Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pieno ūkių katastrofiškai mažėjo – beveik po dešimt tūkstančių per metus, šiandien šalyje tėra 34,5 tūkst. prekinių pieno ūkių. Apie nacionalinės pieno upės krantus ir slenksčius, sektoriaus galimybes ir grėsmes jam bei situaciją šalies rinkoje su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriumi dr. Jonu Miliumi kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Justinas Adomaitis.
– Praėję 2011–ieji buvo paskelbti Pieno kokybės metais. Pieno tarybos pirmininkas, Žemės ūkio ministerijos Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius Rimantas Krasuckis viešai pareiškė, jog Pieno kokybės metų lūkesčiai neišsipildė. Kokie Jūsų vertinimai?
– Pieno kokybės metai – ne vienų kalendorinių metų projektas, jis nesibaigė, mes tęsime darbus, kol pasieksime norimą rezultatą. Dar neseniai skaičiavome, jog pieno šaldytuvus ir melžimo įrangą turi 1200 šalies pieno ūkių. Praėjusiais metais tokių jau buvo 4854, t. y. 4 kartus daugiau. Taip pat yra 216 sertifikuotų pieno ūkių, galinčių savo ūkio produkciją ženklinti sveikumo ženklu.
Tiesiogiai vartotojui pieną ir jo produkciją parduoda 421 pieno ūkis. Per praėjusius metus pastarieji ūkiai tikrinti 399 kartus ir tik trims sustabdyta galimybė tiekti produkciją vartotojui. Tarnybos inspektoriai periodiškai tikrino 1652 pieno supirkimo punktus. Per metus sustabdyta 39 punktų veikla, iš 34 vedėjų atimti kvalifikacijos pažymėjimai, taikytos 302 nuobaudos. Norint išaiškinti supirkto ir naudojamo produktų gamybai pieno kokybę, 2011 m. atlikti keturi eksperimentai prie pieno perdirbimo įmonių vartų atrenkant mėginius iš pienvežių.
Tai leido identifikuoti problemiškiausias sektoriaus vietas ir numatyti ateinančių metų prioritetus. Šiemet žadame pieno ūkius suskirstyti griežtai pagal riziką. Tuos, kuriuose pieno gamintojai nekreipia dėmesio į gyvūnų sveikatos, higienos ir žaliavos kokybės reikalavimus, priskirsime didelės rizikos grupei. Kitoje kategorijoje bus vidutinės ir trečioje – mažos rizikos pieno ūkiai. Taip pat kvalifikuojami ir pieno supirkėjai, ir pieno perdirbimo įmonės.
Prieš porą mėnesių lankiausi Lomžoje, kooperatinėje pieninėje. Ten ūkininkai labai atsakingai žiūri į žaliavos kokybę, tariasi dėl kainos. Somatų „lubos“ – iki 200 tūkst., apie inhibitorius – jokios kalbos, praėjusiais metais dėl jų sunaikinta apie 1200 t nekokybiško pieno. Lomžoje iš aukščiausios rūšies pieno gaminama labai kokybiška produkcija, parduodama ir mūsų šalies prekybos centruose. Kada yra geranoriškas kooperatinis susitarimas, mažiau reikia tikrintojų, inspektorių ir pan. Jeigu mūsų žemdirbiai įsteigtų kooperatinę pieno perdirbimo įmonę, jie būtų ir tiesiogiai suinteresuoti tik labai geros kokybės produkcijos gamyba.
– Dėl įvairių reikalavimų (galvijų ir bandos sveikatai, fermų patalpoms, pieno blokams ir pan.) mažėja pieno gamintojų, 2011–aisiais sumažėjo ir pieno gamyba. Ar tai nėra išorės jėgų užmačios išstumti nacionalinį pieno sektorių iš Vidurio ir Rytų Europos rinkos? Dvi karves laikanti močiutė nenorės išlaidauti dėl sveikos bandos statuso ir ūkį likviduos. Šalies mastu sveikos bandos statusas gali sunaikinti visą pieninių galvijų bandų ateitį. Jei per metus anksčiau lietuviai į užsienį parduodavo 150 tūkst. veršelių, tai dabar eksporto vartai atsidarys dar plačiau. Ar nematote čia grėsmės?
– Mano nuomone, ateityje pieno ūkiai turi stambėti. Kita vertus, didieji pieno ūkiai (bendrovės) turėtų pasimokyti iš pieno gamintojų, laikančių po 20–50 melžiamų karvių. Tokiuose ūkiuose žaliavos kokybė yra tikrai nepriekaištinga, o ir gamybos ciklui VMVT inspektoriai priekaištų neturi. Tokių pavyzdingų ūkių sąrašas gana ilgas.
