.“ Su ja buvo jos trys sūnūs. Ant visų kojų puikavosi naujutėlaičiai „Toms“ bateliai. Jis moters paklausė ispaniškai. Ir ji pradėjo šypsotis. Beklausydamas jos jis irgi pradėjo šypsotis. Dar jam neišvertus, ką moteris kalba, aš jau žinojau, kad ašaras ji braukia ne iš liūdesio, o iš laimės. Bet tai, ką ji papasakojo Alehui, mane tiesiog pribloškė.
Ji paaiškino, kad visi trys jos sūnūs tais metais dalijosi viena pora batų. O tai reiškė, kad vyriausias sūnus į mokyklą eidavo pirmadienį. Kai jis grįždavo, batus atiduodavo broliui ir laukdavo ketvirtadienio, kad vėl galėtų nueiti į pamokas.
- Nieko sau.
- Bent įsivaizduojat? Pats vaikų neturiu. Bet dauguma jų turite. Ar galite įsivaizduoti tokią situaciją savo namuose? Jūsų vaikai dienų dienas laukia, kada galės lankyti pamokas – vien todėl, kad neturi batų...
Kai „Toms“ pradėjo veiklą, tada dar nė nesuvokiau, koks iš tikro milžiniškas tas poreikis. Bet kai ta moteris papasakojo savo istoriją, mudu su Alehu taip susijaudinome, kad patys pravirkome. Nepakartojama akimirka. Tada supratau, kad nieko kito gyvenime nenoriu daryti.
- Esi kalbėjęs apie tai, kad „Toms“ kompanija sulaukė daug dėmesio. Ypač daug dėmesio atkreipė vidurinių mokyklų mokiniai ir studentai Šiaurės Amerikoje ir šiaip visame pasaulyje. Kaip manai, kas taip patraukė jų dėmesį, kad jie su tokiu atsidavimu ir užsidegimu pradėjo remti pelno siekiančią įmonę?
- Jaunimas visame pasaulyje – ypač šiais laikais – nori būt išgirstas. Nori padaryt ką nors reikšmingo, nepaprasto. Užsidegimo jiems nestinga, bet ne visuomet lengva. Jie negali leistis į visas misijas, į visas keliones. Finansiškai kartais tai neįkandama.
Jie negali pasigirti didelėmis finansinėmis aukomis. Užtat jie gali avėti medžiaginius batelius. Taigi suteikiame jiems progą atlikt vieną labai paprastą darbelį: nusipirkt batus. Ir jie žino, kad kažkur pasaulyje į juos panašus vaikas dovanai gaus porą tokių pat batų. Taigi suteikiame jiems progą štai taip paprastai prisidėti ir nuveikti kai ką reikšmingo.
Tačiau dar svarbiau yra tai, kad suteikiame jiems progą parodyt pasauliui savo vertybių sistemą. Tai tampa jų tapatybės dalimi. Nuolat pasišneku su dvylikmečiais, trylikmečiais, keturiolikmečiais. Jie pasakoja man, kaip mokykloje avi mūsų „Toms“ batus. Ir jiems nepaprastai patinka, kai žmonės pasidomi, o jie gali pasakoti, kas ir kaip.
Matydamas užsidegimą jų akyse aš ir pats būnu įkvėptas. Suvokiu, kad mūsų prekyba, jų kasdienis avėjimas – tai dalis kur kas didesnių dalykų, kuriuos jie dar nuveiks ateityje. O tai yra nuostabu.
- Per pastaruosius ketverius metus pasiekėt astronominių aukštumų. Jus lydėjo neįtikėtina sėkmės. Manau, kad gerą žodį norėtum tarti ir apie savo verslo partnerius. Kiek žinau, reikalų turėjai su Ralfu Lorenu iš „Microsoft“, taip pat „AT&T“. Ką galėtum pasakyti apie strateginę partnerystę?
- Tiek daug batų dovanoti tikrai neįstengtume be savo partnerių – tu paminėjai dideles kompanijas. Pamiršai paminėt aibę bažnyčių, kurios mums padeda. Noriu padėkoti.
