39-erių šveicaras atskleidė „Siemens” koncerno korupcijos skandalą, konfiskavo buvusio Irako diktatoriaus Saddamo Husseino nuosavybę ir užblokavo valstybės vadovų prisigrobstyto turto išvežimą iš Egipto.
Tik, skirtingai nei Agentas 007, paprastai paklūstantis Jos Didenybės Didžiosios Britanijos karalienės valiai, R.Brulhartas triūsia Jo Šviesybės Lichtenšteino kunigaikščio nurodymu.
Ši nykštukinė valstybė prieš dešimtį metų buvo laikoma mafijos ir narkotikų prekeivių pinigų prieglauda.
Tačiau viskas pasikeitė, kai į darbą stojo R.Brulhartas. Šveicarui duota užduotis – visiškai pakeisti senąjį Lichtenšteino Kunigaikštystės įvaizdį.
Teisininko išsilavinimą turintis šveicaras kartu yra ir tarptautinės finansinių tyrimų organizacijos „Egmont Group” pirmininko pavaduotojas.
– Nusikaltėlius griebiate už itin skaudžios vietos – atimate iš jų pinigus. Ar sulaukiate grasinimų nužudyti? – Vokietijos leidinys „Focus” pasiteiravo įžymiojo pinigų medžiotojo.
– Kaip matote, vis dar gyvenu.
– Kaip pavyksta aptikti nešvariais būdais uždirbtus pinigus?
– Visame pasaulyje bankai, draudikai, nekilnojamojo turto makleriai ir net kazino įpareigoti stebėti savo klientus.
Jei į normalią einamąją sąskaitą staiga įplaukia neįprastai didelė suma, tai sukelia įtarimų. Jei tam nėra jokių įtikinamų paaiškinimų, pranešama mano biurui ar informuojami mūsų padaliniai kitoje šalyje. Mes patikriname, kas už to slypi.
– Sėdite savo biure ir laukiate, kol kas nors praneš?
– Galbūt ir taip būtų galima apibūdinti darbą. Bet vien tokia veikla nebūtų veiksminga. Nusikaltėlių rezgamus tinklus galime suardyti tik turėdami savuosius.
Todėl „Egmont Group” priklauso net 127 šalys. Tokiu būdu galime labai anksti keistis įtartina finansine informacija.
– Būdamas šios tarpvalstybinės organizacijos pirmininko pavaduotojas, vadovaujate darbo grupei, kuri užsiima duomenų rinkimu ir analize. Kokia tai informacija?
– Palyginame, ar asmuo arba bendrovė nesulaukė teisėsaugos dėmesio kitose šalyse. Įtarimams sustiprėjus kreipiamės į vietos prokuratūrą.
– Jūs esate finansų detektyvas?
– Pavieniais atvejais mano darbas tikrai gali būti prilyginamas detektyvo veiklai. Bet svarbiausia mano užduotis – atpažinti finansų srities pažeidžiamą vietą ir imtis priemonių.
– Bankininkai, žinoma, neteisingu laiko reikalavimą, kad jiems privalu stebėti klientus. Ar jie noriai bendradarbiauja?
– Prieš dešimt metų bankai elgėsi labai santūriai. Dabar požiūris pasikeitė. Jie taip pat suinteresuoti, kad finansų sritis būtų švari.
Tai rodo didėjantis pranešimų skaičius: vien Lichtenšteine beveik kasdien gauname du naujus pranešimus – tai vos ne 40 procentų daugiau negu ankstesniais metais.
O juk banko pranešimas gali aprėpti net tūkstančius transakcijų.
– Ar įtariamasis žino apie pranešimą?
– Ne, tai tikrai būtų nenaudinga. Įtariamasis neturi būti įspėtas.
– Kada nešvarių pinigų paieška baigėsi sėkmingai?
– Nekalbame apie laimėjimus, nes veikiame paslapčia. Bet į viešumą iškilęs „Siemens” korupcijos skandalas rodo, kad Lichtenšteinui dabartinė sistema padeda įveikti pinigų plovėjus.
– Jūsų biuras atskleidė šį skandalą?
– Tai sistema juos sučiupo. Dažniausiai išnyra neįprasta finansinė struktūra, per painias kaskadas plaukia mokėjimai į visas pasaulio šalis.
Tuomet turime atsekti ryšius ir įrodyti, kas už jų slypi.
– Ar „Siemens” atveju Vokietijos valdžios organai pakankamai greitai reagavo?
– To neatskleisiu. Svarbiausia, kad tarptautinis bendradarbiavimas vyksta, ypač tais atvejais, kai tiesiogiai paliečiami nacionaliniai interesai.
– Ar dažnai susiduriate su pasipriešinimu?
– To nepavadinčiau pasipriešinimu. Greičiau kliūtimis, ypač užgavus itin jautrias vietas. Tai iliustruoja Arabų pavasaris.
Prieš kurį laiką buvęs Egipto prezidentas Hosni Mubarakas dar buvo mielai laukiamas amerikiečių ir europiečių draugas. To, kad bankai su šiuo žmogumi leidosi į sandėrius, jiems negalima prikišti.
Tačiau jie privalėjo žinoti, kad asmeniškai jis niekada nebūtų galėjęs sąžiningai susikrauti tokio turto. Nežinau, kiek jis uždirbo oficialiai kaip vyriausybės vadovas, bet jo užsienio sąskaitose guli turbūt gerokai daugiau pinigų.
– Teigiama, kad jis ir jo šeima į užsienį yra išgabenę 40 milijardų JAV dolerių. Bankai tai nutylėjo?
– Valstybės vadovai – tokie kaip H.Mubarakas, Zine’as el-Abidine’as Benas Ali (Tunisas) ar jau velionis Muammaras Gaddafi (Libija) – politikos pasaulyje gerai žinomi. Jų atžvilgiu bankai turi būti itin dėmesingi, nes šie žmonės gali lengvai nuslysti į korupcijos pelkę.