Sveikos bandos statusas pirmiausia skirtas kvalifikuotai veterinarijos specialistų pagalbai pieno bei mėsos ūkiams užtikrinti. Žemės ūkio rūmai pritarė šią tvarką reglamentuojančiam VMVT direktoriaus įsakymui. Mes norime veterinarijos gydytoją sugrąžinti prie ūkininko, neskatinsime universitetinį išsilavinimą turintį žmogų emigruoti. Iki šiol egzistavo keista sistema, kada ūkininką konsultavo prekybos firmų vadybininkai, siūlę savo vaistus, pašarų priedus, visai nesirūpindami ūkio galvijų sveikata, juolab parduodamo pieno ar mėsos kokybe. Juk vienas inhibitorių piene šaltinis – pašarų priedai ir veterinariniai vaistai. Nuo privataus veterinarijos gydytojo darbo ūkyje priklausys ir VMVT autoritetas.
Kitas klausimas – dėl veršelių eksporto. Mes negalime uždrausti ūkininkui parduoti brangiau savo ūkio galviją. Pernai išvežėme apie 110 tūkst. veršelių. Apie 70 proc. jų iškeliavo į Europos šalis. Tik aš stebiuosi, kai kaimyninės šalys perka iš lietuvio veršelį, o paauginusios po poros metų brandžią jautieną parduoda lietuviui. Kur čia nacionalinis interesas? Kaip paskatinti ūkininką ir žaliavos perdirbėją pridedamąją produkto vertę palikti Lietuvoje? Karvių mažėjimas jau kelia nerimą. Tikrai žinau, kad reta pieninių galvijų banda kasmet 30 proc. atnaujinama, kaip to reikalauja racionalaus ūkininkavimo taisyklės. Laikantis tokios praktikos, nekiltų ir veislininkystės problemų, įvežtinių ligų.
– Gruodžio viduryje Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba surengė seminarą „Kaip formuoti ir palaikyti teikiamų paslaugų, atitinkančių visų socialinių partnerių poreikius ir lūkesčius, kokybės gerinimo procesus“. Aštrias gyvulių sveikatingumo problemas parodė specialūs patikrinimai, 2011–uosius paskelbus Pieno kokybės metais, nustatyti nelegalių veterinarijos vaistų naudojimo atvejai. Kaip pagerinti superkamo pieno kokybę, kaip sustiprinti privačių veterinarijos gydytojų ir ūkininkų bendradarbiavimą ir atkurti privataus veterinarijos gydytojo prestižą kaime?
– Per 20 nepriklausomybės metų net 70 proc. šalies rajonų nesulaukė jaunų, Veterinarijos akademiją baigusių veterinarijos gydytojų. Šiandien mes daug kalbame apie privatų veterinarą, pirminę grandį, stebinčią maisto grandinę „nuo lauko iki stalo“. Esu kalbėjęs su kiekvienu rajono meru, prašydamas, siūlydamas sugrąžinti seną ir pasiteisinusią tradiciją – studento mokymąsi susieti su savivaldybės stipendija, specialisto grįžimu į kaimą.
Pavyzdžiui, Šilutėje tik ką baigusiam jaunajam specialistui bus suteikiamas butas, tokį sprendimą priėmė rajono taryba. Kalbėsiuosi su Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentu Ričardu Malinausku dėl stipendijų ir vėlesnio darbo. Turiu konstatuoti, kad ir patys ūkininkai iš dalies kalti, kad iš gyvulininkystės sektoriaus išstūmė privatų veterinarijos gydytoją. Deja, žemdirbys pats negali kvalifikuotai gydyti galvijų, jų vakcinuoti, skirti vitaminus, mineralus ir pan.
– Teko lankytis Latvijoje, susipažinti su pieno gamintojais ir žaliavos supirkėjais. Tos šalies VMVT griežtai kontroliuoja pieno gamintojus, reikalauja, kad jie iš savo ūkių parduotų jau atvėsintą žaliavą. Lietuvoje VMVT laikosi nuostatos, jog pieną būtina supirkti per 2 val. nuo pamelžimo. Kuris reikalavimas racionalesnis? Ar tiesiog apgaudinėjame save?
– Čia diskutuotinas klausimas. Jei pieno gamintojai ir perdirbėjai tokiai tvarkai pritartų Pieno taryboje, galėtume ieškoti visiems priimtinų sprendimų. Praėjusią savaitę diskutavome su Žemės ūkio rūmų pirmininku Andriejumi Stančiku, pieno gamintojų kooperatyvų vadovais.
