Po 2010 metų pavasarį užlietų Neries pakrančių buvo prognozuota, kad sklypai, esantys arti upės, atpigs, tačiau taip neatsitiko. Brangiausiai žemė kainuoja kauniečių pamėgtame Kleboniškyje.
Už arą sklypo, kuriame nutiestos visos miesto komunikacijos, šį rudenį pardavėjai prašė nuo 20 iki 30 tūkst. litų. Naujai suformuoti kvartalai – prie pat upės.
Tuo tarpu rajono valdininkai tikina išmokę potvynio pamoką ir prieš tvirtindami detaliuosius planus reikalauja potvynio rizikos vertinimo.
Sklypus pardavinėjančios nekilnojamojo turto (NT) agentūros trauko pečiais: tokio vertinimo esą nereikia, nes potvynis nekelia grėsmės.
Potvynį tarsi pamiršo
Prieš daugiau nei metus, 2010-ųjų kovo pabaigoje, Neris staigiai pakilo apie 7 metrus.
Ledus jai plukdyti sutrukdė ties Kleboniškio gyvenviete esančios kelios salos. Ekstremali situacija buvo paskelbta Kleboniškyje, Radikių, Salių, Naujasodžio kaimuose.
Neries pakrantės ties šiais kaimais gausiai apgyvendintos, daugiausia čia – sodininkų bendrijų, kurios ilgainiui virto gyvenvietėmis.
Kleboniškis nuo pat NT rinkos aukso amžiaus yra viena patraukliausių gyvenviečių, esančių šalia miesto.
Čia puikus kraštovaizdis: vienoje pusėje – upė, kitoje – Kleboniškio miško parkas.
Pastaraisiais metais šalia šios gyvenvietės, Naujasodyje, intensyviai formuojami nauji namų kvartalai.
Pirkėja prisistačiusiai žurnalistei 39 sklypus parduodančios NT agentūros vadybininkė suokė apie puikią vietą, o potvynio grėsmę tarsi pamiršo.
„Potvynio rizikos vertinimo neturime, nes jo ir nereikia. Čia vandens niekada nebūna”, – tikino vadybininkė ir tuoj pridūrė, kad nemažai sklypų šalia upės jau parduota.
Sklypus plečia nelegaliai
Atstumo reikalavimų nepaisyta ir statant prie Neries Naujasodžio gyvenamąjį kvartalą, kuris pradėtas formuoti dar 2005 metais. Specialistai tąkart apskaičiavo, kad sklypai turi būti ne arčiau kaip 45 metrai nuo upės šlaito.
Po penkerių metų šioje gyvenvietėje apsilankiusi Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento poveikio aplinkai vertinimo skyriaus vedėja Donata Bliudžiuvienė nustėro – kranto linija išardyta, o atstumas iki upės siekia vos kelis metrus.
„Deja, tokių savavališkų veiksmų suvaldyti tiesiog neįmanoma, nes Kauno regione dirba tik vienas mūsų inspektorius”, – apgailestavo D.Bliudžiuvienė.
Anot jos, nelegaliai plėsti sklypus ir keisti jų ribas verslininkams nėra sudėtinga.
„Įstatyme yra spraga, kuria apsukresnieji ir pasinaudoja. Žemės naudojimo sąlygose numatyta, kad mieste ar miestelyje galima statyti arčiau upės, kaime – toliau. O iki šiol neaišku, ar Naujasodyje formuojamas kvartalas patenka į miestelio ar į kaimo teritoriją”, – pažymėjo specialistė.
Šiuo metu Kauno teismai nagrinėja kelias bylas, kuriose valdininkai ir žemės savininkai prašo išpainioti painias galimų atstumų iki upės interpretacijas.
Patys supylė pylimą
Ketvirtus metus Kleboniškyje su šeima gyvenančio grupės „16 Hz” lyderio Petro Jucevičiaus namas prieš pusantrų metų buvo užlietas potvynio.
„Namuose vandens buvo maždaug per pusmetrį. Užliejo staigiai, apie 3 val. nakties.
Sklype vandens buvo sulig tvora. Apie 11 val. ryto vanduo atslūgo”, – prisimena dainininkas.
