Vos už keliasdešimt litų – amžina klasės draugų šypsena

Šalies mokyklose fotografams darbymetis paprastai prasideda spalį, o baigiasi balandžio mėnesį.

Šiuo laikotarpiu fotografai mokyklose zuja kaip vijurkai: kviečia mokinius iš pamokų, juos rikiuoja ir fotografuoja.

Už šį darbą atlygina moksleivių tėvai.

Jiems tenka sumokėti ne tik už savo atžalų fotosesijas, bet ir už mokyklai bei mokytojams padarytas nuotraukas.

Paprastai ateina žmogus su fotoaparatu, susodina ar sustato visą klasę pagal komandą „ramiai” ir priverčia šieptis į fotoaparato objektyvą.

Taip fotografavo mūsų tėvus, mus, mūsų vaikus, matyt, taip fotografuos ir mūsų anūkus.

Atrodo, kiekviena mokykla turi prisijaukinusi savo fotografą, kuris, susimokėjęs mokyklai tam tikrą mokestį, fotografuoja kaip moka ir gali.

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija – viena iš nedaugelio šalies mokyklų, turinti bene daugiausia ją baigusių moksleivių laidų nuotraukų – fotovinječių.

Beveik pusšimtis tokių nuotraukų puošia kelis gimnazijos koridorius.

Tarp jų yra ir seniausia – daryta 1920 metais.

„Tradicija kiekvienais metais daryti vieną didelę bendrą mokyklą baigiančios laidos nuotrauką yra labai sena.

Konkurencija tarp fotografų didžiulė.

Po kelis ateina kiekvienų mokslo metų pradžioje, dar tiek pat – jiems pasibaigus.

Net iš Latvijos buvo atvykę fotografai ir siūlė savo paslaugas”, – sakė Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas.

Šiemet gimnaziją baigiantiems moksleiviams mokyklinė fotovinjetė kainavo 60–70 litų.

Pasak mokyklos vadovo, už tą pačią kainą suderėta, kad bus padaryta viena didelė nuotrauka mokyklai, taip pat nedidelės fotovinjetės bus padovanotos mokyklą baigiančiai moksleivių laidai dėstantiems mokytojams.

„Jeigu fotografas nori gauti gerą užsakymą, turi taikyti nuolaidas”, – teigė R.Dambrauskas.

Vilniaus Simono Daukanto progimnazijos moksleiviai kiekvieną rudenį daro bendrą klasės nuotrauką.

Tai sena, nuo šios mokyklos įkūrimo – apie 20 metų – gyvuojanti tradicija.

Pasak progimnazijos direktorės Jūratės Lutinskaitės-Kalibatienės, tiek moksleiviai, tiek mokytojai kasmet laukia šio įvykio.

Kiekviena klasė prieš fotosesiją pasirenka tam tikrą foną, apsirengia teminiais drabužiais, kuriuos patys išsirenka.

Vieni įsiamžina kaip ufonautai, kiti – kaip pantomimos teatro aktoriai, treti dėvi vien baltus arba dryžuotus drabužius. Viena šmaikščių septintokų klasė šiemet fotosesijai pasirinko temą „Adidas”, o foną – Vilniaus prekybos centrą „Akropolis”.

Nuotaikingose fotosesijose būtinai dalyvauja ir mokytojai. Vienos nuotraukos kaina – 7 litai.

„Nuotraukos nėra statiškos ir vienodos.

Jau ne vienus metus naudojamės vienos Kauno įmonės paslaugomis ir esame patenkinti jų darbu. Jie kasmet pasiūlo ką nors nauja.

Kartą buvome fotografus pakeitę, tačiau naujokais labai nusivylėme ir vėl grįžome prie tų pačių.

Jie geriausiai atitinka mūsų keliamus reikalavimus, o svarbiausias – kokybė”, – kalbėjo progimnazijos vadovė.

„Nepainiokite mokyklinės fotovinjetės su mokykline klasės nuotrauka. Tai du skirtingi dalykai.

Pirmoji – rimta fotografija, kuriai reikia skirti nemažai laiko, įdėti širdies.