Tokio siūlymo iš jų nesulaukiau. Visi mes turime vieną tikslą: vartotojui patiekti kuo sveikesnį ir kokybiškesnį pieno produktą. Pastaruoju metu atsidaro plačios eksporto rinkos. Dideli žingsniai padaryti dėl Kinijos rinkos, tačiau mes privalome išlaikyti puikią produkto kokybę. Šiandien eksportuojame pieno produktus į dešimtis valstybių ir kol kas neturėjome nusiskundimų.
– Redakcijoje netyla skambučiai apie pieno surinkimo keistenybes kaimuose. Didžiosios pieno perdirbimo įmonės uždaro joms nuostolingus punktus ir pieną surenka pakelėmis tiesiai į sunkvežimius su cisternomis. Apie mėginių ėmimą ar VMVT patikrą statytojai būna įspėjami iš anksto. Smulkių pieno ūkių savininkai stebisi kainų „žirklėmis“. Pavyzdžiui, marijampoliečiams rokiškėnai už kilogramą pieno moka 50 ct, o Žemės ūkio ministerijos suvestinėse deklaruoja beveik litą. Kuri valstybės tarnyba galėtų šioje srityje įvesti daugiau tvarkos, aiškumo?
– Čia yra socialinė problema. Pavyzdžiui, estai nuo nepriklausomybės paskelbimo atsisakė smulkių pieno ūkių, mokėjo žmonėms socialines pašalpas. Esame pasiūlę daugybę būdų, kaip supirkti tik kokybišką pieno žaliavą: tai ir šaldytuvų reikalavimas, ir atstumai iki pieno surinkimo punkto ir pan. Esame tuo unikalūs: tiek smulkių pieno ūkių nėra nė vienoje Europos Sąjungos šalyje. Pieno gamintojų grupės Lietuvoje labai margos, nevienalytės, jų visų interesus suderinti yra sudėtinga.
– Į spaudą praslysta pranešimų, kaip perkami ir parduodami pieno gamintojų kooperatyvai, pieno surinkimo punktai, nelaikantys karvių sodiečiai parduoda pieną arba laikantis vieną karvę per dieną tiekia 600 kg pieno. Tą savo ataskaitose tvirtina VĮ „Pieno tyrimai“ vadovas. Visa tai vyksta vadinamojoje maisto grandinėje „nuo lauko iki stalo“. Ar pakanka įgaliojimų VMVT inspektoriams?
– Priekaištų turėčiau mūsų kooperacijos judėjimui. Prisikūrę daug smulkių kooperatyvų, kurie yra vienadieniai: turi mašinėlę, penkis bidonus ir laksto po kaimus. Dėl jų ir buvo pasiūlytas 15 km iki pieno surinkimo punkto atstumas. Mes sieksime panaikinti prekeivių susibūrimus, prisidengusius kooperatyvų vardu.
– Vienoje konferencijoje, skirtoje pieno sektoriaus problemoms, „Pieno tyrimų“ vadovas pateikė informaciją, kaip vienos įmonės dėl kenksmingų priemaišų nenupirktas pienas tą pačią dieną kitos įmonės nuperkamas kaip labai kokybiškas, tą įrodant ištirtu pieno mėginiu. Per metus tokių atvejų ne dešimtys, bet šimtai. Kur dingo vadinamoji arbitražo komisija, privalėjusi tirti pieno gamintojų ir vartotojų skundus? Kodėl apie tai tyli VMVT?
– Pieno sudėties ir kokybės vertinimo komisija praėjusiais metais gavo 59 pranešimus, iš kurių 23 skundai ir 36 pranešimai iš VĮ „Pieno tyrimai“ apie nustatytus mėginių falsifikavimus ir netipinius tyrimų rezultatus. Daugiausia skundų (22) gauta dėl kokybės rodiklių panaikinimo ir tik du dėl sudėties rodiklių panaikinimo. Komisija ištyrė 23 skundus, iš kurių 11 atvejų pripažino pagrįstais. Dažniausiai pieno gamintojai skundėsi dėl inhibitorinių medžiagų atsiradimo piene, padidinto bakterijų kiekio atsiradimo, sudėties su svyruojančiais tyrimų rezultatais, mėginių falsifikavimo bei pieno surinkimo problemų.
– Dar prisimename atvejus, kai Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos tarnyba, siekdama sustabdyti lietuviškų pieno produktų importą, „šokdino“ ir mūsų pieno perdirbėjus, ir valstybės tarnybas. Praėjusiais metais didžiąsias Rusijos pieno perdirbimo įmones įsigijo tarptautiniai koncernai „PepsiCo“ ir „Danone“. Ar nesiimate prognozuoti, jog Rusijos rinka mums tuoj bus uždaryta, nebūtinai dėl antibiotikų sūryje ar pelės pieno pakelyje?