Deja, praeitis parodė, kad pranešimai apie tai mus pasiekia tik tada, kai asmenys tampa kam nors neparankūs, dažniausiai po to, kai Jungtinės Tautos ar Europos Sąjunga nusprendžia imtis sankcijų prieš juos.
Tačiau juk ir gerokai anksčiau galima susizgribti, kad tokios sumos jiems negali priklausyti.
– Kas atsitinka tuomet, jei kas nors patenka į juoduosius Europos Sąjungos ar Jungtinių Tautų sąrašus?
– Sąskaitos įšaldomos, niekas negali naudotis tais pinigais. Dažnai uždraudžiama ir keliauti.
Kiekviena valstybė raginama neįsileisti šių asmenų, kurie tampa atstumtaisiais.
Tai tikslą turinčios akcijas, nukreiptas prieš vieną žmogų. Stengiamasi įtraukti kaip įmanoma daugiau valstybių, kuriose jis būtų nepageidaujamas. Deja, tai toli gražu ne visuomet tinkamai suveikia.
– Argi gali taip būti?
– Pažvelkite į Iraną. Šiai šaliai taikoma daugybė sankcijų. 2010 metais Europos Sąjunga nustatė, kad apie visus pinigų pervedimus į Iraną ar iš jo būtina pranešti, jei suma viršija 10 tūkst. eurų. O jei 40 tūkst. eurų – netgi reikia leidimo.
Tačiau pritaikius tokias sankcijas režimas tik sustiprinamas. Poveikio priemonės turėtų ne kenkti konkrečios valstybės gyventojams, o tik izoliuoti į įtariamųjų sąrašus patekusius asmenis. Kai netenki pinigų, prarandi ir valdžią.
Beje, sąskaitų įšaldymas – tik dalis viso proceso. Mums ne mažiau svarbu, kaip pasielgiama su konfiskuotais pinigais.
Kas juos turi atgauti? Tai teisiniu požiūriu turi būti nuspręsta nepriekaištingai.
Nusavinti milijonai ar net milijardai eurų privalo patekti į tinkamas rankas.
– O kaip pasielgiama su konfiskuotais pinigais?
– Kai kuriems Nigerijos veikėjams priklausiusios konfiskuotos sumos buvo skirtos pagalbos šiai šaliai projektams – už jas statomos mokyklos, įrengiami šuliniai.
Mūsų, vakariečių, suvokimu, tai – protingas sprendimas. Tačiau negaliu būti tikras, kad taip pat mano ir Nigerijos žmonės.
– Konfiskuotus M.Gaddafi milijonus turi perimti naujoji vyriausybė. Ar tai normalu?
– Viskas priklauso nuo vieno ar kito konkretaus atvejo. Atskleidę vieną įtartiną finansinę schemą aptikome buvusio Irako diktatoriaus Saddamo Husseino privatų reaktyvinį lėktuvą Jordanijoje. Jį perdavėme naujajai Irako administracijai.
Tai turėjo būti paramos irakiečiams simbolis ir ženklas, kad Lichtenšteinas rimtai traktuoja sankcijas.
– Jūs kovojate ne tik su tironais ir korupcija, bet ir su teroristais. Ar tokiam išpuoliui, koks įvyko 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, dabar būtų galima užkirsti kelią?
– Po šio teroro akto pasaulyje kova su terorizmo finansavimu buvo sustiprinta, įvesta daugybė papildomų įpareigojimų bankams teikti informaciją.
Vis dėlto didžiausia bėda, kad teroristinių organizacijų finansavimas yra tarsi priešingas pinigų plovimui procesas.
Paprastai iš pradžių tai būna legaliai įgyti pinigai, bet jie tampa nešvariais, nes panaudojami nusikaltimams vykdyti.
Tik po išpuolių sužinoma, kam iš tiesų jie buvo skirti. Deja, būna per vėlu.
Po teroro aktų Niujorke ir Londone buvo nustatyti kaltininkai.
Tačiau anksčiau jie niekam nekrito į akis, nes neišsiskyrė iš daugelio gyventojų. Iš anksto atsekti finansinius srautus, kuriais finansuojami tokie nusikaltėliai, labai sudėtinga.
– Iš pradžių pinigų plovimas neturėjo nieko bendra su teroristais. Šis žodis susijęs su legendiniu gangsteriu Alu Capone. Jis nešvariais būdais gautas lėšas vėl legalizuodavo. Ar tokie būdai tebenaudojami?
– Kokios nors didžiulės pinigų plovyklos – nebe. Tačiau nešvarūs pinigai gali pratekti į bet kokį verslą.
Dabartinė tendencija – nekilnojamasis turtas. Dažnai jam įsigyti panaudojamos nelegaliai gautos lėšos. Daugėja ir tokių atvejų, kai už nešvarius pinigus tampama normaliai veikiančių bendrovių akcininkais.
– Kas slepiasi už tokių sandėrių?
– Dažniausiai – mafijos struktūros, norinčios legalizuoti pinigus iš nusikalstamos veiklos. Mat daugiausia nerimo kelia tai, kad šios organizacijos vis dažniau mėgina įkelti koją į komunikacijų, energijos ir transporto sritis.
Tai – mūsų visuomenės pamatai, kuriuos privalome išsaugoti sveikus.
Antai šiukšlių verslas įrodo, ką sugeba šie žmonės. Italijoje užkrėstos šiukšlės buvo kaupiamos sąvartynuose ar tiesiog išmetamos į jūrą.
Tai – milijardų eurų vertės verslas, tačiau pinigai atitenka mafijai, o sirgs paprasti žmonės.