Juk į vieną mokyklą kartais prireikia vykti dešimt ir daugiau kartų, kol visiems ir pagal kiekvieno pageidavimus padarai portretines nuotraukas.

Vienam mokiniui skiriu daugiau nei 10 minučių.

O mokyklines klasės nuotraukas dabar štampuoja visi, kas tik gali.

Tai visiškai paprasta nuotrauka: vienas, du, trys – klasė surikiuojama ir nufotografuojama per 10–15 minučių”, – sakė 55 metų fotografas iš Raseinių Algimantas Mačianskas.

A.Mačianskas jau 32 metus gamina tiktai mokyklines fotovinjetes.

„Užsakymų turiu tiek, kad visų neįveikiu.

Niekam labai nesisiūlau, daugiausia dirbu su ilgamečiais savo užsakovais”, – sakė šiuo metu jau šešių mokyklų nuotraukas tvarkantis raseiniškis.

A.Mačianskas tikino, kad vienintelis Lietuvoje gali pasiūlyti bene daugiausia – net 70 įvairių fotovinječių variantų, kainuojančių nuo 30 iki 70 litų.

Jis pirmasis prieš trejus metus pakeitė fotovinjetės stilių – vietoj kelių dalių sulankstomos didelės fotovinjetės ėmė gaminti 4–10 puslapių fotoknygas, į kurias pagal pageidavimą įdeda ir užsakovo portretines ar individualios fotosesijos nuotraukas.

„Tai masinė produkcija, kiniškas variantas, pigus kičas.

Kaip kokiame prekybos tinkle – siūlo viską urmu, dideliais kiekiais.

Ar prieš 10, ar prieš 5 metus – nuotraukos tos pačios, gal tik fonas pakeičiamas – vietoj saulėlydžio pasitelkus „Photoshop” įkeliami kalnai arba koks Niujorko vaizdas”, – apie mokyklose besisukančių fotografų darbo kokybę sakė žinomas Ukmergės fotografas ir menininkas Albinas Kuliešis.

Tris dešimtmečius fotografijai atidavusio A.Kuliešio paslaugų Ukmergės rajono ir miesto mokykloms nereikia – mat provincijos žmonėms jos per brangios.

Už kolektyvinę fotosesiją (iki 30 žmonių) A.Kuliešiui mokama apie 400 litų. Taigi kiekvienam pozavusiam nuotrauka atsieitų 13 litų.

„Daugumą šalies mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų užkariavusi viena Kauno fotopaslaugų įmonė tai padaro perpus pigiau. Ir taip per visą Lietuvą susirenka šimtus tūkstančių litų.

Pavieniai fotografai negali su jais konkuruoti.

Aš dirbu atsakingai, naudoju brangią aparatūrą ir negaliu per dieną nufotografuoti visos mokyklos moksleivių, kiekvienai klasei skirdamas tiktai po keliolika minučių.

Stengiuosi, kad nuotraukoje sustabdyta akimirka būtų graži, gyva, o kiekvienas moksleivis atrodytų natūraliai, nebūtų susikaustęs”, – teigė A.Kuliešis.

A.Kuliešiui pritarė ir širvintiškis fotografas Antanas Grinys.

Širvintų fotostudijos „Spalvų gama” bendraturtis nebesitiki susigrąžinti turėtos rinkos iš beveik visas rajono mokyklas ir net vaikų darželius užkariavusių kauniečių fotografų.

Pasak A.Grinio, šiame versle dominuoja kelios Lietuvą pasidalijusios Kauno įmonės.

„Vienos jų dirba civilizuotai, o kitos į mokyklas ateina agresyviai, netgi be pažinčių.

Tam pakanka skirti vadinamąją nuolaidą – pinigų mokyklos atstovui.

Kalbama, kad už kiekvieną mokykloje besimokantį vaiką sumokama po 4 litus grynaisiais, – teigė širvintiškis. – Jų darbo apimtis didelė, geresnės darbo sąlygos ir įranga.

Turi 40–50 mokyklų, vienur daugiau, kitur mažiau uždirba. Dirbti tik 1–2 mokyklose neapsimoka.”

A.Grinio daryta 30 moksleivių klasės nuotrauka kainuoja 5–6 litus.