– Rusijos verslininkai investuoja į pieno perdirbimo įmones kaimyninėje Latvijoje. Tikiu, jog ateityje kova dėl pieno žaliavos aštrės. Rusų kapitalo pieninės Latvijoje neturės problemų dėl pieno produkcijos eksporto į Rusiją, ieškodamos žaliavos brausis ir į Lietuvą. Ne tik mūsų valstybės tarnyboms, bet ir asocijuotoms žemdirbių organizacijoms būtina ieškoti ryšių su rinkos partneriais bei kolegomis kitose šalyse. Mes privalome stebėti, vertinti ne tik vidaus, bet ir artimojo bei tolimojo užsienio šalių rinkas.
– Prekybos centruose gausu pieno produktų, kuriuose pienas sudaro tik mažą dalį. Vietoj sviesto siūlomas riebalų mišinys, vietoj sūrio – sūrio gaminys, vietoj saldžių varškės sūrelių – desertas. Pirkėjai eina į parduotuves nešdamiesi didinamąjį stiklą, kad galėtų įskaityti produkto sudėtį ir kilmę. Galbūt „europinius“ standartus mums reikėtų keisti nacionaliniais?
Juk prieš dešimtmetį iš parduotuvės parsineštas, ilgai palaikytas ir pienas surūgdavo, ir sūris supelydavo. Dabar „šviežias“ būna pusę metų. Kaip alternatyva miestiečiams pasiūlyta pirkti tiesiai iš ūkio atvežtą žalią pieną iš automatų, rinktis pageidaujamų maisto produktų turgeliuose. Tačiau pasigirsta kalbų, jog ūkininkų turgelius bei juose parduodamų produktų kokybę kontroliuoja ne VMVT, o ŽŪM. Kiek čia tiesos?
– Ūkininkų turgeliai yra žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus iniciatyva, tačiau visa į juos patenkanti produkcija yra VMVT patikrinta. Aš esu už tai, kad tarp ūkininko ir vartotojo nebūtų tarpininkų. Kita vertus, ne kiekvienas žmogus sugeba savo galva nusipirkti gerą, sveiką maisto produktą. Jam verčiau nueiti į prekybos centrą ir įsigyti pigų, nors saugų, ES kokybės reikalavimus atitinkantį produktą. Kokybišką, sveiką produktą žmogus gali nusipirkti tik po tam tikrų pastangų – susipažinęs su ūkininku, pabendravęs. Labai skatintini tiesioginiai ūkininko ir vartotojo ryšiai.
Aš įsitikinęs, jog 99 proc. turgeliuose prekiaujančių ūkininkų yra sąžiningi, parduoda tik savo ūkyje išaugintą produkciją. Šalies ūkininkus skatinčiau prekiauti žemės ūkio produkcija iš namų, kaimo sodybų, kaip yra daugelyje Vakarų Europos šalių. Mūsų tarnyba yra parengusi minimalius reikalavimus tokiai tiesioginės prekybos formai. Pavyzdžiui, mišrų ūkį turintis sodietis gali prekiauti ūkyje užaugintų galvijų mėsa, pieno produktais.
Šios srities pionieriai – bitininkai. Jie savo namuose įsirengę medaus cechus, parduotuvėles. Bitininkai vieni pirmųjų šalyje į rinką ėmė tiekti sertifikuotą išskirtinės kokybės produkciją. Mes skatiname, kad bitininkais pasektų pieno gamintojai, ypač nedidelių ūkių savininkai. Vienintelis mūsų reikalavimas – žmogus iš namų gali prekiauti tik savo ūkio produkcija. Pasaulyje plinta „miestų žemdirbystė“, kai žmonės savo reikmėms balkonuose užsiaugina daržovių, ant stogų laiko bičių avilius ir pan. Sveikas maistas ir sveikas maitinimasis jau tampa žmogaus gyvenimo norma.
– Išvykstate į Berlyno „Žaliąją savaitę“. Šioje parodoje, skirtoje valgytojams, Lietuvos pasiūla labai kukli: bičių produktai, duona, džiovinti baravykai, dešros.
– Mes reklamuojame Lietuvą kaip sveiko maisto, natūralaus kaimo, žemės ūkio gamybos šalį, kviečiame atvykti pailsėti. Mūsų valstybės atstovai, ūkininkai, žemdirbių savivaldos organizacijų vadovai parodoje tiria rinką, mezga ryšius. Ir daug šypsosi, kas tradiciniam lietuviui vis dar sunkus darbas.