Lietuvoje visas gėlas vanduo, naudojamas ir buities, ir ūkio reikmėms, tiekiamas iš požeminių šaltinių.
Nors po žeme glūdintis jo kiekis didžiulis, kiekvienas žmogus už centralizuotai tiekiamą vandenį iš savo biudžeto atriekia neploną riekę.
Šaltas vanduo – brangus. Bene daugiausia už jį tenka mokėti žemaičiams, ypač šilutiškiams ir kretingiškiams. Jie už kubinį metrą moka 8–9 litus. Jei ne savivaldybės subsidijos, dar daugiau – apie 11 litų už kubinį metrą mokėtų Neringos gyventojai.
Žemaitijos regiono ypatybė – per daug fluoro, o neretai ir geležies turintis vanduo. Jo kaina į aukštumas pakilo tuomet, kai vandens tiekimo įmonės sumontavo cheminę vandens sudėtį gerinančią įrangą.
Žmonės maistui panaudoja vos 3–5 proc. buityje suvartojamo vandens. Pavyzdžiui, vienas kitas nereikalingas unitazo bakelio mechanizmo paspaudimas, ir į kanalizaciją netrunka nugarmėti keli litai.
Vidutinė unitazo bakelių talpa yra 6–8 litrai. Dviejų rūšių nuleidimo mechanizmai leidžia sunaudoti perpus mažiau vandens. Tačiau vis tiek jis per mėnesį praryja ne vieną kubinį metrą vandens.
Ir geresnis, ir brangesnis
Kretingos ligoninės bendrosios chirurgijos skyriaus vedėjas Vytautas Karaliūnas puikiai mena tuos laikus, kai Kretingos daugiabučiuose nebuvo įmanoma atsukti net šalto vandens čiaupo.
„Iš Klaipėdos į Kretingą atsikėliau 1981-aisiais. Tuomet pajūryje visos vandenvietės buvo labai blogos.
Vos tik atsukdavau čiaupą, po kambarį pasklisdavo baisus sieros vandenilio – supuvusių kiaušinių kvapas. O jei vanduo tekėdavo ilgiau, ir kriauklė, ir vonia netrukdavo paruduoti nuo geležies”, – pasakojo V.Karaliūnas.
Viskas pasikeitė maždaug prieš penkerius metus, kai vandenvietėje, iš kurios vanduo pasiekia kretingiškių namus, buvo sumontuoti ir fluorą, ir geležį iš vandens šalinantys įrenginiai.
Vanduo kretingiškiams pabrango vos ne dvigubai. Bet ir kokybė, anot V.Karaliūno, tapo nepriekaištinga.
Taupyti sekasi sunkiai
Anot pašnekovo, vandens jis labai netaupo, tačiau ir neleidžia be reikalo iš čiaupo. Sūnus studijuoja Vilniuje, tad juodu su žmona per mėnesį sunaudoja maždaug 5–6 kubinius metrus vandens. Už tai tenka pakloti apie 45–54 litus.
„Kai muiluojuosi, būtinai užsuku čiaupą. Ir dantims išsiskalauti pasistatau stiklinę vandens. Tačiau vis tiek skaitiklis per mėnesį nemažai prisuka”, – sakė medikas.
Daug ką lemia smulkmenos
Skalbyklė, unitazas, vonia ir kriauklė virtuvėje.
Tai – didžiausi vandens rajūnai. Todėl pinigus atidžiau skaičiuojantys žmonės neignoruoja smulkmenų.
Pasirodo, užsukus čiaupą, kol valomi dantys, per minutę galima sutaupyti 5 litrus vandens. Per metus – ir keletą šimtų litrų.
Taupyti galima verdant ir maistą. Pavyzdžiui, bulvėms ar daržovėms virti visiškai nebūtina pripilti sklidino puodo vandens. Atvirkščiai – jos būna dar skanesnės ir sveikesnės, jei verda garuose, o ne kunkuliuojančiame nuovire.
Net daržoves ar vaisius geriau plauti dubenyje, o tuo vandeniu vėliau galima palaistyti kambarines gėles.
Maudymosi ypatybės taip pat svarbios. Akivaizdu, kad muiluojantis dušo kabinoje nederėtų be proto leisti iš čiaupo vandens. Pavyktų jo dar mažiau sunaudoti, jei nebūtų patingėta pasukioti vandens čiurkšlę mažinančią rankenėlę ant dušo galvutės.
Maudynės vonioje taip pat kerta per piniginę: vienu kartu lauk tenka išpilti apie 120–350 litrų vandens.
Investicijos grįžta lėtai
Gamintojai teigia, kad indaplovės sunaudoja tik apie ketvirtadalį vandens, kuris išleidžiamas plaunant indus rankomis. Naudodama indaplovę 4 asmenų šeima per metus sutaupytų apie 8 kubinius metrus vandens.
Tačiau į indaplovę reikia investuoti, o pinigai grįžtų labai negreitai. Tiesa, nebūtina nuskalauti kriauklėje indų prieš juos dedant į indaplovę – pakaktų tik nugrandyti maisto likučius.
Jei vis dėlto indus tenka plauti rankomis, geriau tai daryti užkimštoje kriauklėje, o po to nuskalauti po silpna srove.
Skalbyklė yra viena didžiausių vandens naudotojų buityje, ypač seno modelio. Skalbti derėtų tik prikrovus pilnutėlę skalbyklę. Be to, trumpos skalbimo programos sunaudoja daugiau vandens.
Milijardų litų vertas turtas
Statistikos departamento duomenimis, ištirti požeminio vandens ištekliai Lietuvoje vertinami 31,5 mlrd. litų. Tai maždaug 16 proc. viso Lietuvos valstybės nacionalinio turto.
Žemės gelmėse slūgsančios visos naudingosios iškasenos kartu su vandeniu vertinamos 58,3 mlrd. litų.
Pastaruoju metu vandeniu centralizuotai aprūpinama 66–75 proc. Lietuvos gyventojų. Jiems kasdien patiekiama apie 0,39 mln. kubinių metrų gėlo vandens.