Viena pašnekovų įvardintų mokyklas užkariavusių įmonių yra Kauno bendrovė „Fotospektras”, turinti salonus Garliavoje, Alytuje ir Marijampolėje.

Jos vadovas Gediminas Gūžys, iš pradžių sutikęs su žurnaliste pasidalinti savo mintimis apie mokyklinę fotografiją ir savo verslą, vėliau persigalvojo. Tačiau jis labai norėjo sužinoti, kas rekomendavo su juo pasikalbėti.

Vienos didžiausių Vilniuje įsikūrusių fotopaslaugų bendrovių „FotoExpress” direktorius

„Mokyklinių fotografijų versle dominuoja bendrovės, kurios specializuojasi šios paslaugos srityje. Tai sunkus, bet matomas darbas.

Vinjetės ir mokyklinės nuotraukos paskirtis – skirtinga.

Vinjetė ilgus metus primena tam tikrus mokslo ar gyvenimo tarpsnius.

Šiuo metu siūloma daugybė variantų nuo pigių „ekonominių”, kai viršelį atstoja pati fotografija, iki klasikinių, kietu viršeliu. Čia kaip knygos: yra pigesnių – skirtų kelionėms, kurios greitai susidėvi, bet yra ir brangių, skirtų ilgai naudoti, kolekcijos vertų knygų.

Dabar vyrauja tendencija, kad pigios, bet naujoviškos vinjetės pateikiamos kaip lygiavertis produktas klasikinei. Mada praeis, bet paskirtis išliks ta pati – atsiversti vinjetę po 10, 20 ar daugiau metų. Juokas ima pagalvojus, kas liks iš vinjetės po tiek metų, kai jos viršelis yra pati fotografija. Tai – parodija.

Mokyklinė nuotrauka, kitaip nei vinjetė, skirta mažesniems tarpsniams prisiminti. Kokia ji išeis, priklauso nuo fotografo požiūrio. Jei jis mano, kad tai labai paprasta ir nereikšminga, fotografija tokia ir bus.

Norint specializuotis ir sudaryti konkurenciją reikia būti komunikabiliam, turėti menininko sielą, dirbti profesionaliai, o tai reiškia – naudoti brangią fotografavimo įrangą.

Vinječių ir mokyklinių nuotraukų kainos nesikeitė beveik dešimtmečius. Prieš 20 metų mokyklinė nuotrauka kainavo 6, o pastarąjį dešimtmetį – 7 litus, o vinjetės vidutinė kaina stabiliai laikosi apie 30–50 litų.

Lietuviškoje mokyklinės fotografijos rinkoje nuo praėjusių metų jau dalyvauja net Latvijos fotografai, taip pat turime ir Suomijos atstovų.

Taigi konkurencija šios rūšies paslaugų rinkoje labai didelė. Tačiau konkuruoti gali tik tie, kurie kokybę matuoja ne klientui skirtu laiku, o sugeba sukurti lūkesčius atitinkančią fotografiją ir dar už tinkamiausią kainą.

Tuo ir skiriasi profesionalai nuo mėgėjų. Pavieniams fotografams sunku konkuruoti, nes paslaugos įvairovė didelė. Daug jų ateina vieniems metams ir išeina, palikdami mokinius, jų tėvus ir visą mokyklos bendruomenę nusivylusią fotografijomis.

Tokius fotografus mėgėjus vadinu piligrimais. Kai kurie jų dirba agresyviai – jei užveriamos durys, įlipa per langą, o jų darbai – baisūs, be spalvų ir kompozicijos.

Taip pat yra fotografų, stokojančių elementariausios vidinės kultūros. Su tokiais susidūrus lieka tik nuryti kartėlį.

Mūsų, profesionalių fotografų, pastangos yra nukreiptos sukurti kompoziciją, kurioje atsispindėtų klasės nuotaika.

Nuotaikos perteikimas – bene pats svarbiausias dalykas darant mokyklinę fotografiją.

Žmogus, bet kada pažvelgęs į klasės nuotrauką ar po daugelio metų ją rodydamas savo vaikams, turi pajusti tuo metu buvusią savo ir bendraklasių nuotaiką – kokie jie buvo šaunūs.”