Jei esate tarp žiūrovų ir remiate mus, ačiū jums. Tai nuostabu. Jau vien kokia veiksminga buvo akcija „Viena diena be batų“ – šitiek žmonių. Neįtikėtina parama nuo pat pradžios. Verslo partnerių parama skiriasi nuo bažnyčios paramos. Kad bažnyčia remia tokias akcijas – lyg ir nieko nuostabaus. Bet kai prisideda kompanijos – tokios kaip „AT&T“...
Atrodo, kuo jas domina tie „Toms“ batai? Bet manau, kad „AT&T“ sutiko prisidėt, kai pateikiau jiems autentišką liudijimą. Niekad nebūnu biure. Po pasaulį keliauju su savo išmaniaisiais telefonais. Be jų aš prapuolęs. Tenka susisiekti tai su Ohajo universitetu, tai su partneriais Etiopijoje, kur rengsime savo akciją. Retai kada būnu savo biure. Kad mano verslas nesustotų, turiu nuolat palaikyti ryšį.
Vienas galvotas žmogus iš „AT&T“ iškart sumojo, kad tai nuostabi istorija. Liudijimas, kaip šios kompanijos kuriamos technologijos realiai padeda pasauliui. Taip apaunamos daugybės vaikų kojelės. Štai kodėl tai sulaukė tokio plataus atgarsio. Pateikėme jiems autentišką liudijimą, kaip jų technologijos padeda apauti vaikus, ir jie sutiko prisidėt. Kiek iš jūsų matė tą „AT&T“ reklamą? Pakelkit ranką. 75procentai. O juk už tai nemokėjom nė cento. Neįtikėtina.
Taigi strateginė partnerystė mūsų augime ir plėtroje suvaidino lemiamą vaidmenį. Mes, „Toms“ kompanija, be galo dėkingi savo partneriams.
- Regis, vienas labai svarbių aspektų strateginėje partnerystėje – faktas, kad tenka daug ko prašyti. „Microsoft“ prašėte pagelbėti išreklamuoti akciją „Diena be batų“. Kokį vaidmenį visoje toje veikloje atlieka prašymas žengti ryžtingą žingsnį?
- Kai sumanai įsteigti avalynės kompaniją, o apie batus nelabai „nurauki“, be to, neturi nei pinigų, nei personalo, tenka labai daug visko prašinėti. Esu skolingas ne vienam žmogui. Ko gero, daugiau už jus visus. Bet šuo pakastas štai kur: tiesiog turi imti ir daryti tai. Jei iš tiesų nori nuveikti ką nors reikšmingo, ką nors pakeisti, tai tenka prašyti žmonių prisidėti.
Ar prašytum šiaip žmogaus nusiauti ir pabūti basomis, ar „Microsoft“ prašytum pagalbos žiniasklaidos srityje? Vėliau pamačiau, kad žmonėms patinka, jie užsidega. Tampa tavo regėjimo ir tavo kelionės dalininkais. Jūsų aplinkoje tikriausiai pilna verslo pasaulio žmonių, kurie visa širdimi trokšta labiau prisidėti. Tereikia juos paraginti ar gražiai paprašyti. Jei norit ką nors pakeisti, nebūkite drovūs. Nesikuklinkite. Paprasta.
- Kokį vaidmenį „Toms“ kompanijos strategijoje ir ateities vizijoje vaidina tavo tikėjimas?
- „Toms“ mes įgyvendiname ne vieną biblinį principą. Bet vienas man itin svarbus. Itin aktualus. Vis prie jo grįžtu. Iš Patarlių knygos. „Gerbk Viešpatį savo derliaus pirmienomis, tai vynas liesis per statinių kraštus.“ Šią verslo kompaniją – avalynės gamybos kompaniją – įkūrėme ne tam, kad užsidirbtume krūvą pinigų ir tada pradėtume labdarą. Vieną gražią dieną įkūrėme firmą, kad galėtume aukoti batus.
Per pirmus porą metų veikla mums neatnešė jokio pelno. Veikiau jį praradome, bet toliau dalijome batus. Kaip tik todėl, kad ištikimai laikėmės žadėto modelio ir buvome gausiai palaiminti. Sulaukėme palankios klientų ir strateginių partnerių reakcijos. Žmonės palankiai mus įvertino todėl, kad ištikimai vykdėme tai, ką prižadėjome.