Iškart po potvynio jis kreipėsi į savivaldybę prašydamas pagalbos, tačiau valdininkams jo prašymai buvo nė motais. Esą nori gyventi prie pat upės, tad pats ir rūpinkis.
Tada P.Jucevičius kartu su dviem kaimynais sukirto rankomis – dabar jų namus nuo stichijos saugo 200 metrų ilgio, 1,5 metro aukščio ir 4 metrų pločio žemės pylimas.
„Nors ir sunkmetis, pylimui išleidome daug pinigų – 20 tūkst. litų. Kiekvienas atseikėjome po lygiai – trečdalį. Draugai šią kliūtį jau spėjo palyginti su kinų siena”, – užkopęs ant neįprasto nuosaviems kvartalams statybininkų kūrinio šypsojosi P.Jucevičius.
Pylimas išdygo per dvi savaites, darbininkams suvežus per 100 priekabų žemių, buvo panaudota ir dalis vietos žemių.
Nuo Jucevičių namo iki upės – apie 150 metrų. Dar arčiau upės šiuo metu formuojami namų valdos paskirties sklypai.
Tačiau apsukrūs naujakuriai prieš statydami namus pakėlė pačius sklypus. Tokių ant kalnelių išaugusių pilaičių čia galima rasti ne vieną.
Apsauga nesirūpina
Kitame upės krante, Radikių kaime, įsikūrę kauniečiai mėgaujasi tyru pušyno oru.
Tačiau ir juos potvynis buvo smarkai išgąsdinęs. Ledinis upės vanduo tą kovą per pusvalandį užliejo namų rūsius ir pirmuosius aukštus. Iš vandens spąstų gyventojus traukė valtimis atplaukę ugniagesiai...
Ar 2010-ųjų potvynis buvo pamoka? Kai kurie gyventojai iki šiol namus bando parduoti, kiti juos apdraudė. Yra ir tokių, kuriems potvynis nė motais. Išpuoselėtos pievelės driekiasi iki pat upės, šalia Neries pristatyta pavėsinių.
Prieš kelerius metus norėdami grožėtis upės vaizdais gyventojai buldozeriais nustūmė palei upę suformuotus pylimus, todėl dabar liko neapsaugoti nuo gamtos stichijos.
Kauno rajono administracijos direktoriaus pavaduotojas Ričardas Pudževelis teigė, kad kai jie tvirtina naujai formuojamų sklypų prie upės detaliuosius planus, būtinai reikalauja atlikti potvynio tyrimus. Nes tik taip galima apskaičiuoti, kiek tenka pakelti sklypą, kad jo neužlietų upė.
R.Pudževelis prisiminė, kad neseniai jie nepatvirtino vieno sklypo Radikių kaime detaliojo plano, kol sklypas nebuvo dirbtinai pakeltas. Pasak jo, turi būti atlikta kiekvieno sklypo šalia upės specialistų analizė.
Laisvų parduodamų sklypų čia nėra. NT kainos Radikių kaime kone perpus mažesnės nei Kleboniškyje.
Būsto draudimo kainos nekilo
Andrius Gimbickas
„Lietuvos draudimo” gyventojų draudimo skyriaus vadovas
„Kauno regiono gyventojams, nukentėjusiems nuo 2010 metų pavasario potvynio, buvo išmokėta 1 mln. litų draudimo išmokų. „Lietuvos draudimas” pernai fiksavo draudimo poreikio augimą, tiesiogiai susijusį su potvyniais ir audromis. Potvynis nėra dažnas reiškinys Lietuvoje, išskyrus Šilutės r. Rusnės regioną. Todėl draudikai po vieno ar kito netikėto potvynio būsto draudimo kainų neskuba keisti.
Tiesa, 2010-ieji išsiskyrė itin dideliu gamtai padarytos žalos atvejų skaičiumi. Nuostoliai gyventojams, nukentėjusiems nuo stichijų, išaugo net 5 kartus, jiems išmokėjome 7 mln. litų, daugiausia – dėl audros, liūčių, potvynių. Tenka apgailestauti, kad didžioji dauguma nukentėjusių gyventojų turėjo kapstytis savo jėgomis – mat būstą ir turtą Lietuvoje draudžiasi tik kas ketvirtas namų ūkis.”