Lietuvos architektų sąjungos kasmet rengiamame konkurse išrinkti geriausi praėjusių metų bakalauro ir magistro baigiamieji darbai. Konkurso tikslas - suteikti būsimiems architektams galimybę pademonstruoti savo kūrybines idėjas, sulaukti įvertinimo iš architektų profesionalų.
Geriausiai darbais pripažinti kūriniai skirti Niujorkui. Jovilės Porvaneckaitės-Dagelienės (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) magistro darbas „Skausmo miestas – skaistykla“ ir Donato Griniaus (taip pat VGTU) projektas „Kino centras Niujorke“.
„Lietuvoje parengiama daug architektų, tačiau lyderių skaičius nesikeičia. Visose aukštosiose mokyklose yra talentų. Džiugu, kad yra žmonių, turinčių ambicijų, norų padaryti daugiau nei reikalaujama. Vieni atveria savo kūrybines galias, kiti palieka įspūdį savo praktiniu pasirengimu“, - pripažįsta vienas iš konkurso komisijos narių architektas Arūnas Liola.
Projektas - provokacija
„Stipri koncepcija, aiškiai išreikšta emocija, gili temos analizė. Projektas inovatyvus tema, jos“, interpretacija, funkcine struktūra ir architektūrine kalba, iki detalių apgalvotuose sprendiniuose matyti didžiulė darbui skirta energija“, - taip architektų komisija apibūdina geriausiu pripažintą darbą.
27-erių metų architektė Jovilė Porvaneckaitė – Dagelienė sąmoningai kūrė projektą, kuris nepretenduoja būti kada nors įgyvendintas. Tačiau jos projekto analizė ir socialinis kontekstas tiesiog sukrečia.
Garsiajame Niujorko Centriniame parke architektė įterpė gigantišką kliniką, sunkiausios stadijos vėžiu, AIDS sergantiems pacientams, nepagydomiems ligoniams negalintiems gyventi be skausmą malšinančių medikamentų, žmonėms, kurie dėl savo ligos, negalios ir skausmo atsiduria visuomenės užnugaryje.
„Norėčiau bent kartą pereiti tokia erdve – to užtektų, kad manyje kažkas pasikeistų“, - paaiškina J.Porvaneckaitė – Dagelienė. Tai atviras koridorius tarp dviejų įspūdingo dydžio ligoninės korpusų, aštriomis antresolėmis iki skausmo įsirėžiančių į parko erdvę.
Pirma – tai protestas. Niujorko Centrinis parkas nėra natūralus jis sukurtas kaip kontrastas jį ratu supantiems dangoraižiams ir tapęs populiaria miestiečių susitikimų ir pasivaikščiojimų vieta. Šiame parke neleidžiama nieko statyti. Vien tai jau yra manifestas.
„Žmonės negalės to išvengti, jie būtų priversti patekti į šios klinikos erdvę ir privalėtų priimti tai, kaip savo kasdienybės dalį. Antra – taip sergantieji integruojami į visuomenę. Jie dalyvauja megapolio gyvenime. Ir trečia – gyventojai priversti priimti sergančiuosius, kurie dažniausiai atsiduria užribyje.
Toks pastatas veiktų kur kas geriau nei bet kokie socialinės reklamos skelbimai. Integracija būtų priverstinė.
Apskritai architektūroje vis labiau pabrėžiamas pastatų socialinis vaidmuo“, - tvirtino jaunoji architektė.
Ragina nebijoti
Kad įsivaizduotumėte mastelį, šis „Skausmo miestas“ turėtų būti maždaug kilometro ilgio šiek tiek įsirėžęs į žemę 5 kilometrų ilgio parke. Tarp dviejų korpusų butų amfiteatras, kur galėtų vykti kultūriniai renginiai, skirti sveikiesiems ir ligoniams.
„Tačiau studijuodami magistrantūroje mes jau bet kuriuo atveju privalome mokėti braižyti. Todėl man svarbiausia buvo įdėja, visapusiška jos analizė. Manau, kad svarbiausia – nebijoti. Nebijoti kitokių idėjų, kitokių erdvių, kitokių sričių, nebijoti išsiskirti ir protestuoti, spręsti socialines problemas“, - mano talentinga architektė.
D.Griniaus projektas „Kino centras Niujorke“parengtas pagal realiai skelbto konkurso sąlygas. Šis darbas ne toks šokiruojantis, tačiau komisijai imponavo labai aiškiai, nedaugžodžiaujant, suformuota ir perteikta koncepcija, įsimintina architektūrinė išraiška, susieta su funkcine pastato schema. Šviežias, drąsus darbas papildytų Manheteno išklotinę.
Papuoštų Lietuvos miestus
Pagyrų pelnė ir Gintarės Motuzaitės iš Vilniaus dailės akademijos Kauno dizaino instituto bei Astos Šivokaitės (VGTU) projektai.
G.Motuzaitės darbas „Kairysis Nemuno krantas – Kauno miesto urbanistinės struktūros dalis“, komisijos nuomone, yra itin profesionalus, sukurtas atsižvelgiant į urbanistinį ir gamtinį kontekstą, išsaugant ir sumaniai panaudojant esamas vertybes.
Realiai įgyvendinti projekto sprendiniai praturtintų kairio Nemuno kranto terasą įvairialype programa, kokybiška architektūra ir išplėstų Kauno miesto centrą į kitą krantą.
A.Šivokaitė darbe „Lietuvių bendruomenės namai Londone“, komisijos nuomone, taikliai, motyvuotai pasirinko konteinerį, kaip architektūrinį elementą, emigranto gyvenimo būdui atspindėti. Plūduriuojančiame kvartale įkūnyti laikinumas, mobilumas, tam tikra socialinė, kultūrinė, atskirtis nuo miesto, spartietiška gyvenamosios erdvės kokybė.
„Lietuvių bendruomenės namai Londone ant vandens skirti lietuvių emigrantams bendrauti, socialinei paramai teikti, visuomenei informuoti ir šviesti atsižvelgiant į jų specifinius poreikius.
Emigranto „šaknys“ lieka jo gimtojoje šalyje. Projektuojamas pastatas taip pat „neįleidžia savo šaknų“ svetimoje žemėje – būtent dėl to pasirinkta statyba ant pontonų. Emigrantas neturi pastovios gyvenamosios vietos – keliauja ten, kur palankesnės sąlygos jo gyvenimui“, - taip savo darbą pristatė A.Šivokaitė.
„Konkurse galima išskirti dvi kategorijas darbų – vieni yra labai idėjiški, kūrbiški ir labai dideli, tačiau atsieti nuo mūsų aplinkos, todėl labai pamatyti, kaip autorius atsižvelgė į kontekstą ir tenka vertinti projektą kaip dizaino kūrinį. O kontekstas labai svarbus.
Kiti darbai kaip tik galbūt ne tokie idėjiški, tačiau labai realūs – išnagrinėtas kontekstas, aplinka, reali situacija ir siūlomi sprendimai, kuriuos realiai būtų galima įgyvendinti ir jie papuoštų miestus, kaip antai G.Motuzaitės darbas, kur siūloma išnaudoti Nemuno krantines arba Gargždų sporto centro kompleksas, kurį sukūrė Vaidotas Vaičiulis“, - sakė „Arches“ studijos architektas A.Liola.