Iš tikro paaukojome pirmuosius vaisius. Tas principas „Toms“ kompanijai pamatinis. Juo remiuosi ir asmeniniam gyvenime. Jį galima taikyti daugybėje sričių.
- Tu labai įkvepiantis jaunas lyderis, Blake'ai. Kokį žodį norėtum tarti kitiems jauniems tavęs klausantiems vadovams?
- Ateikit pas mus padirbėti. Mums reikia tokių fantastiškų žmonių, kad judėtume priekin. Tuoj duosiu jums mūsų žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovės adresiuką. Juokauju. Ji mane nudėtų. O jei rimtai – mums tikrai reikia žmonių.
Iš savo kelionių su „Toms“ batų akcijomis aš pasimokiau vieno labai svarbaus dalyko. Prisimenu, kaip būdamas pirmakursis sėdėdavau bažnyčioje ir galvodavau: „Įkursiu savo verslą, labai sunkiai dirbsiu ir mane lydės sėkmė. Užsidirbsiu krūvą pinigų, o tada – kiek vėliau gyvenime, kai būsiu įkopęs į septintą, aštuntą dešimtį, - pradėsiu tuos pinigus dalinti, aukosiu.“
Žinojau, kad taip būsiu palaimintas ir laukiau tos akimirkos. Teksase gyvena žmonės, iš kurių mokausi. Mačiau juos tai darant ir galvodavau: „Va čia tai gyvenimas. Turiu verslininko gyslelę. Pasižymiu lyderio savybėmis. Esu apdovanotas. Panaudosiu tas dovanas, kad iškilčiau, o vėliau dalinsiuosi gerais dalykais.“
Bet tokiu atveju man būtų tekę laukti, kol įkopsiu į septintą dešimtį, kad būčiau palaimintas taip, kaip esu palaimintas šiandien. Taigi jauniems lyderiams pasakyčiau štai ką: „Niekad ne per anksti duoti, aukoti ir tarnauti. Būsite labai palaiminti. Kur kas geriau tai pradėti nedelsiant nei atidėlioti vėlesniam laikui.“
- „Toms“ regėjimas – užkrečiantis. Kuo prisidėti galėtų bažnyčių ir verslo pasaulio lyderiai?
- Pirmiausiai balandžio 5-ąją pabūkite basi. Kalbu rimtai. Kreipiuosi į žmones visame pasaulyje – juk nusiauti batus nieko nekainuoja. Užtat kaip veiksminga! Kai kurių žmonių gyvenimą tai apvers aukštyn kojom. Batais apautos bus ne tik daugelio vaikų kojelės. Užvirs karšti, prasmingi pokalbiai darbovietėse, bažnyčiose. Žmonės klaus, kodėl tu basas.
Jei galima, paprašysiu jus įsipareigoti paraginti savo bažnyčią, darbovietę, mokyklą nusiauti batus balandžio 5-ąją. 2010 tai padarė 250 tūkstančių žmonių. Noriu, kad šiemet tai padarytų daug daug milijonų. Tai ne tik išryškins opią problemą, jos mastus.
Taip, mes parduosime daug daugiau batų, o tuo pačiu daugiau galėsime ir išdalinti. O akcijos dėka užvirsiantys pokalbiai daug ką keis iš pagrindų. Apsilankykite mūsų tinklalapyje Toms.com. Ten apie „Dieną be batų“ sužinosite daugiau. Labai norime, kad palaikytumėte mus.
- Pats Blake'as to nepasakys, taigi teks man. Skubėkit į „Toms“ parduotuvę ir nusipirkite porą jų batų. Jūsų dėka kažkas pasaulyje gaus porą naujų batų – gali būti, kad pirmąsyk gyvenime. Kaskart pažiūrėję į savo apautas kojas, jūs prisiminsite, kad pasaulyje yra žmonių, negalinčių pasigirti avalynės prabanga. Padėkokime Blake'ui.
Tekstą iš anglų kalbos vertė Rūta Rušinskienė.
Visos teisės saugomos.
© 2011 by Willow Creek Association.